Lietuviškos uogos pralaimi konkurenciją

„Lietuvos ūkininkai užaugina daug geros kokybės juodųjų serbentų, aviečių, braškių, šaltalankių ir kitų uogų, tačiau nėra kur jų realizuoti. Lietuviškos uogos pralaimi konkurencinę kovą net šalies rinkoje. Jas nurungia iš Lenkijos ir kitų šalių atvežtos uogos, kurios pigesnės, bet prastos kokybės.“, – apgailestauja Kelmės r. ūkininkas Vahagn Ispiryan. 

Nukonkuravo atvežtinės 

Pasak V. Ispiryan, Lietuvoje trumpoji maisto tiekimo grandinė skatinama daugiausia žodžiais, ne darbais. Šalies ūkininkai, užauginę uogas, lieka vieni mūšio lauke. Jie realizuoja tik apie 15 proc. derliaus. O kur dėti kitas, kai šalį užplūdusios atvežtinės pigesnės uogos?

Ispiryan su žmona Audrone nuo 2006 m. specializuojasi augindami remontantines avietes. „Po Rusijos embargo iškritome iš rinkos, nes lenkai, o po dvejų metų dar ir ukrainiečiai, numušė uogų, kurias mes auginame, kainą“, – teigia ūkininkas. Jis su žmona vien už savo ūkio aviečių skynimą talkininkams moka po 1 Eur/kg, dar ir 9 proc. atseikėja „Sodrai“. Kur dar išlaidos savo transportu uogas vežti į turgų ar klientams! O Lenkijoje užaugintos avietės Lietuvoje kainuoja tik 1,30 Eur/kg! Panašiose žirklėse atsidūrė ir Lietuvos juodųjų serbentų, šaltalankių augintojai.

Lenkai gauna paramą 

„Iš pradžių nesupratome, kaip gali atvežtinės uogos taip pigiai kainuoti“, – prisipažįsta V. Ispiryan, tačiau dabar sako suprantąs.

Pasak ūkininko, Lenkijoje, praėjus metams po Rusijos embargo, vietinė eksportinė produkcija gavo valstybės paramą. Ten stengiamasi realizuoti viską, kas valstybėje užauginama ar pagaminama. Lenkijoje užauginti obuoliai, uogos, kita maisto žaliava, yra remiama, kad ūkininkai  galėtų visa tai realizuoti tarptautinėje rinkoje. Bepigu jiems parduoti avietes Lietuvoje pusvelčiui, kai už jų kilogramą iš savo valstybės gauna 0,70 Eur subsidiją.

Lietuviškos uogos pralaimi konkurencinę kovą prieš lenkiškas ir todėl, kad ten  pigesni resursai, kurių reikia joms užauginti, laikyti, transportuoti. Vanduo, elektra (jos reikia uogoms šaldyti), degalai Lenkijoje pigesni nei Lietuvoje.

Sprunka, nes nepragyvena

„Lietuvoje vietinė produkcija nėra vertinama kaip senosiose Vakarų Europos šalyse, nes tarybiniais metais įpratome manyti, kad geriausia produkcija – iš ten atvežta. Tačiau dabar kai kuri lietuviška žemės ūkio produkcija net aukštesnės kokybės nei užsienietiška. Pavyzdžiui, vokietis gali sūrį gaminti ten, kur karvę melžia, o lietuvis – ne. Lietuvis net kiaulių negali laikyti dėl sunkiai įvykdomų apsaugos mechanizmų“, – svarsto V. Ispiryan.

Pasak jo, šalies kaimai tuštėja dėl begalės draudimų. Nemažai vietos gyventojų, bijodami baudų, neaugina paukščių, gyvulių ar kitko, kas padėtų pragyventi. Jei užaugina – negali realizuoti. Todėl, negalėdami pragyventi, sprunka laimės ieškoti į didmiesčius, svečias šalis.

Lyg negyvenama sala

„Stabtelėję kaime įsiklausykime. Išskyrus šunų lojimą, nieko neišgirsime. Prieš 15 metų dar giedojo gaidžiai, mūkė karvės. Dabar kaimai – lyg negyvenama sala: nematyti žmonių, transporto. Pastaruoju metu į Kelmės ir kitus rajonus grįžta daug jaunuolių. Jiems reikėtų sudaryti sąlygas, kad daugiau netektų išvykti, vertėtų sukūrus šeimą likti. Būtina palaikyti visus sektorius, kuriuose dirba žmonės, o ne tuos, kurie į biudžetą įneša daugiau lėšų. Žmogus laimingas, kai gali gyventi savo šalyje. Todėl būtini strateginiai planai, kad jis galėtų joje gyventi, gaudamas atlygį už savo darbą. Jei žmogus pluša, augindamas uogas ar kitą produkciją, būtina sudaryti galimybę ją realizuoti – gauti atlygį“, – tvirtina V. Ispiryan.

Palaiko vietos augintojus 

„Kai ES sienos atviros, Lietuvos uogų augintojai negali konkuruoti su savo kainomis. Suomijoje buvo sukurtas nacionalinis vietinių uogų, vaisių, daržovių standartas. Iš pradžių visi rinkos žaidėjai privalėjo supirkti po 30 proc. šį standartą atitinkančių vietoje užaugintų vaisių, uogų, daržovių ir juos realizuoti šalyje, o likusias  – eksportuoti. Dabar ten būtina supirkti 90 proc. vietinės produkcijos, kuri atitinka nacionalinį standartą, o likusią – eksportuoti.

„Keliaudamas po įvairias šalis domėjausi, kaip realizuojama vietinė produkcija. Skandinavai kvietė: „Atvyk į mūsų šalį ir augink, ką nori, ir visko turėsi, nenukentėsi“, – prisimena V. Ispiryan. Jo nuomone, vertėtų ir Lietuvai pasekti suomių pavyzdžiu – į šalies rinką privalomai tiekti nemažai iš vietos ūkininkų supirktų uogų, vaisių, daržovių ar net paukštienos.

Norint pasiekti šį strateginį tikslą, reikėtų šalies rajonuose įkurti uogų ir kitos vietinės produkcijos supirkimo punktus. Ūkininkai jų neįkurs be Žemės ūkio ministerijos bei savivaldos geros valios.

Atgytų šeimos ūkiai ir kaimai

Pasak V. Ispiryan, jei Lietuvos valstybė palaikytų vietos uogų augintojus, kaip tai daroma Suomijoje, bei jos būtų superkamos rajoniniuose punktuose, ūkininkams nereikėtų patiems jas ir auginti, ir realizuoti. „Kiekvienas turi dirbti savo darbą. Ką darys uogų perdirbėjai, jei jas užauginę ūkininkai gamins sultis, uogienes ir jas vežios po šalį, norėdami parduoti?“ – klausia Vahagn.

„Pasak pašnekovo, jei supirkimo punkte būtų supirktos ūkininko atgabentos uogos, jis kitąmet jų augintų daugiau. Didėjant superkamų uogų ar daržovių plotams, ekonomiškai stiprėtų šeimos ūkiai, o kartu – kaimai atgytų, neskęstų, neskęs mirtinoje tyloje. Ūkininkavimo tradicijas iš tėvų perimtų jų vaikai.

Pigus – nebus sveikas

„Kol vietiniai augintojai neturės pirmenybės teisės, visada atsiras, kas pasiūlys pigesnę atvežtinę produkciją. Prekybininkų tikslas – pigiai pirkti, brangiai parduoti, – aiškina V. Ispiryan. – Pigus produktas niekada nebus sveikas. Kai laisva rinka, bet kokia vadybininkė, sėdusi prie kompiuterio, bet kuriame pasaulio krašte ras kuo pigesnę žaliavą. Jos tikslas nėra rūpintis vartotojų sveikata. Valstybė neturi įrankių kontroliuoti, kas įvežama, ir apsaugoti vietinę kokybišką produkciją. Iš svetur į mūsų šalį dažnai vežama tai, kas ten prasta. Pavyzdžiui, eksportuojamos uogos apdorojamos chemiškai, kad ant jų neliktų puvimą sukeliančių bakterijų.“

Iki Rusijos embargo A. ir V. Ispiryan ūkyje avietės augo 10 ha žemės plote. Pasunkėjus uogų realizacijai, aviečių plantacija, kaip teigia Vahagn, sumažinta iki 6,42 ha. Sutuoktiniai avietes augina pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą. Jie sako, kad nuostolius, kuriuos patiria nuo 2014 m. dėl uogų realizacijos trukdžių, kompensuoja augindami ir parduodami grūdus.

„Sezono metu turguje per dieną realizuojame tik 50 kg šviežių aviečių. Kai palankus oras, jų per dieną galiu priskinti 500 kg“, – aiškina V. Ispiryan. Jis su žmona, nebegalėdami tiekti perdirbimo įmonėms šaldytų aviečių, jas gelbėja patys perdirbdami. Jų iš aviečių kauliukų spaudžiamas aliejus pernai parodoje „Ką pasėsi“ apdovanotas aukso medaliu.

A. ir V. Ispiryan ne kartą apdovanoti kaip geri ūkininkai. Vahagn gimė ir užaugo Armėnijos sostinėje Jerevane. Su Audrone susipažino Šveicarijoje, Lozanos universitete. Ten ji studijavo pedagogiką, jis – tarptautinę teisę.

Pelnė žemaičių pagarbą

A. Ispiryan – Lietuvos uogų augintojų, perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos pirmininkė, jos vyras – valdybos pirmininkas. „Lietuvoje gyvenu 17 metų. Jei pelniau žemaičių pagarbą, vadinasi, nesielgiu blogai. Aš ir Aud­ronė esame ūkininkai idealistai. Daug dirbame, stengiamės ne tik savo naudai. Energijos skiriame ir visuomenės labui. Parduodami aviečių daigus, patariame, kaip jas auginti. Net jei pusė Lietuvos bus apsodinta avietėmis, konkurencijos tarp vietos ūkininkų nebus – visos bus realizuotos šalyje, jei pirmenybė bus teikiama vietinei produkcijai“, – įsitikinęs V. Ispiryan.

2021-11-28

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

Autorės nuotrauka

lietuviškos uogos, atvežtinės uogos, Vahagn Ispiryan, Audronė Ispiryan, lenkiškos uogos, avietės, braškės, serbentai, uogos, produkcija, uogų augintojai, vietiniai augintojai, uogų perdirbimas, Jolanta Kažemėkaitytė, Ūkininko patarėjas, Kaimo laikraštis