Lietuvoje dar yra erdvės ekologinės bitininkystės plėtrai

Daugumai lietuvių medus – šimtaprocentinė sveikata. Ar už to „sveika“ gali būti ir kitaip?

Nuo seno medus, ypač, liepų, žinomas dėl savo „aštrumo“ savybių, kurios palengvina gerklės skausmą, peršalimą. Tokiame meduje yra enzimų, kurie su bitėmis atkeliauja iš gamtos.

Tai sveikatinantis saldiklis, turintis skirtingus žiedadulkių bei pikio likučių skonius bei poskonius. Svarbu mėgautis šiuo natūraliu saldikliu jo nepadauginant: po šaukštelį, bet ne stiklainiuką.

Tiesa, anksčiau mūsų erdvėje nebuvo vykdoma tokia aktyvi žemdirbystė, nenaudojama tiek sintetinių chemijos priemonių.

Dabar intensyvaus žemės ūkio chemizuotose erdvėse, kur taip pat labai gausiai chemija naikinami vabzdžiai, su bite nuo žiedų atkeliauja ir nuodingos medžiagos.

Beje, į tai, kad vabzdžiai apgraužia žiedus, žvelgiu natūraliai – tai šimtus tūkstančių metų nesibaigianti gamtos vystymosi dalis, o kiekvienas gyvūnas ar vabzdys tame užima svarbią vietą. Bet dėl nesibaigiančio vartojimo žmogus nori dirbtinai pašalinti kažkokias grandis.

Man svarbu darnumas, tvarumas ir ekologija, bendradarbiaujant su mokslininkais. Ir natūraliai, kad ir tiems vabzdžiams, gamtos vystymuisi, paaukojant net ir dalį derliaus.

Skubant vartojimo, greitu keliu, iškyla daug didesnė grėsmė pačiam žmogui, ne gamtai.

Žmogus nuskubėjo ne į tą pusę, pradėjo pažeisti natūralų gamtos ratą ir nesuvokia, kad vaikydamasis pelno gauna naikina save, vaikus, anūkus, proanūkius?

Būtent. Maistas auginamas paskubomis, chemizuotai, pastebime, neturi skonio, kurį kuria dirbtiniais stiprikliais. Žala didėja, skatinamos ir onkologinės ligos.

Žinome iš ūkininkų, kad sintetine chemija naikinama ir alinama žemė, todėl reikia grįžti prie tvarumo, ekologijos. Būtina keisti požiūrį, galvoti apie ateitį, nes gamta per savo gyvavimą matė daugybę sukrėtimų, pokyčių, atšilimų, bet ji viską sutvarko pati. Sunkumus kelia ne gamta, o pats žmogus!

Ir nuo didelių sintetinės chemijos priemonių dozių taip pat žūsta ir bitės. Bitininkai ir Lietuvoje, kurie gyvena ne itin švariose, „chemizuotose“ intensyvios žemdirbystės erdvėse, prie avilių vis dažniau randa žuvusias bites.

?

Pajutusios kitokį kvapą bitės saviškių jau neįsileidžia į namus, nes joms tu esi jau „susitepęs“, „nešvarus“ ir pavojingas aviliui.

Oho!

Bičių uoslė yra dar stipresnės už šuns, nes jos turi užuosti nektaro šaltinį, vietas, kur skleidžiasi augalai. Bitės turi savo žvalgybą, kalbos sistemą, ženklų šokį.

Kas tas bičių šokis?

Tai vadinu jų kalba. Šokdama aštuntuke, virpindama pilvelį, ji kitoms „sako“, kad pagal saulę, ten ir ten, tokiu ir tokiu atstumu, yra nektaro šaltinis. Šokančių bičių gausa – įspūdingas reginys!

O grįžtant prie ekologijos, pastaraisiais metais meduje randama pesticidų likučių. Tad, kaip bitininkui ekologui, man dar labai svarbu dirbti su žemėlapiais ir žiūrėti, kokie laukai. Jei įtartinas, ypač rapsų laukas, vykstu į vietą, ieškau ūkininko. Dažnai duomenų, kam priklauso laukas, nėra. Ačiū Dievui, šiame Zarasų rajone, kur bitininkauju, rapsų laukų ir rizikingų erdvių, išskyrus kelias vietas, beveik nėra.

Tad visiškai kitą prasmę įgauna ir švarus, ekologiškas, žymėtas medus?

Taip, nes koks bus medaus sveikumas, jei su juo dar gausime papildomus, kad ir labai mažus kiekius, nuodingų medžiagų? Ir ta žala pamažu kaupiasi ir didėja.

Kodėl būtent rapsų laukus žymite savotišku šauktuku?

Būtent žydėjimo metu rapsų laukai sintetine chemija purškiami kelis kartus, o tuo metu vyksta medonešis. Nebent tai – ekologiškas rapsų laukas, bet jų Lietuvoje labai mažai. Tam, žinoma, reikia įdėti daugiau darbo, paruošti lauką, nesintetinėmis chemijos priemonėmis pašalinti piktžoles.

Tad perkant rapsų medų reikia ypač žiūrėti, ar jis ekologiškas.

Dar svarbu, kad lauke, kur bitės ieško nektaro, augtų rugiagėlių, nors jos, deja, naikinamos kaip piktžolės. Rugiagėlė, kaip ir švariame vandens telkinyje plaukiojantys vėžiai, tarsi ekologinis barometras, labai jautrus augalas, leidžiantis spėti, kad tas laukas – ekologinis.

Kažkam nuostaba, kad bitės renka medų net kelių kilometrų spinduliu?

Kritiniu atveju jos gali skristi net iki dešimties kilometrų. Tačiau į pūslę prisisiurbusios nektaro jos dar turi turėt energijos grįžti, tad įprastai medų renka trijų kilometrų spinduliu. Grikiai turi specifinį kvapą, tad į tokį lauką jos gali nuskristi už pusketvirto kilometro. Tai saugus atstumas, jei atidžiai stebėsite žemėlapį, kad bitės neparsineštų nektaro iš sintetine chemija tręšiamų laukų. Tačiau jei netoli trijų kilometrų ribos yra neekologiškų rapsų laukas, geriau nerizikuoti.

Parduotuvėse dabar dažnai parduodamos beskonės, sintetinės, daržovės, ko kai kurie žmonės jau nejunta. O bitės – turi filtrus, atskiriančius chemija prisisunkusius augalus?

Mitas, kad bitės šimtu procentų filtruoja medų – tą melą skleidžia tie, kas parduoda nekokybišką medų. Ir netgi veikiant bičių filtrams, kai šios susiranda nektarą, jos įsimyli tą žiedą ir kiekvieną dieną skrenda ten pat. Ir tol, kol augalas duoda nektarą. Tad ir bites galima apgauti, ne visada jai padės filtrai.

Žmonės, jei galvoja apie sveikatą, turėtų auginti ekologiškai, o pirkėjai pirkti ekologinės gamybos ženklu pažymėtą ekologišką medų?

Būtinai. Kitaip jie rizikuoja sveikata. Beje, danai, jau neturi galimybės savo šalyje gauti ekologiško medaus – ten labai daug chemizuotų ūkių. Latviai, estai, suomiai, švedai dar turi pakankamai, lietuviai – pusiau. Dzūkijoje dar daug, tačiau centrinėje Lietuvos dalyje ekologiškų erdvių bitėms praktiškai neliko. Nebent avilius laikote giriose.

Didmiesčių turguose medų miesto perkantys žmonės gali būti apgauti?

Yra didelė galimybė. Bet tuo pačiu, kalbėjome su Kauno miesto bitininkais, kad kai kur miesto medus yra švaresnis nei išgaunamas intensyvios žemdirbystės vietose. Tiesa, reikia dar ištyrinėti sunkiųjų metalų, ne tik vabzdžius naikinančios chemijos kiekį.

Tiesa, dabartinių gamyklų technologijos, žinau, esu vadovavęs ir gamyklai, yra pakankamai švarios. Galbūt – kitaip celiuliozės, suvirinimo gamyklose.

Pirmiausia pirkite ekologišką medų, taip pat pas patikimą bitininką, kurį pažįstate ne vienus metus.

Girdėjome, kad yra netgi genetiškai modifikuoto medaus ir daug tokio atkeliauja iš Kinijos.

Oi, čia jau didelis skandalas. ES net 46 procentai prekybos centruose paimto neekologiško medaus mėginių yra net ne medus, o medaus gaminys. Tarp tų šalių viena pagrindinė buvo Kinija. Todėl ES ketina keisti net medaus įvardijimo taisykles. Tai dar vienas įrodymas bei priežastis pirkti ekologišką medų.

Po šių tyrimų Europoje medaus sunkmetis, krito kainos. Tai gali sumažinti bitininkystę, o bitė itin svarbi žemės ūkyje ne tik kaip medaus nešėja, bet ir apdulkintoja.

O kas yra dirbtinis, modifikuotas medus?

Net neaišku, iš ko jis gaminamas, dažnai net sunku nustatyti. Esu dalyvavęs ir konferencijose Briuselyje. Viena pusė nori kuo gudriau apgauti, kita – tai išaiškinti. O dirbtinį medų gamina iš neaiškios kilmės ir gamybos sirupų. Ir tai galima sužinoti tik po mokslinių tyrimų, kurie teigia: „juose nėra medui būdingo cukraus“. Tad tikėtina, kad į neaiškios kilmės sintetiką pridedama tik šiek tiek bičių fermentų ir stipriai slepiama, kad gaminama gamyklose, o ne yra rinktas bičių.

Tad rinkdamasis medų ir galvodamas apie sveikatą, aplinką, bites, vartotojas turėtų rinktis tik ekologišką medų.

Tad pradėkime nuo savęs?

Būtent. Nepirkime įtartino, nežymėto, dirbtinio, genetiškai modifikuoto medaus. Pirkime mažiau, bet ekologiško ir aiškiai žymėto. Taip sumažėja tikimybė gauti kenksmingų medžiagų, o kokybiško medaus ir reikia mažiau.

Ar įmanoma šiais laikais atskirti kokybišką medų?

Žmogui tai padaryti labai sudėtinga ir praktiškai neįmanoma. Todėl ir pritariu valstybinių įstaigų priežiūrai. Taip, žmonės mėgsta, būna teisingai, keikti biurokratiją, bet tuo pačiu – tai stiprūs saugikliai. Nes kažkas norės apgauti. Tad kartą per metus atvyksta kontrolė ir mus tikrina. Lengvai uždėta ranka mums į naudą, nes tuomet elgiesi sąžiningiau.

Bet atskirti sunku, netgi skonį. Buvau pristatyme, švedai laboratorijose jau įrengė kompiuterines programas, kurios nustato skonį ir kokias savybes turi ta ar kita rūšis? Vertinamas netgi elektrinis medaus laidumas, kiek ir kokių savybių turi. Pavyzdžiui, rapsų medumi negali laikyti, jei nėra bent 80 procentų rapsų. Grikių medus laikomas jau nuo 45 procentų, nes skonis itin ryškus, tamsi spalva, jei grikių žiedadulkių jame nuo 15 procentų, gali vos jausti grikių skonį, jei nuo 35 – švelnų.

Liepų medumi vadina medų, kai jame būna vos nuo 15 iki 30 procentų žiedadulkių. Bet žiedadulkės skirtingos: vienos, palyginimui, kaip futbolo, kitos – kaip teniso dydžio kamuoliukas.

Galbūt pirmiausia lemia kiekvieno žmogaus savybės ir sąmoningumas?

Žinoma. Kenkdamas kitam, tu kenki ir sau. Viena pirkėja neslėpdavo, kad negali valgyti žiedadulkių, nes veikdavo stipri alergija. Atradusi ekologiškas džiaugiasi, nes dingo nemalonus poveikis ir jai nebūdingos alergijos.

Ką atradote bičių gyvenime?

Su bitėmis susipažinau 12 metų, kai stebėjau Zarasų rajone Dervinių kaime gyvenusį senelį bitininką. Jis rudenį vestuvių proga gavo pažadą kitam pavasariui dovanų gauti bičių spiečių. Nuo tada ir pradėjo bitininkauti. Aš – trečias mūsų kartos bitininkas.

„Ekoagros“ patarė pasidomėti ir pereiti prie ekologinės bitininkystės, nes kraštas tam puikiai tinkamas.

Žmonės nepagalvoja apie kitas grandis: gali kilti rizika per vašką, gal tai atkeliavę iš cheminio ūkio. Todėl kontrolės sistemos ranka padeda ir parodo grandis, kur ilgame bitininkystės procese galime patirti riziką.

Grįžtant prie bičių gyvenimo, įdomiausia jų kalba, jau minėtas šokis. Bitininkui kuo mažiau reikia landžioti į avilį, kartais užtenka tik stebėti ir atsakymai patys ateina. Jei neša žiedadulkes, yra perai (bičių darbininkių, tranų ir motinų kiaušiniai, lervos ir lėliukės korių akelėse), motina, tikėtina, dirba, baltymai naudojami maitinti augančias bičių lervutes. Jei jos blaškosi – kažkas nutiko, nėra motinėlės, kažko trūksta. Atvėrus avilį jau pagal išsidėstymą matai, ar viskas tvarkinga. Bitės turi savo žvalgybą, karius, pagal amžių atlieka savo pareigas: ką tik gimusios pradeda nuo kitų lervučių auginimo, valo akutes, priima per liežuvėlį iš kitų bičių, persiurbia per save, nuneša į korį, vyksta vadinamasis medaus pergaminamas, nes nektaras būna skystas, tad jį džiovina, mažina drėgmės kiekį...

Ir svarbiausia, kaip ir pas žmones – bitė motinėlė, gyvybės nešėja. Jei tik koks sunkumas, visi stengiasi dėl jos pašalinti kliūtis, nes iškylant pavojui neatsinaujinti kiaušinėlių gali žūti visos bitės. Jos, priklauso ir nuo metų laiko, gali pasirinkti ir įvairias dauginimosi vietas, gali išskristi kitur, leidžia išsiauginti naują motinėlę ar ją auginti greta lopšelyje. Taip pat gali žiemoti kartu naujoji ir senoji motinėlė, kad pastarajai būtų lengviau, bet pavasarį senoji pašalinama ir užleidžia savo vietą. Skirtingi ir išskirtiniai būdai. Bet tai – tūkstančių valandų darbo patirtis.

Kokia Lietuvos erdvė bitėms ekologiškiausia?

Miškingiausia – šiaurės ir rytų Aukštaitija, pereinanti į Labanoro masyvą, Dzūkija. Tiesa, čia labiau smėlėta, tad mažiau augalų ir dar mažiau nektaro, sudėtingiau bitėms. Nors ten – daugiau grikių medaus. Zarasų rajone daugiau ežerų, drėgniau, didesnė augalų įvairovė ir geresni kiti nektaro šaltiniai. Kur žemės mažiau derlingos, žmogus mažiau nori verslauti žemės ūkyje, tačiau ten auga daugiau miškų ir įvairių augalų.

Žmonės kartais nežino, kam skirtos žiedadulkės, bičių duonelė, pikis, pienelis?

Bitė – išskirtinis gyvūnas, mums duodantis tiek daug įvairių gaminių, ne tik medaus. Ir jų kilmė bei paskirtis visiškai skirtinga.

Medus skirtas nuo peršalimo, labiau saldiklis, energetika ir bitės gyvenimo eigoje jos prisitaikė visą laiką medaus nešti daugiau nei reikia. Tad jei gamta duoda, jos neša gausiai.

Bitutė ratuota, sakoma, ant kojelių jos turi maišelius ir sulipdžiusios nešasi žiedadulkes. Dalį jų vasaros eigoje augdamos suvalgo jaunų bitučių lervos. Žiemą, prieš pat pavasarį, saulėgrįžą, pradeda ilgėti dienos tarpas, reikia bitėms baltymų, o žiedų dar nėra. Anksčiausiai, galbūt balandį, sužydės blindė, kuris gausiai duoda žiedadulkių. Tad iki blindės žydėjimo bitėms reikia turėti atsargų. Žiemą ir ankstyvą pavasarį jos maitinasi duonele. Žiedadulkės užpilamos medumi, suspaudžiamos, išsiskiria pieno rūgštis ir taip surauginama bičių duonelė.

Bičių duona – nuo senų senovės lietuvių sugalvotas pavadinimas ir mūsų erdvėje daugiausiai jo išgaunama. Skirtumas? Tarsi švieži ir rauginti kopūstai. Lengviau įsisavinama. Tik žiedadulkes bitėms sunkiau rinkti, nes reikia pralysti pro siauras akeles, užlenkti kojeles, kad žiedadulkės nusibrauktų.

Duonelę išimame iš bičių anksčiau, kad jos nepatirtų streso, jei pajus, kad liko mažiau atsargų. Kitaip, jei išimsi paskutinę akimirką baigiantis medonešiui, jos manys, kad dar yra daug atsargų, nešti nereikia, o staiga paaiškės trūkumas. Tad pamažinus atsargų kiekį paskutinėmis akimirkomis, pavasarį šeimos bus silpnesnės.

Elgiuosi tvariau, duonelę sukraunu ant kitų bičių šeimų, kur ji fermentuojasi, jos saugo, kad neužpultų kandys, kurie atlieka savo užduotis – naikina tai, kas gamtoje yra ne vietoje.

Ekologiška bičių duonelė – natūralūs B grupės vitaminai, dar labiau tinka alergiškiems, nes yra fermentuota. Žiedadulkės – maisto papildas, stiprinti imunitetą, daug vitaminų.

Bičių pikis – natūralus antibiotikas. Fenomenalu, bet nužudo dalį virusų ir bakterijų, ką patvirtino daugelis mokslininkų. Gamtoje renkamas nuo medžių, kurie žydėjimo metu surenka sakus. Neša kojelėmis ir jais užklijuoja, pikiuoja, visus avilio tarpelius, kad nepatektų bakterijos, virusai. Tai – stiprus gydomasis vaistas. Mūsų šeimoje, naudodami ekologines pikio tabletes, beveik visą laiką išvengiame rotaviruso.

Bičių pienelis šioje piramidėje stipriausias, net ne maistas, o vaistas. Tiesiogiai skverbiasi į kraujotaką. Turi apie 20 gamtoje atitikmenų neturinčių amino rūgščių. Ji – kaip organizmo magistralė, sukurianti teisingus kelius. Išskirtinis gaminys, kurį ypač vertina japonai, prancūzai, iš jo net gaminama karališka želė.

Pienelis skiriamas bitės motinėlės auginimui, kad ji ilgai būtų sveika, dėtų daug kiaušinėlių. Todėl jos ir gyvenimo trukmė daug ilgesnė, penkeri metai, o bičių – apie šešis–devynis mėnesius, kol jos dar nedirba, o vasarą, kai gimsta, gyvena keturias–penkias savaites, kol sudyla ir žūsta.

Tad išskirtiniuose ir vertę turinčiuose gaminiuose irgi labai svarbu ekologija, kad neatsirastų pesticidų likučių, nes tuomet žala gali būti didesnė nei nauda.

Koks medus labiausiai vertinamas?

Rapsų medus laikomas ryškiu saldikliu, grikių medus turi labai daug geležies, todėl tamsus, ryškus, kitų nemėgstamas skonis.

Šiemet daug lipčiaus medaus, nes buvo karšta, augalai vėsinosi. Lipčiaus medus, vienas aukščiausiai vertinamų, turi dar daug mineralinių medžiagų, nes renkamas ne iš žiedų nektaro, o iš augalo sulčių.

Dar medaus piramidėje vertinamas viržių medus, kurio Lietuvoje labai mažai. Taip pat liepų, tačiau jis būtinai turi turėti mentolio poskonį, kuris ir palengvina peršalimo simptomus. Jei šio poskonio nėra, apgaulė.

Naujosios Zelandijos manuka medus turi priešuždegiminių savybių ir iš to jie daro verslą. Norvegija nori išreklamuoti viržių medų, bet nusiunčia mėginius ir randa juose neleistino antibiotiko likučių. Įdomu tai, kad jų vasaros medus – švarus, bet viržių – su antibiotiku.

Kokia ekologiško medaus situacija Lietuvoje, džiugi ar liūdna?

Dabar situacija liūdna ir prastėja. Ekologinių ūkių mažėja, daug lobizmo, kartais priežasčių nežinau ir nerandu atsakymų. Taip, sunku, brangiau kainuoja, reikia padirbėti, bet pirmiausiai reikia susivokti ir suprasti to svarbą ir pradėti nuo savęs mažais žingsneliais.

Laimė, dar nenugrimzdome kaip danai, turime ekologinių erdvių ir, tikiu, jų daugės. Yra žmonių, žemdirbių, kurie dirba iš idėjos, supranta tvarumo, ekologijos svarbą, puikiai tvarkosi, nori dirbti. Bet tuo pačiu reikia ir valstybės politikos, kuri skatintų, prižiūrėtų, pritrauktų kitą dalį ir, tebūnie, ekologiją padaro netgi madingą.

Ko išmokote iš bičių?

Kad ir kokios sąlygos, sunkumai užklumpa, bet bitės, kaip ir mes, žmonės, gali išlikti pačiose sunkiausiose situacijose tik kartu, bendruomenėje. Vienas gamtoje esi silpnas, bet kartu, bendruomenėje, net ir nuklysdamas, bet suvokęs, kad esi jos dalis, visada grįžti į teisingą kelią.

Kalbėjosi žurnalistas Darius SĖLENIS

Pokalbis inicijuotas VšĮ „Ekoagros“, tačiau tekste išsakoma asmeninė pašnekovo nuomonė, kuri neturėtų būti traktuojama kaip oficiali įstaigos pozicija