Lietuvoje miško medžių ir krūmų sėklų kokybė tiriama jau 70 metų

Kontrolės stoties pagrindiniai tikslai buvo tirti Lietuvos ir Kaliningrado srities miško sėklų siuntų kokybę, konsultuoti miško sėklų fondo priežiūros ir apskaitos klausimais.

Laikinuoju vadovu Maskvos Centrinė miško sėklų kontrolės stotis delegavo Vladislavą Gidžų, kuris šias pareigas ėjo aštuonis mėnesius. 1954 m. rugpjūčio mėnesį direktoriaus pareigas perėmė Borisas Solodovnikovas. Jis stočiai vadovavo net trisdešimt penkerius metus.

Pirmasis laikinojo direktoriaus Vladislavo Gidžaus darbas buvo surinkti septynių žmonių komandą stoties steigėjo deleguotiems darbams atlikti. Netrukus ji buvo suformuota ir be direktoriaus ją sudarė buhalterė, du inžinieriai, vyriausias laborantas, du laborantai ir vienas darbininkas, kuris buvo atsakingas už patalpų valymą ir kūrenimą.

Darbuotojams teko nemenkas iššūkis, nes per trumpą laiką teko įsigilinti, įsisavinti ir pritaikyti savo darbe tuometinius valstybinius GOST standartus bei kitus šią veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Miško sėklų kontrolės stoties inžinieriai ir laborantai periodiškai buvo siunčiami į mokymus Rygoje, kur buvo įsikūrusi Pabaltijo laboratorijas kontroliuojanti bei konsultuojanti įstaiga, ir į Maskvos apskrities Puškino miestą, kur veikė Centrinė miško sėklų kontrolės stotis, vienijanti visas sovietų sąjungos miško sėklų tyrimo laboratorijas.

Ką veikė tuometė stotis

Siekiant užtikrinti, kad miškai būtų atkuriami ir įveisiami tik kokybiška miško dauginamąja medžiaga, Miško sėklų kontrolės stotis konsultavo miškų ūkius sėklų ruošos klausimais bei vertino miško medžių ir krūmų sėklų siuntų kokybę, vykdė miško sėklininkystės ūkio priežiūrą ir kontrolę.

Kasmet buvo išvykstama į ne mažiau nei dešimt komandiruočių, kuriose buvo tikrinama sėklų fondo būklė, teikiamos konsultacijos bei atrenkami pristatomieji bandiniai sėklų kokybei tirti.

Išlikusiose tų metų įsakymų bylose galima matyti, kad 1955 metais tuometiniame Trakų miškų ūkyje buvo suorganizuoti mokymai apie medžių ir krūmų sėklas bei jų atpažinimą, kuriuos vedė miško sėklų kontrolės stoties direktorius Borisas Solodovnikovas. Komandiruotės dažnai trukdavo savaitę ar net dvi, nes viena išvyka tekdavo derinti kelių miškų ūkių patikras.

Keitėsi pavadinimas, daugėjo funkcijų

1955 metų birželio pabaigoje Kauno tarpsritinė miško sėklų kontrolės stotis persikėlė į keturių kambarių butą Vilniaus senamiestyje, Paupio gatvėje 3. Tais pačiais metais, rugpjūčio mėnesį ji buvo pervadinta Vilniaus miško sėklų kontrolės stotimi Lietuvai ir Kaliningrado sričiai.

1960 metais Vilniaus miško sėklų kontrolės stočiai pavesta dar daugiau funkcijų, susijusių su miško dauginamosios medžiagos ruoša. Direktoriaus įsakymuose jau randami nurodymai komandiruoti darbuotojus susipažinti su miškų selekciniu vertinimu, kuris buvo atliekamas Dubravos tyrimų stoties darbuotojų Dubravos miškų ūkyje, padėti organizuoti derliaus įvertinimą miškų ūkiuose bei dalyvauti paprastosios pušies skiepų ruošimo darbuose. Žvelgiant į tuometinių įsakymų chronologiją, nuo 1962 metų aktyviai dalyvauta miškų produktyvumo, selekcijos ir sėklininkystės pasitarimuose, mokslinėse konferencijose ir seminaruose kitais miškininkystės klausimais.

1966 m. gruodžio pabaigoje stotis reorganizuota į Vilniaus zoninę miško sėklų kontrolės stotį, o 1988 metų lapkričio mėnesį ji buvo pervardinta Lietuvos zonine miško sėklų stotimi. 1989 metais ilgametį direktorių Borisą Solodovnikovą pakeitė Antanas Kaupys, o nuo 1991 metų kovo mėnesio, LR Vyriausybės potvarkiu Lietuvos zoninė miško sėklų stotis buvo priskirta Lietuvos Miškų ūkio ministerijos reguliavimo sferai ir vėl pervadinta į Miško sėklų kontrolės stotį.

Perkėlimą į Kauno rajoną paskubino gaisras

Vilniuje Miško sėklų kontrolės stotis veikė daugiau nei keturiasdešimt metų. Laikui bėgant, pasigirsdavo nuomonės, kad dėl patogesnio susisiekimo Miško sėklų kontrolės stotį reikėtų perkelti arčiau Lietuvos vidurio, tačiau iki realių spendimų nebuvo prieinama, kol 1994 metais įstaigoje įvykęs gaisras gerokai apgadino patalpas ir jose buvusią įrangą.

Miško sėklų kontrolės stotį reikėjo iš pagrindų atkurti. Tuomet Miškų ūkio ministerija ir priėmė galutinį sprendimą perkelti ją į Kauno rajoną. 1995 metais laboratorija duris atvėrė Kauno rajone, Vaišvydavos kaime, o naujuoju direktoriumi buvo paskirtas Kęstutis Česnavičius, kuris turėjo surinkti naują kvalifikuotų darbuotojų komandą. Direktoriui ir jo komandai teko pradėti viską iš pradžių: išmokti taikyti standartus ir metodikas, naudojamas sėklų kokybės nustatymui, atnaujinti po gaisro nukentėjusią laboratorinę įrangą.

Po poros metų, Žemės ir miškų ūkio ministerijos įsakymu, laboratorija tapo Viešąja įstaiga Miško sėklų kontrolės stotimi, o nuo 1998 metų liepos priskirta Aplinkos ministerijai, kuri steigėjo funkcijas pavedė vykdyti Miškų ir saugomų teritorijų departamentui prie Aplinkos ministerijos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 2002 metais steigėjo funkcijos perduotos vykdyti tiesiogiai Aplinkos ministerijai.

Išsiplėtė kompetencijos

Miško sėklų kontrolės stoties kompetencijos plėtėsi. Jos darbuotojams buvo pavesta kontroliuoti miškų įveisimui naudojamos miško dauginamosios medžiagos kilmę, jos naudojimą nuo sėklų siuntos sudarymo iki želdinių įveisimo, taip pat prekybą dauginamąja medžiaga. Tikrinamas aižyklų ir sėklų saugyklų, daigynų ir medelynų darbas, vedama Lietuvos miško sėklų fondo apskaita, pradėta kurti pirmoji skaitmeninė duomenų bazė, apibendrinami fenologinių stebėjimų duomenys, rengiami sėklų kokybės standartai, nuostatai, rekomendacijos miško sėklininkystės klausimais. Ir toliau įstaigoje tiriamos miško medžių ir krūmų sėklų sėjamosios savybės, nustatomas jų užkrėstumas grybinėmis ligomis. Darbuotojų kvalifikacija periodiškai keliama organizuojant ir dalyvaujant tarptautiniuose palyginamuosiuose sėklų sėjamųjų savybių tyrimuose. Kasmet miškų urėdijos, nacionaliniai parkai, privatūs asmenys ir medelynai į stotį atsiųsdavo apie 1000 sėklų siuntų pristatomųjų bandinių.

Permainų vėjai

2002 metais sėklų kokybės tyrimo srityje prasidėjo kardinalių pasikeitimų periodas. Buvo siekiama atsisakyti GOST standartų, vyko diskusijos, svarstymai, mokymai, palyginamieji tyrimai ne tik įstaigos viduje, bet ir bendradarbiaujant su kitoms šalims; ruošiamasi pereiti prie plačiai visame pasaulyje naudojamų, nuolat derinamų ir atnaujinamų Tarptautinės sėklų tyrimo asociacijos (ISTA) Tarptautinių sėklų tyrimo taisyklių. Šie siekiai buvo įgyvendinti 2003-aisiais, kai dauguma miško sėklų siuntų kokybės rodiklių jau buvo nustatomi pagal ISTA taisykles.

2003 metais dar kartą keičiamas pavadinimas ir iki 2005 metų įstaiga buvo vadinama Miško sėklų ir sodmenų kokybės inspekcija.

Nuo 2004 metų, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, įstaigos veikloje buvo pradėti taikyti ES Tarybos direktyvos 1999/105/EB dėl prekybos miško dauginamąja medžiaga reikalavimai, kurie skelbė, kad atkuriant ir įveisiant miškus būtina vadovautis tvariu ir subalansuotu miškų tvarkymu, kad iš miško medžių rūšių gauta miško dauginamoji medžiaga būtų genetiškai tinkama įvairioms vietos sąlygoms ir labai kokybiška. 2004 metai buvo labai reikšmingi įstaigai dar ir todėl, kad buvo sukurta pirmoji kompiuterinė duomenų bazė, skirta sėklų siuntų apskaitai ir jų kilmei sekti.

Permainų vėjams ir toliau pučiant, 2004 metų antrą pusmetį jau buvo vykdomi parengiamieji darbai siekiant sujungti Miško sėklų ir sodmenų kokybės inspekciją su Lietuvos miško selekcijos ir sėklininkystės centru. Tai įvyko 2005 metų sausio mėnesį, kai įstaiga tapo Miško genetinių išteklių, sėklų ir sodmenų tarnybos dalimi.

2010 metais įkūrus Valstybinę miškų tarnybą (VMT), Miško genetinių išteklių, sėklų ir sodmenų tarnyba tapo jos dalimi, suformuojant iš jos Miško sėklų ir sodmenų kokybės ir Miško genetinių išteklių skyrius.

Reikalavimai miško dauginamajai medžiagai griežtės

Šiuo metu tarnybos Miško sėklų ir sodmenų kokybės skyrius tvarko Miško dauginamosios medžiagos tiekėjų sąrašą, vertina miško sėklinės medžiagos ruošą ir išduoda kilmės sertifikatus, nustato miško medžių ir krūmų sėklų kokybę, jų užkrėstumą grybinėmis ligomis, išduoda pažymas apie miško sėklų kokybę, vertina medžių rūšių kilmių rajonavimo reikalavimų laikymąsi, išduoda leidimus miško dauginamosios medžiagos perkėlimui, kaupia, sistemina ir analizuoja informaciją miško dauginamosios medžiagos ruošos, auginimo ir panaudojimo, miško medžių ir krūmų sėklų kokybės tyrimo klausimais, teikia išvadas, rekomendacijas ir konsultacijas, dalyvauja rengiant teisės aktų projektus. Darbas šioje srityje reikalauja ypatingo kruopštumo, kantrybės ir specifinių žinių.

Šiuo metu svarstomas Europos Sąjungos reglamentas dėl miško dauginamosios medžiagos gamybos ir prekybos, kuris dar labiau apibrėš ir sugriežtins reikalavimus miško dauginamajai medžiagai.

Kimba į naujus darbus

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad miško sėklų kokybės tyrimai Lietuvoje žengia koja kojon su laikmečiu, prisitaikydami prie naujausių ir pažangiausių tyrimo metodų. Žinias ir patirtį šioje srityje kaupė ilgamečiai darbuotojai – Borisas Solodovnikovas, Marija Pogolskaja, Bronislava Romanovskaja, Raisa Perelygina, Antanas Kaupys, Kęstutis Česnavičius, Ona Valatkienė, Aldona Kapočienė, Vida Juodaitienė, taip pat Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės patarėja Zita Bitvinskaitė, čia dirbusi aštuonerius metus. Ji ir šiandien rūpinasi šios srities klausimais ir reikšmingai prisideda puoselėjant miškų atkūrimą ir įveisimą.

2023–2024 metų sandūroje Miško sėklų ir sodmenų kokybės skyrius jungiamas su Miško genetinių išteklių skyriumi ir sausio mėnesį vėl kibs į darbus jau nauju pavadinimu – Augalų genetinių išteklių ir miško dauginamosios medžiagos skyrius. Šiuo metu Miško sėklų ir sodmenų kokybės skyriuje dirba trys specialistai – vedėja Jūratė Laukineitienė, kuri kaupia žinias ir patirtį šioje įstaigoje jau dvidešimt aštuonerius metus, vyriausioji specialistė Živilė Kaunietė, turinti trisdešimt trijų metų darbo patirtį ir jaunosios kartos atstovė vyriausioji specialistė Milda Masiulytė, sparčiai besimokanti šio skyriaus darbo specifikos.

VMT informacija

Nuotr.: sėklų užkrėstumo nustatymas