Lietuvoje po 37 metų pertraukos aptiktas sengirinis grakštenis

Šių metų liepą sengirinį grakštenį Dzūkijos nacionaliniame parke aptiko Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojas Kazimieras Martinaitis. 

Radinys aptiktas žemyninėje kopoje, kuri šių metų liepą buvo atverta vykdant gamtotvarkos darbus. Šioje teritorijoje K. Martinaitis atlieka magistrinio darbo tyrimus, kuriais siekiama įvertinti vabalų įvairovę ir jos pokyčius skirtingose Dzūkijos nacionalinio parko buveinėse, kuriose taikomos gamtotvarkos priemonės. 

Sengirinis grakštenis yra vienas rečiausių Lietuvoje žinomų ūsuočių. Jo aptikimo faktų mūsų šalyje užfiksuota vos keletas. Pirmasis žinomas sengirinio grakštenio egzempliorius Lietuvoje buvo rastas 1934 m. birželio 30 d. Užulėnyje, Ukmergės rajone. Jį aptiko entomologas Alfonsas Palionis. Kitas egzempliorius 1989 m. birželio 27 d. buvo rastas Pravieniškių miške. Šį radinį užfiksavo entomologas Aleksandras Meržijevskis, tačiau jis nebuvo publikuotas. Todėl šių metų radinys Dzūkijos nacionaliniame parke yra ypač reikšmingas – tai šiuo metu žinomas pirmasis sengirinio grakštenio aptikimas Lietuvoje po 37 metų pertraukos. 

Kiekvienas tokios retos rūšies radimas suteikia vertingos informacijos apie jos paplitimą ir padeda geriau suprasti mūsų šalies biologinę įvairovę. Šis radinys taip pat patvirtina, kad sengirinis grakštenis Lietuvoje yra išlikęs iki šių dienų. 

Sengirinis grakštenis siejamas su brandžiomis ir natūraliomis miško ekosistemomis. Jo gyvenimo ciklas glaudžiai susijęs su negyva mediena, tačiau rūšiai svarbi specifinė jos forma. Vabalo lervos kelerius metus vystosi apmirusiose, tačiau dar stovinčiose lapuočių medžių dalyse – šakose ir kamienuose. Ant žemės gulinti negyva mediena sengiriniam grakšteniui vystytis netinka. 

Suaugę vabalai dažniausiai aptinkami ant žiedų. Jie minta nektaru ir žiedadulkėmis, todėl suaugusiems vabzdžiams svarbios saulėtos miško retmės, proskynos ir kitos atviresnės vietos, kuriose auga žydintys augalai. 

Dzūkijos nacionaliniame parke pastaraisiais metais vykdomi gamtotvarkos darbai, kuriais atkuriamos ir palaikomos atviros žemyninių kopų buveinės. Jų metu siekiama išsaugoti buveinių įvairovę ir sudaryti palankesnes sąlygas rūšims, susijusioms su atviromis ir saulėtomis teritorijomis. 

Vis dėlto vien šio sengirinio grakštenio radinio nepakanka teigti, kad jo aptikimas yra tiesiogiai susijęs su atliktais gamtotvarkos darbais. Tam reikėtų išsamesnių tyrimų ir ilgesnio laikotarpio stebėjimų.Tačiau radinys neabejotinai papildo žinias apie Dzūkijos nacionalinio parko biologinę įvairovę ir suteikia naujos informacijos apie vienos rečiausių Lietuvoje žinomų ūsuočių rūšių paplitimą. 

Šis atradimas kartu primena, kad net ir gerai pažįstamose saugomose teritorijose gamta dar gali pateikti netikėtų atradimų. Sistemingi biologinės įvairovės tyrimai leidžia pastebėti retas ir mažai ištirtas rūšis, o kiekvienas toks radinys tampa svarbia dėlione, padedančia geriau pažinti ir saugoti Lietuvos gamtą. 

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus informacija