Lietuvos hidroelektrinės žvalgosi į inovacijas, tačiau investicijas stabdo bankrotų grėsmė

Vakarų Europos šalyse hidroenergetika vis dažniau derinama su baterijomis, skaitmeniniu valdymu ir naujos kartos turbinomis. Tokios elektrinės ne tik gamina elektrą, bet ir padeda stabilizuoti tinklą bei reaguoti į saulės ir vėjo gamybos svyravimus.

Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos (LAIEK) prezidento Martyno Nagevičiaus teigimu, energetikos sistemai reikia vis daugiau lanksčių įrenginių, galinčių greitai padidinti arba sumažinti galią.

„Hidroenergetiką vis dar dažnai vertiname tik pagal tai, kiek elektros ji pagamina. Tačiau šiuolaikinėje energetikos sistemoje ne mažiau svarbu, kada energija pagaminama ir kaip greitai elektrinė gali reaguoti į tinklo poreikį. Hidroelektrinės turi galimybę bent tam tikrose ribose pasirinkti gamybos laiką“, – sako M. Nagevičius.

Tvenkiniai yra natūralūs energijos kaupikliai, leidžiantys gaminti elektros energiją, kai išauga jos poreikis arba sumažėja saulės ir vėjo elektrinių gamyba. Dar daugiau lankstumo galėtų suteikti skirtingose vietose veikiančių hidroelektrinių ir baterijų sujungimas į virtualią elektrinę. Tai skaitmeniniu būdu kaip viena sistema valdomas elektros gamybos ir kaupimo įrenginių tinklas.

Viena mažoji hidroelektrinė gali būti per maža, kad pasiūlytų reikšmingą paslaugą elektros sistemai, tačiau sujungus keliolika elektrinių jų bendras pajėgumas tampa svarbus. Tokį modelį pritaikė Prancūzijos energetikos bendrovė EDF, į vieną virtualią elektrinę sujungusi dešimt Pietų Prancūzijos hidroelektrinių ir baterijų sistemą.

„Baterija suteikia labai greitą reakciją, o hidroelektrinės padeda ją išlaikyti ilgiau. Taip daug mažų įrenginių gali veikti koordinuotai ir elektros sistemos operatoriui pasiūlyti vieną patikimą paslaugą“, – aiškina M. Nagevičius.

Atsiradus elektros pertekliui baterija gali jį priimti, o gamybai sumažėjus – energiją grąžinti į tinklą. Ji taip pat leidžia dalį hidroelektrinės pagamintos energijos sukaupti ir panaudoti tada, kai jos labiau reikia sistemai arba rinkos sąlygos yra palankesnės.

Perspektyvi inovacija – mažos reguliuojamos turbinos

Lietuvos hidroenergetikų asociacijos prezidentas Dainius Markauskas teigia, kad baterijos galėtų būti prasmingos daliai Lietuvos hidroelektrinių, visgi baterijų nauda labiausiai priklauso nuo jų dydžio, vandens srauto, elektrinės darbo režimo, prijungimo prie tinklo pajėgumo ir galimų pajamų balansavimo rinkoje.

Technologiškai nuotolinis hidroelektrinių valdymas Lietuvoje jau buvo išbandytas. Pasak D. Markausko, kelios šalies elektrinės bendradarbiavo su balansavimo paslaugas teikiančia Estijos bendrove „Fusebox“ ir buvo valdomos nuotoliniu būdu. Kai elektros poreikis ir kaina padidėdavo, jos įsijungdavo, o poreikiui sumažėjus – sustodavo. Tačiau dažnas turbinų įjungimas ir išjungimas gali lemti vandens lygio svyravimus žemiau užtvankos.

Šią problemą galėtų padėti spręsti kita modernizavimo kryptis – papildomos mažos galios reguliuojamos turbinos. Pasak D. Markausko, daugelis šalies mažųjų hidroelektrinių buvo projektuotos prieš kelis dešimtmečius, kai hidrologinės sąlygos buvo kitokios ir upėmis tekėjo daugiau vandens. Dalis jose įrengtų turbinų efektyviai veikia tik esant didesniam vandens srautui ir negali lanksčiai dirbti sumažinta galia.

„Sausuoju metų periodu, esant mažiems vandens srautams, dalis turbinų negali dirbti testiniu darbo režimu, dėl to upės ruože žemiau užtvankos susidaro vandens svyravimai. Jie nėra palankūs vandens ekosistemai. Aplinkos ministerija pagrįstai į tai atkreipia dėmesį, tačiau šią problemą galima spręsti ne tik draudimais – galima investuoti į geriau reguliuojamą įrangą“, – sako D. Markauskas.

Greta pagrindinės turbinos galėtų būti sumontuota moderni, dvigubo reguliavimo mažesnės galios turbina. Ji būtų pritaikyta mažesniam vandens srautui ir galėtų keisti galią nuo maždaug 10 iki 100 procentų. Tai leistų palaikyti tolygesnį vandens pratekėjimą ir sumažinti vandens lygio šuolius žemiau užtvankos.

„Tai būtų viena svarbiausių praktinių Lietuvos hidroelektrinių modernizavimo krypčių. Tokia investicija padėtų ne tik efektyviau gaminti elektrą, bet ir tiesiogiai spręstų aplinkosaugos institucijų keliamą netolygaus vandens režimo problemą. Kartais inovacija yra ne didesnė, o kaip tik mažesnė turbina“, – teigia D. Markauskas.

Modernizuoti galima, tačiau verslui reikia aiškumo

Nors technologinių sprendimų yra, hidroelektrinių modernizavimas šiuo metu beveik sustojęs. Pagrindinė priežastis – nežinomybė dėl būsimų aplinkosauginių reikalavimų ir žuvitakių finansavimo.

Naujos turbinos, baterijos, automatizuota valdymo įranga reikalauja didelių investicijų. Dalį jų elektrinių savininkai galėtų finansuoti nuosavomis lėšomis, kitai daliai reikėtų bankų paskolų. Tačiau nei verslas, nei finansų įstaigos nenori investuoti į objektą, kurio veiklos perspektyva po kelerių metų yra neaiški.

Neapibrėžtumas kilo dėl žuvitakių, kurių paskirtis – sudaryti galimybę žuvims įveikti užtvankas ir migruoti upe. Diskusija kyla dėl to, kas ir kaip šias priemones turėtų finansuoti bei ar nustatyti terminai yra realūs. Pagal teisės aktuose numatytą etapų grafiką, pirmoji dalis mažesnių nei 10 MW hidroelektrinių žuvų pralaidas turėtų įrengti iki 2028 m., likusios – iki 2030 m.

Hidroenergetikų skaičiavimu, vieno žuvitakio įrengimas gali kainuoti apie 300–350 tūkst. eurų. Tuo metu mažosios hidroelektrinės metinis pelnas kai kuriais atvejais siekia vos 10–30 tūkst. eurų.

Tai reiškia, kad žuvitakio kaina gali prilygti dešimties ar daugiau metų elektrinės pelnui. Be to, savininkui pirmiausia reikėtų finansuoti ichtiologinius tyrimus, paruošti techninį/darbo projektą, atlikti derinimo procedūras ir tik tada pradėti statybos darbus.

„Mes nekeliame klausimo, ar žuvims turi būti sudaryta galimybė migruoti. Klausimas yra, kaip realiai pasiekti šį tikslą. Jei įpareigojame mažą įmonę investuoti kelis šimtus tūkstančių eurų, nors ji tokių pinigų neturi ir negali pasiskolinti, rezultatas gali būti ne pastatytas žuvitakis, o uždaryta elektrinė“, – sako D. Markauskas.

Pagal šiuo metu galiojančią sistemą įstatyme numatyta galimybė dalį žuvitakių įrengimo išlaidų kompensuoti, tačiau, nėra veikiančios ir aiškiai finansuojamos kompensavimo tvarkos. Sektoriaus taip pat netenkina modelis, pagal kurį savininkas pirmiausia visą objektą turėtų pastatyti savo lėšomis, o tik vėliau, valstybei radus pinigų, galėtų tikėtis dalinės kompensacijos.

D. Markausko teigimu, diskutuojama ir apie galimybę kompensavimo nuostatą iš įstatymo apskritai panaikinti. Tokiu atveju visa finansinė našta liktų hidroelektrinių savininkams, o neįrengus žuvitakio grėstų leidimo naudoti vandens išteklius praradimas.

Asociacija siūlo pirmojo etapo terminą atidėti dvejiems metams ir sukurti aiškų finansavimo mechanizmą. Vienas iš variantų galėtų būti valstybės finansuojami techniniai projektai ir dalinis žuvitakių statybos finansavimas. Taip pat siūloma ieškoti ES fondų ar specialių aplinkosaugos programų lėšų.

Uždarius elektrinę užtvanka neišnyks

D. Markauskas atkreipia dėmesį, kad hidroelektrinė ir užtvanka nėra tas pats objektas. Elektrinė – tai šalia užtvankos esantis pastatas, turbinos ir generatoriai. Jos veiklą galima sustabdyti, tačiau pati užtvanka, tvenkinys, vandens pralaidos ir kiti hidrotechnikos statiniai niekur nedingsta.

„Hidroelektrinių verslas Lietuvoje iš dalies ir atsirado todėl, kad prieš kelis dešimtmečius daug užtvankų buvo neprižiūrimos. Verslas perėmė jų remontą, eksploatavimą ir vandens lygio reguliavimą. Jeigu elektrinės bus uždarytos, užtvankų priežiūros problema sugrįš, tačiau šį kartą savivaldybėms gali tekti ir didelė finansinė atsakomybė“, – įspėjo asociacijos prezidentas.

Elektrinės uždarymas savaime neišsprendžia ir žuvų migracijos problemos. Jeigu užtvanka lieka, ji ir toliau sudaro kliūtį upėje. Vadinasi, kažkas vis tiek turės įrengti žuvitakį, pertvarkyti užtvanką arba priimti sprendimą ją pašalinti.

Reikia naujo požiūrio

M. Nagevičiaus teigimu, žuvų migracijos keliai turi būti atkuriami. Tačiau valstybė negali apsiriboti vien pareigos nustatymu, jeigu nėra sukurtų realių priemonių jai įgyvendinti.

Pirmiausia turėtų būti parengta aiški ir iš anksto finansavimu užtikrinta kompensavimo tvarka. Pasak eksperto, mažosios hidroelektrinės nepajėgios vien savo lėšomis finansuoti kelis šimtus tūkstančių eurų kainuojančių projektų, todėl priešingu atveju dalis jų gali būti priverstos nutraukti veiklą.

LAIEK prezidentas siūlo į žuvitakių finansavimo klausimą įtraukti Energetikos ministeriją. Kadangi hidroelektrinės prisideda prie elektros sistemos balansavimo, stabilumo ir energetinio saugumo, dalis jų aplinkosauginiam modernizavimui reikalingų lėšų galėtų būti numatyta ir energetikos sektoriaus programose.

„Dabar turime ambicingą aplinkosauginį tikslą, bet neturime visų jam pasiekti reikalingų priemonių. Reikia aiškaus finansavimo, tinkamo teisinio reguliavimo ir ilgalaikės hidroenergetikos politikos. Tik tada elektrinių savininkai galės planuoti ne tik žuvitakių įrengimą, bet ir platesnį elektrinių modernizavimą bei jų poveikio aplinkai mažinimą“, – sako M. Nagevičius.

Lietuvoje veikia beveik 100 hidroelektrinių, kurios pagamina apie 3,5 proc. šalyje suvartojamos elektros. Pasak energetikos ekspertų, hidroenergetika atlieka svarbias elektros sistemos stabilumo funkcijas – suteikia inerciją, balansavimą, sistemos atkūrimo galimybes po avarijų.

MB Comms informacija