Lietuvos juodmargiai – ištvermingi

PIENINĖS GALVIJININKYSTĖS ABC

Estijos žemės ūkio universitetas paskelbė, jog šalyje tėra 596 vietinių veislių karvės. Lietuvoje, ačiū Dievui, kol kas taip „nenusivažiuota“. -Vie­ti­nių Lie­tu­vos juod­mar­gių veis­lė dau­gy­be as­pek­tų pra­na­šes­nė  už kitas, – tei­gia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Praktinio mokymo ir bandymų centro direktorius dr. Saulius Makauskas. Giraitėje šalia Kauno yra nemaža pieninių galvijų ferma, kurioje laikomi įvairių nacionalinių ir įvežtinių veislių galvijai. Pieno ūkyje keliolika metų vyksta šalies melžimo varžytuvės, mokomąją praktiką atlieka būsimieji veterinarijos ir zooinžinerijos specialistai.

Veislė kurta keturis šimtmečius - Pienininkystė yra verslas, todėl kiekvienas ūkininkas siekia laikyti produktyvias karves, - sako Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos direktorius dr. Edvardas Gedgaudas, - tačiau istoriškai gana keblu nustatyti veislės grynumą, juodmargių genome yra ir lietuviškų, ir užsieninių galvijų pėdsakų. UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ duomenimis, iš dabartiniu metu Lietuvoje laikomų pieninių galvijų veislių kontroliuojamų karvių net 75 proc. yra Lietuvos juodmargių veislės. Dr. E. Gedgaudo teigimu, Lietuvos juodmargių galvijų veislė sukurta panaudojant geriausių pasaulio pieninių galvijų genetinį potencialą bei grynojo veisimo privalumus. Veislės kūrimo, formavimo ir gerinimo procesas truko daugiau kaip keturis šimtmečius (nuo XVI a.). Iš pradžių vietiniai galvijai buvo imti gerinti iš Nyderlandų įvežtais juodmargiais. Po Pirmojo pasaulinio karo į Lietuvą be, olandų juodmargių, buvo įvežama ostfryzų ir Švedijos juodmargių. Savarankiška veisle Lietuvos juodmargiai pripažinti 1951 m. Buvo sukurtas olandizuotas Lietuvos juodmargių tipas. Dėl Olandijos juodmargių įtakos Lietuvos juodmargės karvės tapo pieningesnės, pagerėjo pieno sudėtis, eksterjeras, o ypač tešmens morfologinės ir fiziologinės savybės.

Parengta juodmargių selekcijos programa Nuo XX a. septintojo dešimt­mečio Lietuvos juodmargiai galvijai pradėti intensyviai gerinti, panaudojant Danijos, Anglijos, Vokietijos, Švedijos juodmargius bei Amerikos ir Kanados holšteinus. Holšteinų genotipo Lietuvos juodmargiai yra aukštesni, geriau išreikšto pieno tipo, pieningesni. Tačiau holšteinų ir didelę jų kraujo dalį turinčių bulių gerinamasis efektas bei jų palikuonių produktyvumas labai priklauso nuo šėrimo visavertiškumo. Moksliniai tyrimai ir ilgametė ūkininkų patirtis rodo, kad grynaveisliai ir galvijai, turintys daugiau holšteinų veislės kraujo, yra jautresni šėrimo visavertiškumui. Ūkiuose, kuriuose gyvulių produktyvumas yra mažas dėl prasto šėrimo, holšteinų gerinamasis poveikis būna nedidelis arba nepasireiškia. Prieš porą metų šalies mokslininkai parengė Lietuvos juodmargių galvijų selekcijos programą. Pagrindinis jos tikslas – toliau didinti Lietuvos juodmargių veislės karvių realųjį produktyvumą, planingai naudojant holšteinus ir išsaugant Lietuvos juodmargius kaip nacionalinę mūsų šalies galvijų veislę su jai būdingais privalumais: geru prisitaikymu prie vietos sąlygų, ilgaamžiškumu, tvirta kūno sandara, geromis vaisos savybėmis.

Didins genetinį potencialą Pagal veis­li­nin­kys­tės pro­gra­mas, stengiamasi iš­sau­go­ti Lie­tu­vos juod­mar­gius kaip na­cio­na­li­nę pie­ni­nių gal­vi­jų veis­lę, tu­rin­čią iki 75 proc. holš­tei­nų krau­jo. Už­si­brėž­ta pa­di­din­ti Lie­tu­vos juod­mar­gių veis­lės ge­ne­ti­nį po­ten­cia­lą iki 7 tūkst. kg, 4,3 proc. rie­bu­mo ir 3,4 proc. bal­ty­min­gu­mo pie­no. Šios veis­lės kon­tro­liuo­ja­mo­se ban­do­se numatoma vi­du­ti­niš­kai iš kar­vės pri­melž­ti ne ma­žiau kaip 6,8 t pie­no. Moks­li­nin­kai pri­pa­žįs­ta, kad mū­sų vie­ti­nis gal­vi­jas bu­vo pri­si­tai­kęs prie kraš­to są­ly­gų, pa­ša­rų, kli­ma­to. An­tai mū­siš­kes juod­mar­ges iš­lai­ko­me 6–7 lak­ta­ci­jas, o holš­tei­nų veis­lės „pa­vargs­ta“ po 2–3 lak­ta­ci­jų, pra­si­de­da pro­ble­mos. Pra­ėju­sių me­tų duo­me­ni­mis, į Lie­tu­vos juod­mar­gių kil­mės kny­gą nuo ve­di­mo pra­džios įra­šy­ti 137297 gal­vi­jai. UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ duomenimis, ankstesniais metais Lietuvos juodmargių produktyvumas per laktaciją siekė 6394 kg (4,32 proc. riebalų ir 3,33 proc. baltymų), Švedijos juodmargių – 8128 kg (4,27 proc. ir 3,43 proc.), holšteinų – 7198 kg (4,37 ir 3,39), Vokietijos juodmargių – 6559 kg (4,39 ir 3,37), Olandijos juodmargių – 7582 kg (4,19 ir 3,43), Danijos juodmargių – 7525 kg (4,23 ir 3,39), Britanijos fryzų – 6219 kg (4,17 ir 3,23). Produktyviausios Lietuvos juod­margės („rekordininkės“), laikomos Kauno, Šakių, Kėdainių ir Alytaus rajonų ūkiuose, per laktaciją atseikėjo nuo 12,5 tūkst. kg iki 14,5 tūkst. kg.

Mažiausia investicija, didžiausia nauda Pasak dr. E. Gedgaudo, daugelyje pasaulio šalių, kuriose vystoma pienininkystė, karvė vertinama pagal jos per visą gyvenimą duoto pieno kiekį. Tuo aspektu juodmargių populiacijoje ilgaamžiškiausios Lietuvos juodmargės. Senojo genotipo Lietuvos juodmargių amžiaus trukmė – 9,6 m. ir 3,9 laktacijos, Lietuvos juodmargių – 6,8 m. ir 3,4 laktacijos, Vokietijos juodmargių – 6,1 m. ir 3 laktacijos, Olandijos juodmargių – 4,7 m. ir 2 laktacijos, Danijos juodmargių – 4,7 m. ir 2,2 laktacijos, Švedijos juodmargių – 5,3 m. ir 2,3 laktacijos. Ne viename šalies pieno ūkyje dar galima rasti gana produktyvių (ir sveikų) dvidešimties metų juodmargių. - Galvijų genetika – ūkininkui mažiausios investicijos ir didžiausia ekonominė nauda, - tvirtina dr. E. Gedgaudas. Oficialiais duomenimis, Lietuvos juodmargių galvijų populiacijoje holšteinų veislės kraujas sudaro 50-87 proc. Beveik pusė kontroliuojamų juodmargių galvijų (karvių ir telyčių) turi iki 50 proc. holšteinų kraujo, 30 proc. – iki 75 proc., 10 proc. – iki 87,5 proc. Veislininkystės specialistų rūpestį kelia vadinamųjų rinktinių karvių – būsimųjų bulių motinų – trūkumas, todėl išauginti jaunų buliukų ir papildyti nacionalinį veislinių bulių reproduktorių sudėtį mūsų ūkininkams nepavyksta. Kauno rajono ūkiuose karvių bandas sudaro 74 proc. Lietuvos juodmargių, 12 proc. – holšteinų veislės, 10 proc. – vokiečių ir danų juodmargių, 3 proc. – olandų ir švedų juodmargės, 1 proc. sudaro žalųjų, baltnugarių ir šėmųjų veislių karvės. Dėl nepalankių rinkos sąlygų pieninių karvių bandas sunku papildyti savo užsiaugintomis veislinėmis telyčiomis. Daugelis ūkininkų produktyvių motinų telyčias palieka savo bandos reprodukcijai. Autoriaus nuotraukos

Justinas ADOMAITIS „ŪP“ korespondentas

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.