Biržų kraštas – gražiai miškingas, net ir aukščiausi Lietuvoje beržas ir juodalksnis auga Biržų urėdijos miškuose. Ten, kur miškai puoselėjami ir medžiai tausojami, turi būti ypatingi ir žmonės. Biržiečiai miško savininkai skelbia akciją „Lietuvos šimtmečiui – po šimtą ąžuolų“.
Rūpi tautos atmintis Susirinko būrelis aktyvių žmonių, miško savininkų, buvusių miškininkų – Stasys Balčiūnas, Gytis Ulijonas, Jonas Jasiukėnas, ilgametis buvęs Biržų urėdas Visvaldas Cemnolonskas, Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos narys Viktoras Rinkevičius, Miško savininkų asociacijos Biržų skyriaus pirmininkas Zenonas Prašmantas. istorikas visuomenininkas Jonas Dagilis – ir sutarė imtis iniciatyvos sodinti ąžuolus ir pakviesti kitus tautiečius prisidėti. Ne dėl to, kad patiems veiklos trūktų, o kad rūpi tautos atmintis, istorinis paveldas ir valstybės ateitis. Apie šiuos prasmingus dalykus verta pagalvoti artėjant 2018-iesiems, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos šimtmečiui.
Prisiminė Jono ąžuolą J. Dagilis sako, kad bene pirmasis apie ąžuolų sodinimą jam užsiminė Gytis Ulijonas. Tokių patriotiškų minčių kilo išgirdus kultūros ministro Šarūno Biručio kalbą, jog iškiliai valstybės datai paminėti reiksią apie 1 mln. Eur. „Supykdė tokios kalbos. Tuščioms iškilmėms, fejerverkams vėl ištaškysime milijonus, bet visa tai beverčiai, vienadieniai dalykai. Reikia prasmingų darbų, su išliekamąja verte. Miškas – ne vienadienis, medis pergyvena žmogų, kiek Lietuvoje yra šimtamečių ąžuolų? Reikia tik apsižvalgyti, saugoti, ką turime, ir pasodinti medžių anūkams, tai bus istorija, atmintis, iš kartos į kartą perduodama žinia. Taip tarpusavyje pasikalbėjome ir mūsų bendraminčių ratas išsiplėtė“, – sumanymo ištakas prisiminė J. Dagilis. Daugelis biržiečių šį prasmingą darbą jau yra pradėję, savo ąžuolų jaunuolynus puoselėja ir akcijos iniciatoriai. Sako, jie pagalvoję ir apie Lietuvoje augančius galiūnus ąžuolus, apie Jono ąžuolą. „Važiuojame pažiūrėti, pamatysite, koks gražus“, – pakvietė visą draugiją Jonas Jasiukėnas. Pakeliui į Spalviškių girininkiją, buvusį Vaskališkio kaimą buvęs urėdas V. Cemnolonskas pabuvo gidu, papasakojo, kur būta plynų laukų, o dabar prisodinta ąžuolų, maumedžių, tie jau galingi suaugo. Iš tolo nuo kelio matyti ąžuolas, sena sodybvietė. Pastatai sunykę, bet medžiai stiebiasi. Visi atėjome prie ąžuolo. Ant jo – lentelė su užrašu, kad Vaskališkio Jasiukėnų ąžuolas saugomas šeimos, įrėžta 2013 m. data. Ąžuolo šakų laja į visas puses pasklidusi per 30 metrų, kamieno apimtis siekia 440 cm, skersmuo – apie 144 cm. O koks gali būti ąžuolo amžius? J. Jasiukėnas mano, kad gali būti arti 300 metų, nes žinoma, kad 1863 metais statant namus čia jau gyveno trečioji giminės karta, paskutinįkart trobesiai perstatyti 1940 m. V. Cemnolonskui atrodo, kad ąžuolas turėtų būti jaunesnis, apie 180–200 metų. Į gimtinės vietas atvažiavusiam Jonui, matyti, sunku, graudu, retai čia bebūna, kiti šeimininkai žemę tvarko, bet ąžuolui jie pažadėjo leisti nugyventi jam skirtą amžių. Jeigu tik žaibai anksčiau nepribaigs, jau ir dabar matyti kamiene įskilimų. „Ąžuolas svarbiausias, jis išliko. Šakėmis sovietmečiu nuo buldozerio gyniau, kai greta melioravo laukus. Mūsų sodybos nenugriovė, bet sklypo pakraštyje paklusnūs darbininkai kitą didelį ąžuolą išvertė, širdį tada labai skaudėjo“, – senus laikus prisiminė per 30 metų eiguliu čia dirbęs Jonas.
Vertės ženklai „Jeigu senoje sodyboje išlikę galingi ąžuolai, vadinasi, negodūs žmonės ten gyveno“, – sako V. Cemnolonskas. Ir priduria, kad turėjo daug išmanyti apie medžius. Ąžuolams sutvirtėti iki 15 metų reikia kitų medžių priedangos, vėliau galingam stotui pasiekti būtina vienatvė. Gal panašu į žmogaus gyvenimą? Sumanę į ąžuolų sodinimo akciją pakviesti visus Tėvynę mylinčius lietuvius, biržiečiai sako mąstę apie tuos, kurie Lietuvoje gyvens po mūsų, apie valstybę, atminties išsaugojimą, pagarbą praeičiai.
Virginija JUŠKIENĖ Autorės nuotrauka