„Lituanicos“ 90-mečiui: „Kiekvienas žmogus turi įveikti savo Atlantą“

Pernai Seime buvo užregistruotas nutarimo projektas 2023-uosius paskelbti S. Dariaus ir S. Girėno „Lituanicos“ skrydžio metais. Tačiau priimtas sprendimas minėti kitus tris didžiuosius jubiliejus: Lietuvos sostinės Vilniaus ir Gedimino laiškų, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos ir Šventojo Juozapato kankinystės sukaktis. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė tada BNS teigė, kad taip siekiama išvengti chaoso: „(...) nes kasmet Seimas nuspręsdavo paminėti apie 20 atmintinų metų. Tokia gausa nerodo supratimo, kas yra svarbu valstybei, tuo labiau nėra galimybės tiek programų ir finansuoti.“

Bet tai, kad iš Niujorko Floido Beneto (Floyd Bennett) aerodromo į Kauno Aleksoto oro uostą skridusių lakūnų indėlis itin reikšmingas aviacijos, valstybės ir kultūros prasme, rodo Seimo nutarimas šią datą išskirti iš bendro šalies įvykių konteksto.

„Žvelgiant iš dabarties, net ir po 90 metų šis įvykis nepraranda aktualumo. Nepaisant tragiškos baigties, pasaulio aviacijos istorijoje jis užfiksuotas kaip penktas pagal įveiktą atstumą nenutūpiant. Kai sakoma, kad S. Darius ir S. Girėnas pirmieji perskrido Atlantą, daroma didelė klaida. 1933 m. liepos 17 d. jų skyrdžio nuotolis, skaičiuojant nuo Floido Beneto oro uosto iki Soldino miško (dabartinėje Lenkijoje), rekordų lentelėje buvo penktas. Tais laikais tokie rekordai labai greitai keisdavosi, todėl jau už kelių savaičių lietuvių lakūnų pasiekimas toje lentelėje nukeliavo žemyn. Pasaulis sparčiai modernėjo, vystėsi naujos technologijos, visi siekė kuo greičiau užvaldyti dangų, tad ir itin konkurencija buvo didelė. Taigi lietuvių skrydis šiame kontekste yra labai reikšmingas pasiekimas, – apie praėjusio amžiaus pradžios atmosferą pasakojo Lietuvos aviacijos muziejaus istorikas, aviatorius Pijus Poškus. – Nepamirškime, kad didžiųjų valstybių lakūnus rėmė turtingos firmos, o S. Darius ir S. Girėnas lėktuvą pirko už savo pinigus, be to, jį dar reikėjo parengti transatlantinei kelionei. Tad teko rengti parodomuosius skrydžius ir lėšų rinkimo renginius lietuvių bendruomenėms. Toks sambrūzdis sutelkė lietuvių tautą ir tai, kad pavyko lakūnams pakilti, rodo tam tikrą lietuvių modernios mąstysenos trajektoriją, sustiprėjusį pasitikėjimą, gebėjimą lygiuotis į didžiąsias valstybes.“

Koks lūžis įvyko lietuvių galvose, nesunku suprasti prisiminus, kad kai 1903 m. į dangų pakilo pirmasis brolių Raitų lėktuvas su varikliu, Lietuva buvo okupuota Rusijos imperijos ir nebuvo nei aviacijos, nei galimybės mokytis skraidyti. Aviacijos mokslas nuo nulio pradėjo plėtotis tik po 1918 m., šaliai tapus nepriklausoma. Šis šuolis kaip tik sutapo su vadinamąja „Atlanto karštlige“, kai po I pasaulinio karo lakūnai ieškojo naujų iššūkių, inžinieriai – aviacijos pažangos, o verslas – naujų komercinių sprendimų.

Nuo penkerių metų aviaciją pamėgęs ir pats lėktuvą valdantis P. Poškus įsitikinęs, kad S. Dariaus ir S. Girėno pavyzdys yra ir šiuolaikinio jauno žmogaus įkvėpimo šaltinis: „Šiedu lakūnai paliko testamentą ne tik savo kartos žmonėms, sakydami, kad skrydį skiria ir aukoja Jaunajai Lietuvai. Galima sakyti, kad kreipėsi ir ateities Lietuvą, parodydami, kad kiekvienas žmogus turi įveikti savo Atlantą.“

Pasak P. Poškaus, „Lituanicos“ skrydis taip paveikė lietuvių tautą, kad po lakūnų žūties siekta įvairiais būdais įamžinti jų atminimą. Buvo organizuojami skulptorių, dailininkų, kompozitorių, literatų konkursai, ne mažiau iniciatyvos ėmėsi ir paprasti žmonės, kurdami dainas apie S. Darių ir S. Girėną. „Įdomu tai, kad, tarkim, folklorinė daina „Atskrend sakalėlis...“ arba V. Mykolaičio-Putino eilėraštis „Margi sakalai“ įgavo naują potekstę ir imti sieti su „Lituanicos“ skrydžiu“, – atkreipė dėmesį muziejininkas.

2011 m. S. Dariaus ir S. Girėno kultą bakalauro darbe nagrinėjusi Šiaulių universiteto absolventė Laura Griciūtė yra pastebėjusi, kad po „Lituanicos“ katastrofos buvo sukurta begalė liaudies dainų, kuriose nuoširdžiai, be literatūrinės pompastikos atsispindėjo visuomenėje vyravusios nuotaikos, aiškus supratimas, kokį tikslą lakūnai kėlė sau ir tautai: „Žuvo žuvo mūs didvyriai / jūras nugalėję, / mums palikę tai užbaigti, / ko jie negalėjo...“.  Ir niekas neabejojo, kas buvo nelaimės kaltininkai: „Vokiečiai klastingi laimės pavydėjo“, arba „Vokiečių sargyba / Kenkti nesiliovė, / Darių ir Girėną / Pamatę nušovė“. O kokio masto įvykis tai buvo, rodo šios dainos eilutės: „Verkė Nemunas senelis, / Verkė Neris, Dauguva, / Ir Dubysa, ir Šešupė, / Verkė visa Lietuva.“

Įsimintinas skulptoriaus Broniaus Pundziaus 1933 m. sukurta S. Dariaus ir S. Girėno portretinė kompozicija. Nepaisant nemenkos kainos, pagal kūrinį nulieti tiek bronziniai, tiek gipsiniai lakūnų biustai puošė dažno tarpukario inteligento interjerą. Lietuvos aeroklubo užsakymu sukurti bronziniai biustai anuomet kainavo 35 litus, gipsinės versijos buvo pigesnės. Kad galėtų įsigyti visi norintys, buvo sudaryta galimybė pirkti išsimokėtinai. „Tokį biustą namuose turiu ir aš“, – prisipažino P. Poškus.

ŪP portalo informacija

Lietuvos aviacijos muziejaus nuotraukos

Titulinėje nuotraukoje – Lėktuvo „Lituanica“ krikštynos Čikagos aerodrome (nežinomas fotografas). Fotografijos kopija yra padaryta iš 1933 metų originalo. Čikagos aerodromas. Prie „Lituanikos“ priekio stovi lakūnai Steponas Darius (kairėje), atskleidęs kairiąja ranka paltą ir Stasys Girėnas (su kostiumu). Aplinkui stovi daug žmonių. Nugarinėje pusėje yra pasikartojantys per visą paviršių pilki įstriži fotografinio popierius gamintojo užrašai „THIS PAPER / MANUFACTURED / BY KODAK“. Ši fotografija buvo naudojama Edmundo Jasiūno organizuojamose parodose įvairiuose JAV miestuose.