Liūdnas legendas nustelbė mylinti širdis

Sodyba su legenda

„Labai myliu gėles, gal todėl man vyras aktorius Česlovas jas dovanoja, – atvirauja Janina. – Visi gėlynai žydi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Darbo labai daug, bet žiedų grožis ir kvapas suteikia ramybės ir bent akimirkai vargai pasimiršta. Kiekviena gėlė turi savo istoriją, jas man padovanojo sesė a. a. Virginija, Irena, teta Antanina ir draugai. Gėlės lauke, gėlės terasoje ir gėlių pilni namai. Kaimynas Povilas sako, kam tiek jų, geriau pomidorų pasisodinti. O aš noriu bulvių lauką paversti rožynu! Tad jeigu sugalvotumėte mus aplankyti, visada esate laukiami ir būtinai atvažiuokite su gėlėmis ar bent jau sėklomis.“

Janina pasakoja, kad abu su vyru tikri yra žemaičiai, iš vieno krašto: Česlovas – kelmiškis, ji – šaukėniškė. Gyveno Vilniuje, svajojo turėti namelį ir gyventi kaime. Laikui bėgant, ši svajonė išsipildė. „Visai atsitiktinai bičiulis parodė negyvenamą sodybą Utenos rajone, labai gražioje vietoje. Visai kaip Žemaitijoje: kalneliai, kloniai, aplink miškeliai ir ežerai. Čia patys gražiausi tekančios saulės rytai, kur vakarais klykia gervės, didžiulė ramybė dangaus ir gėlių akvarelėse. Svarbiausia, visam kaime – tik vienas kaimynas Povilas. Ir kaimo pavadinimas gražus, paslaptingas – Sarakalnis“, – atrastu kraštu vis dar džiaugiasi Janina.

Jos teigimu, Sarakalnio kaime, kur dabar įkurta sodyba, buvusį dvarą prie kelio iš Lamesto į Kirdeikius tuomet valdė dvarininkas lenkas Uzembla, gyvenęs Lenkijoje. Jo pavaldiniai buvo žiaurūs, kankindavę ir net žudydavę žmones. Vėliau dvarininko sūnus įsakė kankinių atminimui dvaro centro žemės kampuose pasodinti klevų gojelius su kryžiais (gojeliai išlikę). Sklinda legenda, kad čia buvo išlieta daug ašarų ir ta vieta savaime gavo pavadinimą Ašarakalnis. Vėliau pavadinimas sutrumpėjo ir kaimas tapo Sarakalniu.

Šio amžiaus pradžioje dvarą nusipirko broliai Anupras ir Kazys Gaiveniai, vėliau sodyba atiteko jų vaikams. Arti sodybos žaliuoja gražus ąžuolynas, vadinamas Giria. Į kaimą iš visų pusių galima patekti kopiant į kalną.

2012 metais šią dvaro sodybą ant kalvos įsigijo Stoniai. Naujiesiems šeimininkams patiko viskas: didžiulis žydintis sodas, daug didelių medžių, tvenkinys, miškelis su vos ne kieme augančiais baravykais ir raudonikiais. Pusė dvaro pastato Gaivenių buvo nugriauta, o likusi pusė paversta tvartu ir daržine. Dvarą priminė tik išlikę pamatai, toje vietoje Stonių šeima ir pasistatė rąstinį namą, primenantį pamario krašto statinius. Iš toli jis atrodo lyg mėlynos spalvos, o iš tikrųjų nudažytas pilkais dažais, tik prie skirtingo apšvietimo keičia atspalvius: kasdien – dangaus spalvos. Tai priklauso nuo saulės spindesio ar iš kurios pusės žvelgiama į namą.

Žingsnis po žingsnio

„Pradžioje vasaras leisdavome sodyboje, o žiemai sugrįždavome į Vilnių. Didžiausias ir pagrindinis darbas buvo nupjauti žolę, nes teritorija didžiulė – apie 3 ha. Paskui po išpuoselėtą žolyną sode vaikščiodavo barsukas, skanaudamas mano braškių. Jau dveji metai nuolat čia gyvename, – pasakoja Janina. – Pernai vasarą pradėjome tvarkyti aplinką: sumažinome kalnelius, pažeminome šlaitus, pagilinome ir padidinome tvenkinį, kuris ir buvo šioje vietoje. Sodas jau buvo senas ir didelis, apie 50 obelų, tad palikome tik dešimt ananasinių. Kitais metais ruošiamės jį papildyti naujais vaismedžiais ir vaiskrūmiais, pertvarkyti ir praturtinti gėlynus.“

Nedidelis žemės plotas paliktas ir daržui, kuriame Stoniai augina morkas, svogūnus, kopūstus, pastarnokus, bulves ir cukinijas. Jo pakraštyje auga pelynas ir šiaurinės avietės. Daržą ir sodą papildo aromatingi ir vaistiniai augalai: kinmėtės, medetkos, ramunėlės, čiobreliai, raudonėliai, šalavijai, kurie privilioja bičių ir kitų naudingų vabzdžių. Žiemą sodybą aplanko stirnos, kurapkos. „Paukščių – tikra galybė, nes juos maitiname, įrengėme net tris lesyklas“, – pasakoja Janina.

Kalvotoje vietoje reikia išmanymo

Tokioje kalnuotoje sodyboje įkurti gėlynus Janinai buvo ir džiaugsmas, ir iššūkis, nes ji nėra kraštovaizdžio specialistė. Tvarkydama aplinką moteris pirmiausia stengėsi išsaugoti kalvą tokią, kaip ją suformavo gamta, daugybę akmenų alpinariumams – nereikėjo supilti dirbtinos kalvelės. Paskui greta natūralioje pievoje žydinčių ramunių sukomponavo gėlynus. Kitas augalų grupes išdėstė šlaiteliuose aplink namą, tad gėlių tiltai nusidriekė per erdvią sodybą.

Kurdama gėlynus Janina konsultuojasi su specialistais ir palaipsniui įgauna patirties. Ji sako, kad gėlių grupes geriausia išdėstyti taip, kad iš vieno taško nesimatytų daugiau nei trys. Iš toli efektingesnės didesnės, vienspalvės, tų pačių ar skirtingų augalų grupės. Pavyzdžiui, nevienalytės, smulkesnės grupės turi būti arti, nes kitaip neteks dekoratyvumo. Kuriant gėlynus kalvotoje vietoje, tenka derinti jų formą ir siluetus prie reljefo. Dauguma žemaūgių gėlių geriau atrodo žiūrint į jas iš viršaus, o nulinkusiais žiedais gėles, pavyzdžiui, lelijas, geriau stebėti iš apačios. Aukštesnės gėlės ant kalnelių viršūnių dar labiau paaukština reljefą.

Janinos teigimu, daugiamečių gėlių grupės atrodo gražiai, bet dar įdomiau ir išraiškingiau, kai papildomos krūmų kompozicijomis. Tokiu atveju gėles geriausia sodinti 50–70 cm atstumu nuo krūmų, kad vėliau nesutankėtų ir jų nestelbtų. Svarbu, kad parinkti deriniai spalviškai derėtų. Šalia dekoratyvinių krūmų dieną atsirandantys šešėliai tinkami pavėsį mėgstantiems augalams.

Žydėjimo estafetė

„Pavasarį visuose gėlynuose pražįsta tulpės, žydrės, krokai, hiacintai, įvairių rūšių narcizai, raktažolės, plukės, burbuliai, žiognagės, dekoratyviniai česnakai, vėliau: vilkdalgių, bijūnų, lelijų, viendienių, jurginų pasirodymai, o juos papildo daugybė kitų: saulakiai, debesylai, liatriai, japoninės plukės, gaurės, kemerai, monardos, astrancijos, po sodybą keliaujančios pankolinės kinmėtės ir rudenį savo laiko sulaukia tikri solistai – dekoratyviniai varpiniai augalai“, – vardija Janina žydėjimo estafetę vienas kitam perduodančius augalus.

Rytinėje namo pusėje moteris pasodino melsvių, astilbių, rododendrų, lanksvos krūmą prie laiptelių. Vakarinėje terasos pusėje auga katžolės, rasakilos ir jau žydėti pradedančios patagoninės verbenos. Pietinėje sodybos pusėje kuriamas rožynas su rasakilomis ir levandomis, netoliese ir puošnusis bijūnynas, kiekvieną vasarą ten sužydi kanų salelė.

Turtingas alpinariumas

„Šiaurės rytiniame kampe buvo natūralus kalnelis prie terasos, todėl čia ir įrengiau alpinariumą, – paaiškina Janina. – Augalus sodinau derindama pagal aukštį ir spalvą: natūraliai pasklido aitriojo šiloko ir čiobrelių kilimai, juos papildė aukštesni kitų rūšių šilokai, kvapioji našlaitė baltais žiedais, šiliniai, alpiniai, plunksnuotieji gvazdikai, eraičinai, šalavijai, rasakilos, rūtos, katžolės, veronikos, žilės, pentiniai, viendienės, bajorės. Puikiai pritiko ir rečiau alpinariumuose auginami augalai: ežiuolės, vainikinė gaisrena, pentiniai, baltagalvės, pelynai, žemesni miskantai, sausiukai, gracingosios patagoninės verbenos. Mažiau saulėtoje vietoje pakraštyje įkurdinau astilbes, melsves, rodžersijas, pakalnutes. Rudenį alpinariume ir kituose gėlynuose nuvilnys ir žavesio suteiks linksmi vėlyvių upeliai.

Dekoratyviniai medžiai ir krūmai

Sodybos šeimininkės nuomone, dekoratyviniai krūmai ir medeliai puošia sodybą, įpinti į gėlynus sudaro želdynų karkasą, žemesni dera alpinariumuose. Kalvotam reljefui tinka gausi įvairovė: kalninės pušys, kadagiai, kukmedžiai, žiedais pasidabinantys kvapieji jazminai, alyvos, pūkeniai, pūsleniai, putinai, raugerškiai, lanksvos, buksmedžiai, forzitijos, šeivamedžiai, šluotelinės hortenzijos, koloninis šermukšnis su skaniais vaisiais. Pavasarį anksčiausiai žydėjimu pasveikina rododendrai, vėliau prie jų prisijungia medėjantys bijūnai su nuostabiais šilkiniais žiedais, o juos pakeičia gausiai ir ilgai žydinčios šluotelinės hortenzijos.

Janina džiaugiasi, kad netoli kaimo įsikūręs puikus E. Limino medelynas: „Dažnai iš ten įsigyju naujų gėlių ir dekoratyvinių krūmų.“

Erdvi terasa

Iš toli akį traukia jauki terasa, iš kurios atsiveria platūs toliai: sodybą juosiančios žydinčios pievos, kloniai su miškeliais ir gojeliais, kalvelės su žemuogynais, kvepiančiais žolynais, o arčiau namo – džiugina Janinos puoselėjami gėlynai.

Erdvi terasa įrengta beveik aplink visą namą, nes tokio dydžio būta dvaro pastato. Prie įėjimo pasitinka raudonžiedžių pilnavidurių begonijų ir mėlynais debesėliais pasipuošusių lobelijų akcentinės kompozicijos, palydinčios į kitų augalų draugiją, o joje nuo pavasario iki vėlyvo rudens vazonuose tarpsta įvairūs augalai. Prie neutralios pilkos namo spalvos, įgaunančios mėlynus atspalvius, puikiai dera begonijos, pelargonijos, petunijos, lobelijos, kanos, rožės mažylės, gelsvažiedės kalijos. Terasoje vasaroja ir kambariniai augalai: Italiją primenantys lauramedžiai, amarilės, meileniai ir kt.

Šiemet pirmą kartą Janina iš sėklų išaugino egzotiškąsias kanas, kurios jau šią vasarą pradžiugino oranžiniai raudonais ir tamsiai raudonais žiedais. Jas daugino sėklomis, kad išaugintų sveikų, nevirusuotų augalų.

Eksperimentuoti mėgstanti sodybos šeimininkė tikisi ateityje džiaugtis ir kitus džiuginti dar puošnesniais gėlynais.

„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ

Janinos Stonienės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.