Ashburn +9,1 °C Mažai debesuota
Ketvirtadienis, 25 Bal 2024
Ashburn +9,1 °C Mažai debesuota
Ketvirtadienis, 25 Bal 2024

Lopinėlis praeities, lopinėlis dabarties...

2024/02/16


Danutė Blažienė – profesionali tekstilininkė, skiautinius siuvanti jau daugiau nei 15 metų. Moteris sako, kad į savo gaminius įsiuva praeities detalių, širdies šilumos ir lietuvišką identitetą atspindinčių elementų. Tradicijas ji siekia atskleisti naujoviškai ir patraukliai: „Noriu, kad mūsų močiučių, promočiučių austų audeklų, rankšluosčių, staltiesių, kurias sunku pritaikyti šiandien, fragmentų atsirastų kasdieniame gyvenime. Siekiu, kad šis paveldas nenueitų užmarštin“, – sako skiautinių gamintoja.

Kaip pradėjote gaminti iš skiaučių, kodėl ėmėtės būtent jų?

Pati pradžia buvo dar studijų laikais, nors įvairių rankdarbių (nerti, pinti, megzti, siūti, rišti gobelenus) esu išmokusi vaikystėje ir paauglystėje. Aišku, daug ko išmokė močiutė, mama, bet nemažai sužinojau iš knygų.

Studijavau aukštesniojoje meno mokykloje. Dvejus metus mokiausi drabužių modeliavimo. Pirmasis mano skiautinys – drabužis, pasiūtas dar studijų laikais. Pirmas didesnis – sienos pano, sukurtas 2007-aisiais ir pavadintas „Pelkės žydėjimas“. Jis buvo pristatytas klubo „Vorė“ parodoje, taip pat demonstruotas Airijoje. Prieš 15 metų pradėjau dalyvauti Utenos skiautininkų klubo veikloje, parodose. Kai mokiausi, nežavėjo nei aliejinė tapyba, nei akvarelė, nei grafinės išraiškos, o tekstiliniai darbai visą laiką traukė. Gyvenime susiklostė taip, kad atvykau į Uteną, Kauno technologijos universitete baigiau siuvinių dizainą ir technologiją, ir net 15 metų atidaviau gamybai.

skiautiniai
Gaminio „Aguonos pievos pakraštyje“ fragmentas.

Jums tai – pomėgis ar darbas?

Iš pradžių skiautiniai buvo pomėgis, o dabar – tai jau mėgstamas darbas. Visada kirbėjo mintis kažką daryti iš audinių, nes laisvalaikį leisdavau siūdama. Supratau, kad negaliu be to gyventi, o dirbdama ką nors kitą, neturiu pakankamai laiko savo pomėgiui realizuoti. Vaikai užaugo, pasitaikė galimybė keisti gyvenamąją vietą, darbą, tad ryžausi viską mesti ir daryti tai, prie ko traukia širdis.

2021 m. rudenį įkūriau įmonę ir įsigijau specialų daigstymo aparatą, kuris išties palengvina darbą. Jo rėmas 3,5 x 1,5 m. Dabar galiu daigstyti iki 2,4 m pločio ir maždaug 6 m ilgio gaminius, pavyzdžiui, įvairias lovatieses.

Papasakokite, iš kur kilusi skiautinių tradicija?

Skiautinys – tai yra airių, amerikiečių moterų tradicinis rankdarbis. Lietuvės nuo senų laikų buvo audėjos, mezgėjos. Seniau neturėjome iš ko siūti, nebuvo spalvotų ir plonų audinių skiaučių. Močiučių, promočiučių laikais buvo tik standaus lino, plonos drobulės, kuri tikdavo marškiniams, vilnos. Lietuvoje maždaug XIX a. skiautinius galėjo siūti bajoraitės, kurios turėjo ryšių, gaudavo gražių audinių, arba siuvėjų dukros, dukterėčios. Anksčiau siuvėjos keliaudavo po kaimus, apsiūdavo visus, likdavo ir skiaučių. Mes sovietmečiu nežinojome, kas yra skiautinys.

skaiutiniai
Danutės gaminyje „Rugių šventė“ (dešinėje) įsiūtas senas, jos vyro močiutės austas lino takelis.

Patys skiautiniai, kaip šiltas, daugiasluoksnis, sudaigstytas audinys, buvo naudojamas nuo XIII a. ir vyrai juos vilkdavosi po šarvais. Šimtasiūles taip pat galima vadinti šiltintu sudaigstytu gaminiu. Skiautinys turi tris sluoksnius, per visus turi būti persiūta, nesvarbu, ar tai užklotas, antklodė, pagalvė, ar drabužis. Skiautinys žavus tuo, kad gali būti ir paprasčiausia puodkėlė, ir meno kūrinys, tarkime, sienos pano, kaip paveikslas.

Kaip manote, ar ši sritis dabar atgimsta?

Kitose šalyje galbūt taip. Tačiau mūsų krašte šio amato atgimimo nėra. Juk pirmiausia turėjo būti išpopuliarėjęs, tada prislopęs ir atgimęs. Sakyčiau, kad šis amatas tiesiog populiarėja. Reikia turėti omenyje, kad tai yra rankdarbių rūšis, susijusi su technologijomis. Dabar jau daugelis namuose turi modernias siuvimo mašinas, atliekančias gana daug funkcijų. Norint siūti skiautinius, neprivalai būti siuvėja, pirmiausia turi gebėti įsivaizduoti geometrines figūras, vadinamuosius blokus. Taip pat reikia meninio jausmo, išlavinto skonio. Pravers, jei išklausyta meninių disciplinų, juk svarbu išmanyti kompozicijos, spalvotyros niuansus, kad į visumą sujungtum skirtingus raštus, spalvas, faktūras. Juk skiautiniai – tai spalvota geometrija.

Daug ką stabdo, kad reikia daigstyti rankomis. Susiūti medžiagos gabaliukus nesudėtinga, nesunku sukurti ir raštą iš kelių spalvų, ypač kai yra schemų pavyzdžių. Internete galima rasti visko. Bet ateinama prie momento, kai reikia sudaigstyti viršutinę dalį su sinteponu ir pamušalu – gaminį paversti skiautiniu. Kadangi turiu aparatą, moterims sakau, kad jos gali siūti, o aš sudaigstysiu. Pagrindinė skiautinio taisyklė – pradėti daigstyti iš centro į visus kraštus, antraip atsiras raukšlių. Dirbant su specialiu aparatu, šios problemos nebelieka.

Kur semiatės inspiracijų? Idėjas diktuoja medžiagos, kurias turite, ar kas kitas?

Visada ieškau naujų idėjų, antraip nebūčiau įdomi nei sau, nei sukurčiau kažką įdomaus, kas patrauktų žmones. Iš dalies inspiruoja medžiagos, autentiški audeklai (tai, ką audė, siuvo, gamino lietuvės praėjusiame amžiuje). Jau nuo 2014 m. į savo gaminius įsiuvu autentiškų audinių: namie austo lino, lovatiesių, siuvinėtų takelių, staltiesių fragmentų. Pradžioje įsiūdavau tik savo paveldėtų audinių detales, nes mano senelio sesuo buvo audėja meistrė ir turėjau tokio paveldo. Visgi daug inspiracijų ir internete – galima rasti ko tik širdis geidžia.

skiautiniai
D. Blažienė: „Norisi, kad ir siuvinėjimas, audimo raštai, baltiški ženklai nenueitų užmarštin.“

Jūsų skiautiniai iš kitų išsiskiria būtent lietuviškumu?

Siekiu, kad mano skiautiniai būtų išskirtinai lietuviški. Net spalvas parenku pagal mūsų identitetą, nors viskas eina iš vidaus. Pamenu, meno mokykloje atrodė, kad tiesiog kište kiša lietuviškas spalvas, raštus. Tada burbėdavome, nes mes, studentai, žiūrėjome į platųjį pasaulį ir norėjome būti modernūs. Tačiau praėjo laiko ir supratau, koks visgi yra mūsų identitetas: kokios spalvos, raštai, fragmentai. Norisi, kad ir siuvinėjimas, audimo raštai, baltiški ženklai nenueitų užmarštin.

Sakote, kad siekiate atskleisti tradicijas naujoviškai. Kaip tai darote?

Pavyzdžiui, naujoviškai įsirengiate būstą, nusiperkate modernius baldus. Norite kažkuo užtiesti sofą. Mama ištraukia močiutės, promočiutės austą audeklą, kuris yra maždaug 1,4 m pločio ir 2 m ilgio.

Ką galite su juo užtiesti? Deja, nieko. Dabar mūsų sofos, lovos labai didelės, gyvename taip, kaip anksčiau bajorai negyveno. Laikai pasikeitė, daiktai kitokie. Tenka arba pirki daiktą, kuris laikys porą metų, arba ieškoti kitų sprendimų.

Taigi savo kūryba noriu tradicinius audeklus, kurie mums jau netinka kasdienai, prikelti naujam gyvenimui. Noriu, kad jie atsirastų kasdieniame gyvenime bent jau fragmentais. Siekiu, kad jie nenueitų užmarštin ar į konteinerį, o būtų naudojami, funkcionalūs ir pritaikomi dabar.

Žmonės keliauja po pasaulį, domisi mada ir šiais laikais, deja, jei nėra garsių prekių ženklų, nebeįdomu. Tradicinių amatų darbai, mano supratimu, turi būti perkurti kitaip, sujungti su šiuolaikiškomis detalėmis, naujovėmis. Jei jie neįdomūs jaunimui, laikui bėgant, išnyks.

Lietuvoje prikurta tradicinių amatų centrų: vieni audžia audeklus, riša juostas, kiti siuvinėja, atkuria senuosius raštus. Smagu, kad prisideda prie tautinio kostiumo populiarinimo. Bet matau, kad tradicinė tekstilė po truputį nyksta, jei nepritaikoma realiai naudoti. Žaviuosi, kaip baltiškuosius ženklus panaudoja latviai. Tai jų identitetas, bet kartu ir verslas. Mes, deja, viską vedame užmarštin. Todėl, jei turite senų audinių, laikas perkurti juos į širdžiai mielą šeimos relikviją.

skiautiniai
Jaunamartei skirtame gaminyje panaudotus siuvinius tekstilininkė iškirpo iš senų siuvinėtų staltiesių.

Pagal užsakymus į lovatieses, kitus gaminius įsiuvate ir paveldėtų audinių fragmentų. Tai – patys jautriausi darbai?

Tokie darbai skleidžia labai stiprią energiją, juos gamindama jaučiu didelę atsakomybę. Atrodo, pavyzdžiui, kad tai tik nėriniai, pragulėję metų metus stalčiuje, bet jie man padeda kurti. Kurdama jaučiu, koks tas daiktas, perduotas iš kartos į kartą, bus brangus. Ypač jautru, kai užsakomas gaminys, į kurį įsiuvu giminės išsaugotų audinių skiaučių.

Mane itin sugraudino, kai mama užsakė gaminį dukrai vestuvių proga, į kurį paprašė įsiūti nebaigtą siuvinėti močiutės staltiesę su gėlėmis, kitos močiutės juostas ir dukros vestuvinės suknelės skiautes. Kartu su mama puikiai suderinome spalvas, idealiai sukomponavome. Tokie darbai sušildo širdį – juk juose ir rankų šiluma, ir minčių, palinkėjimų klodai. Energiškai jie labai stiprūs.

Kaip derinate medžiagas, faktūras, spalvas?

Viskas priklauso nuo technikos, nes jų yra labai daug. Pavyzdžiui, amerikietės prisirenka baltos, mėlynos, raudonos spalvų skiaučių ir siuva pagal savo vėliavą. Man tai neįdomu – renkuosi mūsiškus raštus. Nemoku dirbti su trimis spalvomis, man reikia daug pustonių, atspalvių.

Beje, reikia pastebėti, kad Lietuvoje nėra tikrosios skiautinių medžiagos. Tokia prekiaujama tik Amerikoje, kol iš ten atkeliauja į Europą, labai išbrangsta. Jei sukursiu vien iš tokių audinių, tai nebus lietuviška, be to, gana brangu.

skiautiniai
Kaip sako tekstilininkė, kuriant jai neužtenka kelių spalvų: ji ieško atspalvių, tonų, pustonių.

Visgi užsiminėte, kad pradžioje buvo ir besipiktinusių Jūsų gaminiais?

Kai pradėjau gaminti – karpyti pagalvėles, staltieses ir t. t., girdėjau kalbų, kad gadinu paveldą, juk viską turėtume naudoti pagal paskirtį. Tačiau kaip panaudoti seną piršlio rankšluostį (šypsosi)? Pamenu, iš senos, dėmėtos, suplyšusios staltiesės pagaminau dešimt lininių rankšluosčių. Kaip staltiesė, ji jau buvo netinkama, o rankšluosčiai išėjo puikūs.

Jūsų darbas reikalauja nemažai laiko, kruopštumo. Kiek trunka pasiūti, pavyzdžiui, lovatiesę?

Skiautiniai traukia akį, bet juos pagaminti užtrunka labai ilgai, todėl jie nepigūs. Siūdama lovatiesę „kaleidoskopo“ technika, kol įsiuvu, paruošiu vieną kvadratėlį, sugaištu 45 min., o tokių kvadratėlių lovatiesėje yra 257. Nesunku suskaičiuoti, kiek darbo valandų išeina. Laiko sąnaudos didelės. Tiesa, dabar su specialiu dygsniavimo aparatu sutaupau ir laiko, ir sveikatos bent sudaigstymo etape.

Kiek Jums svarbios tvarumo idėjos? Ar skiautiniai galėtų būti kaip simbolis, skatinantis saugoti mūsų planetą?

Tikram skiautiniui, kokius siuva amerikietės ir europietės, naudojama labai aukštos kokybės, gerai išdirbta ir nudažyta, išmarginta medvilnė. Kalbant apie tvarumą, skiautinių medžiaga labai brangi ir tarši, tad reikalauja didelių sąnaudų. Sunaudojama itin daug gėlo vandens. Tvarumas man siejasi su taupumu, kad reikia sunaudoti tai, ką turi, nešvaistyti.

To išmokė aplinka, kuri vyravo, kai buvau paauglė, deficito laikai. Pagamintų daiktų nebuvo. Gaudavome tik audinių, siūlų ir iš jų reikėjo kurti: megzti, siūti. Aišku, tada aktualu buvo drabužiai, reikėjo nusinerti apykakles uniformoms, norėjome eiti į šokius, tad nusimegzdavome megztinį. Stengėmės būti originalūs, autentiški, išsiskirti. Labai daug kalbame apie kūrybiškumo gyslelę, bet vartotojiška kultūra ją tik slopina. Dabar nėra poreikio kurti, nes visko yra.

Mano gaminiai tvarūs, nes stengiuosi sunaudoti tai, ką turiu, kas likę, autentiška. Antra, naudoju daug atliekų, kurių gaunu iš siuvyklų. Tai, kas lieka sukirpus audinius ir pasiuvus drabužius, labai praverčia. Skiautės nedidelės, bet skiautiniams tinka. Kai pradedi kurti, reikia daug spalvų, atspalvių medžiagų, juk skirtingais darbais norisi išreikšti skirtingas idėjas.

 

Aurelija UŠACKĖ

Danutės BLAŽIENĖS nuotraukos

Titulinėje nuotr. – Tekstilininkė Danutė Blažienė.

 

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis

2024/04/25

Buvęs miestietis žemės ūkyje – kaip žuvis vandenyje

Kėdainių r. Vermenos žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) karvės – vienos produktyviausių šalyje. Per dieną duoda vidutiniškai po 34 litrus pieno. „Karvė gali suėsti daug kokybiško pašaro, tačiau neduos daug baltyming...
2024/04/25

Minint Vaistinių augalų sektoriaus šimtmetį, atidaryta paroda VDU Botanikos sodo parke

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo Vaistinių augalų skyrius šiemet švenčia savo šimtąsias metines. Minint šią progą, sodo parkas pasipuošė istorinių nuotraukų ir dokumentų paroda, kurioje peržvelg...
2024/04/25

Darbštūs žemaičiai po išbandymų nepasidavė

Šilalės r. Burkėnų k. ūkininkaujančių Loretos ir Vytauto Šacauskų ūkininkavimo patirtį bene geriausiai apibūdintų žinomas posakis – kai užsidaro durys, atsiveria langas. Susidūrę su sunkumais, užsispyrę darbštūs žemaičia...
2024/04/25

Panevėžio veterinarijos tarnybai gresia pardavimas

Panevėžys (JP.lt). Pažagieniuose ruošiamasi parduoti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Panevėžio departamento patalpas. Bus pardavinėjami keli pastatai. Kol kas aukcionas nepaskelbtas, bet VMVT Panevėžio departamento darbu...
2024/04/25

Aktualūs pakeitimai dalyvaujantiems agrarinės aplinkosaugos priemonėje

Žemės ūkio ministro balandžio 22 d. įsakymu pakeistos Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ įgyvendinimo taisyklės.
2024/04/25

Europos Parlamentas supaprastino žemės ūkio politikos reikalavimus

Trečiadienį europarlamentarai patikslino ES bendrosios žemės ūkio politikos nuostatas, kurios sumažina administracinę naštą žemdirbiams ir leidžia lanksčiau taikyti taisykles.
2024/04/25

Topinambų gumbai rūgsta stiklainiuose, o lapai džiūsta arbatėlėms

Iš tiesų džiugu, kai atsiranda į užsienio šalis išvykusių ir ten ilgokai gyvenančių lietuvių, kurie prisipažįsta: „Kai gyvenau Lietuvoje, skaičiau „Ūkininko patarėją“. Viena iš jų – Austrijoje, T...
2024/04/25

Sodininkai nuostolius skaičiuoja milijonais

Balandžio viduryje staiga kritusi oro temperatūra, gausus ir šlapias sniegas bei kruša daliai Europos sodininkų gal ir nebuvo kaip perkūnas iš giedro dangaus, tačiau jau dabar aišku, kad dalies derliaus išgelbėti...
2024/04/25

Pamaryje siuvami gaminiai pasiekia ir Ukrainos karius

Monikos Dobrovolskytės karjera galbūt galėjo prasidėti vienoje iš sostinės veterinarijos klinikų, bet ji pasuko pamario link. Mergina nėrė į turizmo verslą Ventėje, kur daugiau nei 10 metų siūlo iškylas laivais ir apgyvendinimo pasla...