Lucasas: pilkoji zona – migracija - KOMENTARAS

Vaizdai – širdį veriantys: nevilties apimti žmonės iš Somalio, Irako bei Sirijos stoviniuoja stingdant šalčiui vos keli šimtai metrų nuo vienos saugiausių ir geriausiai valdomų šalių pasaulyje. Tačiau planas yra ciniškas. Rusija (ir jos sąjungininkė Baltarusija) naudoja juos kaip figūrėles geopolitiniame žaidime, kurį jos jau daugelį metų žaidžia prieš Suomiją, Norvegiją, Baltijos šalis bei Lenkiją.

Tikslas – iš pradžių parodyti šias šalis kaip žiaurias ir hipokritiškas, apgręžiančias žmones, kurių prieglobsčio prašymai pagal įstatymus bent jau turi būti sąžiningai išnagrinėti. Antrasis ir didesnis tikslas yra sukurti politinę įtampą. Jautrūs aktyvistai vyks į pasienį padėti. Dar jautresni balsai sako, kad jei tos šalys, į kurias nusitaikyta, neatsilaikys ir padarys išimtį humanitariniais pagrindais, migrantų skaičius išaugs nuo dešimčių iki šimtų, o tada – iki tūkstančių. Pakertamas pasitikėjimas valdžia. Auga baimės dėl Rusijos gebėjimo kelti chaosą.

Kremlius naudojasi dviem susijusiais faktoriais. Vienas yra pabėgėlių srautus kuriantys chaosas ir kančios šalyse į pietus ir rytus nuo Europos, kuriuos jis iš dalies kursto. Kitas – Europos rinkėjų nuogąstavimai, kad migracija žlugdo ekonomiką ir destabilizuoja visuomenę. Kai kurie iš šių būgštavimų gali būti priskiriami Rusijos propagandai. Bet dauguma – ne. Ar dėl nesėkmės, ar dėl klaidingo vertinimo, bet Europos vyriausybėms pastaraisiais dešimtmečiais siaubingai prastai sekėsi spręsti šiuos klausimus. Daugybėje šalių nuo Sachelio iki Vidurinių Rytų siaučia konfliktai, jas slegia skurdas, ir žmonės migruoja. Tuo tarpu jas priimančiose šalyse didėjanti paklausa smukdo viešąsias paslaugas. Daugelyje šalių integracija atrodo nesėkminga.

Prie nekompetencijos prisideda ir politinė nesėkmė. Isteblišmento partijos liepė visuomenei nesijaudinti arba atmetė jos nuogąstavimus kaip rasistinius. Tačiau žvelgimas į rinkėjus iš aukšto ir jų įžeidinėjimas galiausiai atsigręžia prieš jas pačias.

Būtent tai išvydome Nyderlanduose, kur prieš imigrantus nusiteikusi (ir Kremliui draugiška) Laisvės partija, vadovaujama Geerto Wilderso, tik ką laimėjo daugiausiai vietų parlamente.

Sprendimų priėmėjai nesuvokė, kad jų rinkėjų būgštavimai yra pažeidžiama nacionalinio saugumo vieta. Pirmiausia, priešiškos valstybės gali panaudoti purvinus triukus iš savo arsenalo, kad pakurstytų baimes, susiskaldymą ir nepasitikėjimą. Antra, tokios nuotaikos pakurstys iškilimą antiisteblišmento partijų, kurios smerkia senus daugiašalius saugumo įsipareigojimus ir net gali, kaip G. Wildersas, flirtuoti su putinistinėmis idėjomis apie šeimą, tradicijas ir suverenumą (žinoma, Rusijos realybė kitokia, bet nedaugelis Kremliaus gerbėjų užsienyje į tai gilinsis).

Stipriose, giliai įsišaknijusiose demokratijose žala yra ribota. Nyderlanduose gyvenimas iš esmės toliau tekės sava vaga, kaip ir kitose šalyse, kur populistinės partijos įgijo tam tikrą politinę galią, pavyzdžiui, Danijoje, Švedijoje ir Italijoje.

Tikroji kaina bus sumokėta Ukrainoje, prarandančioje išorinę paramą, kurios jai reikia, kad įveiktų Rusiją. Europos vienybė, buvusi stebėtinai stipri nuo plataus masto invazijos pradžios 2022-aisiais, dabar trūkinėja. Vengrija blokuoja naujausią Europos Sąjungos paramos dalį. Vokietija, regis, klaidingai mano, jog dalinė Vladimiro Putino pergalė padarys pasaulį saugesnį. Jungtinės Valstijos yra užsiėmusios Izraeliu. Lenkiją apėmęs protekcionistinis spazmas, kurį skatina baimė dėl Ukrainos sunkvežimių vairuotojų konkurencijos. Pažadėti artilerijos sviediniai nepristatomi. Rinkimai Nyderlanduose dar labiau temdo šį niūrų vaizdą.

Ilgalaikis atsakymas yra geresnis valdymas. Trumpalaikis – geresnis atgrasymas. Bet nė vieno iš jų horizonte nematyti.

----------

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.