Lucasas: Ukraina ir Taivanas susiduria su panašiomis grėsmėmis ir problemomis

Panašiai ir Pekinas Taivaną laiko maištinga provincija, nebaigtu reikalu iš pilietinio karo, žemyninėje dalyje pasibaigusio 1949 metais. Kalbos apie savarankiškos salos nepriklausomybę kelia Kinijos įniršį. Taivano pareigūnai savo ruožtu vis dar laikosi dešimtmečių senumo fikcijos, kad salos oficialus pavadinimas yra „Kinijos Respublika“. Tačiau jie jau seniai atsisakė kalbų apie „žemyną laikinai kontroliuojančius banditus“, kurias prisimenu iš savo paauglystės metų, kai klausydavausi tulžingų „Laisvosios Kinijos balso“ trumpųjų bangų transliacijų.

Antras panašumas tas, kad Pekino ir Maskvos režimai sukūrė kaip tik tą problemą, kurios stengėsi išvengti. 1991 metais atgavę nepriklausomybę ukrainiečiai, švelniai tariant, nesigilino į grėsmę iš šiaurės. Rusija su savo didele pietine kaimyne užmezgė glaudžius ekonominius, kultūrinius ir kitokius ryšius. Ukraina buvo įstrigusi biurokratizuotoje posovietinėje nežinioje, buvo pernelyg korumpuota ir prastai valdoma, kad galėtų pretenduoti į europinę integraciją. Tokie vanagai kaip aš dėl to nerimavo, tačiau pašaliečiams Ukrainos nacionalinis saugumas rūpėjo ne labiau nei patiems ukrainiečiams.

Visa tai pasikeitė ne dėl Vakarų spaudimo, bet dėl Rusijos kišimosi ir engimo, pradedant sukčiavimu per rinkimus, dėl kurio 2004 metų lapkritį vykusių prezidento rinkimų nugalėtoju buvo paskelbtas Rusijos remiamas kandidatas Viktoras Janukovyčius. Kulminacija buvo Kremliaus remiamas sukilimas Donbase ir Krymo užgrobimas 2014 metais. Dabar ukrainiečiai yra karštai antirusiški ir provakarietiški.

Žemyninės Kinijos požiūris į Taivaną taip pat pasižymi ardomosios veiklos, retorinių puolimų ir karinio spaudimo deriniu. Kartu su liūdnu Honkongui pažadėtosios „vienos šalies, dviejų sistemų“ likimu tai sužlugdė viltis, kad Taivano demokratija, įstatymo viršenybės principas ir ekonominė sistema išgyventų kokią nors politinę integraciją su žemynine dalimi.

Anksčiau Jungtinės Valstijos abu atvejus laikydavo sudėtingais, bet nereikalaujančiais skubaus dėmesio. Užtekdavo dviprasmiškų garantijų ir paramos pareiškimų. Svarbiausia būdavo didžiųjų valstybių santykiai, kur amerikiečių diplomatinė galia beveik garantuodavo patenkinamą rezultatą. Taip nebėra. Rusija ir Kinija – tai problemos, tiesiog degančios ant darbo stalų Vašingtone. Keliai į eskalaciją ir katastrofą veda per Ukrainą ir Taivaną. Kyjivas ir Taibėjus iš geopolitinių paraščių persikėlė į centrinę sceną.

Šios dilemos yra praeities klaidų kaina. Jei Vakarų sprendimų priėmėjai pastaraisiais metais būtų laikęsi tvirtesnio ir nuoseklesnio požiūrio, Ukrainos ir Taivano padėtis būtų kur kas geresnė. Jei ilgai signalizuosi apie silpnumą, priešininkai į tai atsižvelgs.

Trūkumų būta ir pačiame Taibėjuje bei Kyjive. Taivanas paklusniai susitelkė į prekybą ir kultūrinę diplomatiją. Dabar jam reikia greitai išmokti politinio karo. Po ilgų kariuomenės nepriežiūros metų sala stengiasi atkurti kažką panašaus į atgrasymą. Ukrainiečiai apgailestauja dėl nesuvokimo ir nuolaidžiavimo sau kupinų dešimtmečių po nepriklausomybės atgavimo. Rusijos laimėjimai 2014 ir 2022 metais daugiausia buvo nulemti prasto ukrainiečių pasirengimo.

Tačiau tikrasis pavojaus šaltinis yra ne nesėkmė, o sėkmė. 2021-aisiais Ukraina, nors ir pavėluotai, įrodė, kad didelė slaviška buvusi sovietinė šalis gali pasiūlyti savo žmonėms orumą, laisvę ir teisingumą. Taivano klestėjimas, laisvė ir sąžiningumas totalitarinės praeities atžvilgiu yra rimtas priekaištas žemyninės dalies melo ir masinių žudynių istorijai. Tiek Maskvos, tiek Pekino režimams sėkmingi priešingi pavyzdžiai jų išpūstoms, mesianistinėms doktrinoms yra netoleruotini.

Jei Vakarai nori laimėti didžiąją kovą už savo išlikimą, pradėkime būtent nuo to.