Mangirdo „Kalno medus“

Po studijų tapęs apdailininku-statybininku, Mangirdas įsidarbino Pasvalio statybos įmonėje „Svalex“, dirbo statybose Meškalaukyje įsikūrusiame Žemės ūkio kooperatyve „Baltas lašas“. Keletą metų vienoje metalo apdirbimo įmonėje Panevėžyje su lazeriu pjaustydavo metalą. Darbas buvo nelengvas, pamaininis, tekdavo dirbti ir naktimis, trūko kokybiško poilsio, todėl nusprendė sugrįžti į Pasvalį. Tapęs degalinės operatoriumi „Viadoje“, neužilgo sulaukė darbo pasiūlymo Mūšos gatvėje veikiančioje degalinėje „Skulas“. Joje tebedirba iki šiol. 

„Nesaldi“ pradžia

Prabėgus penkeriems paieškų metams, vis kažko trūko, samdomo darbo nebeužteko, norėjosi individualios veiklos. Tačiau kokios? Jokių idėjų nekildavo. Kol vieną dieną besisvečiuojant pas vaikystės laikų bičiulį, ūkininką, bitininką Modestą Subačių, valdantį stambų ūkį Krinčino krašte, jis sulaukė draugo patarimo ir paskatinimo: „– pradėk bitininkauti“. Modestas jau turėjo didelę patirtį ir mielai sutiko konsultuoti ir padėti tiek, kiek reikės. 

Rimtai apsvarstęs šią galimybę jis išsiruošė į Pasvalio „Užimtumo tarnybos“ rekomenduotus visą vasarą trukusius pradedančiųjų bitininkų kursus Trakuose. 

„Taip ir prasidėjo mano bitininko kelias. Mokymų metu įgijau būtiniausių žinių, kaip pradėti bitininkauti, sužinojau elementariausių dalykų apie bičių ūkį, bičių šeimos sandarą. Ir ko tik ten nenutikdavo, kadangi praktiniai mokymai vykdavo mūsų mokytojo sodyboje prie avilių. Nuo bičių įkandimų kartais būdavo sunku mane atpažinti. Ypač piktos bitės tampa pakilus vėjui, sugeba įgelti palįsdamos ir po specialia apranga. Tokiu oru mokymų nebetęsdavome ir visi sulįsdavome klėtin. Kartą, per neatsargumą nusiėmęs specialią bitininko kepurę, išėjau į lauką ir mano galvą sugėlė tuzinas bičių. Veidas sutino akimirksniu, pradėjau dusti ir atsidūriau ligoninės skubiosios pagalbos skyriuje. Suleidus vaistų, tinimas atslūgo. Vienam bendramoksliui, vos išgyvenusiam po panašaus sugėlimo iš viso uždraudė bitininkauti. Jam buvo dar blogiau“, – „nesaldžią“ pradžią prisimena Mangirdas. Įgėlimams jau visiškai nebealergiškas, kūnas nebetinsta, nes priprato prie bičių nuodų.

Pasiryžimo išmokti bitininkauti niekas nesustabdė ir į Pasvalį jis grįžo su bitininko diplomu. Dabar jis priklauso Lietuvos bitininkų draugijai, kasmet važiuoja į bitininkų sąskrydžius. Juose susitinka buvusį tuometį savo mokytoją, kuris vis prisimena: „– Mangirdai, aš netikėjau, kad iš tavęs išeis bitininkas“. 

Ūkio rūpesčiais dalinasi su žmona 

Tapęs diplomuotu bitininku, savo senelių sodyboje Kalno kaime jis pradėjo kurti bitininkystės ūkį. Jį steigiant pagelbėjo Pasvalio rajono vietos veiklos grupės skirta parama. Nusipirko 50 avilių, elektrinį medsukį ir kitų modernių įrenginių. Kitame, jau Europos žemės ūkio kaimo plėtros fondo smulkiųjų ūkių paramos etape įsirengė medaus apdirbimo cechą – įsigijo modernią įrangą, skirtą bičių produktų gavybai didinti bei palengvinti ūkio darbus.

„Pirmus dvejus metus buvo daug darbo ir labai mažai medaus. Bitėms reikėjo ant tuščių vaško plokštelių „pasisiūti“ korių akutes, kad vėliau turėtų kur nešti medų. Trūko praktikos, naktimis negalėdamas užmigti, galvodavau apie bityną, kaip man pavyks iš 40 000 avilyje gyvenančių bičių surasti ir atskirti seną bičių motinėlę… Ją suradus, pakeisti nauja. Dabar mano ūkiui penkti metai, prižiūriu 135 bičių šeimų bityną ir medų jau skaičiuoju tonomis. Pamilau bites ir belieka tik plėstis, artimiausiuose planuose – 150 šeimų. 

Vienas visko nebesuspėčiau, ūkio darbuose man talkina žmona Nida. Pats ją visko ir išmokiau. Bityno kūrimo „vargus“ mes praėjome drauge, prie avilių ir susipykdavome ir susitaikydavome, taip ko gero sustiprindami savo santykius“, – šypsosi Mangirdas.

Bitės „neišleidžia“ atostogų

Bitininkaudamas jis neskaičiuoja darbo valandų, jau keli metai neturėjo atostogų. Praėjusią vasarą pavyko tik vienai dienai išvažiuoti prie jūros, tačiau geriausią poilsį nuo kasdienės rutinos dovanoja darbas bityne. Laisviausias laikas žiemą – kai bitės ramiai ilsisi susispietę į kamuoliuką.

„Kovo pradžioje, kai dar šalti orai ir bitės neskraido, patikriname ar joms netrūksta maisto. Jeigu likę mažai, ant lizdo rėmų dedame iš cukraus pagamintą specialią kandi tešlą. Tai pats pirmasis sezono darbas. Bitės pradeda skraidyti, kai oras lauke sušyla iki 15 laipsnių. Pavasarinis medaus sezonas prasideda gegužę pražydus rapsų laukams ir tęsiasi iki Joninių. Nužydėjus rapsams laukia darbymetis bitininkams – pavasarinio medaus apdirbimo ir išpilstymo procesas. Sumažėjus žiedams, bitės stabteli apie savaitę trunkančiam atokvėpiui. Liepos pradžioje jos pradeda nešti jau vasarinį medų. Tuomet gausiai žydi liepynai. 

Nuobodžiauti nėra kada, reikia nuolat stebėti gyvenimą aviliuose, ar bitės netinginiauja ir nesiruošia „pabėgti“ ir išspiesti kitur. Kuo lietingesnė vasara ir mažiau darbo, tuo dažniau bitės sugalvos spiesti“, – sezono rūpesčiais dalinasi mūsų pašnekovas, pridurdamas, jog sunkiausia yra sukontroliuoti bites ir į „gardelį“ izoliuoti motinėlę. 

Bitės labai jautrios nemaloniems kvapams. Jos taps piktos ir skaudžiai gels, jeigu ateisi išgėręs alkoholio ar stipriai tvoksdamas prakaitu.

Mangirdo bičių aviliai išdėstyti šešiose ramiose rajono vietose – palaukėse, pamiškėse, prie upių, liepynų, kur yra daugiausiai medaus. Nauji aviliai neįveikiami graužikams, kartais skylėmis sienose juos „papuošia“ geniai. Aviliai yra užkliuvę dvikojams „gyvūnams“, rado juos išspardytus…  

Medų ragauja vokiečiai

Šiuo metu nedžiugina tik dėl įvežtinio medaus per pusę nukritusi supirkimo kaina. Europa po truputį pradeda vertinti vietinių bitininkų produkciją, atsisakydama įvežtinio pigaus, nenatūralaus, prastos kokybės medaus iš Kinijos, Argentinos bei kitų šalių. 

Didžioji jo bityno medaus dalis iškeliauja į Vokietiją. Bičių produktus vertina ir mūsų krašto žmonės, juos įsigyja susiekę asmeniškai ar užsukę į jo feisbuko paskyrą: Mangirdas Kondrotas. Ypač greitai ištirpsta bičių duonelės atsargos…

„Man pavyko susidraugauti su bitėmis, gera jomis rūpintis. Laikas, praleistas bitininkaujant gamtoje apsuptyje, gryname ore tampa savotiška terapija ir dovanoja džiaugsmą, laisvės pojūtį. Diena prabėga akimirksniu, nes tai ir darbas, ir didžiausias laisvalaikio pomėgis“, – pasidžiaugia save bitininkystėje suradęs Mangirdas. 

Puoselėdamas bičių ūkį, jis po truputį remontuojasi senelių sodybą Kalno kaime, vaikystėje joje praleisdavo daug laiko. Jau pasikeitė stogą. Planuoja čia apsigyventi su šeima. Kas žino, gal ateityje bitininkystė taps pagrindine ir vienintele jo „darboviete“.  

Kristina BALČIŪNAITIENĖ / DARBAS

Aidos GARASTAITĖS nuotraukos