Mažai pažįstami, bet vertingi

Italinė šerytė

Eksperimentuoti mėgstantis ūkininkas laukuose augina prof. Antano Svirskio sukurtas italinių šeryčių veisles: ‘Rudukes’ – rudomis sėklomis, žemesniais augalais ir ‘Aukses’ – geltonomis sėklomis, beveik perpus smulkesnėmis už sorų grūdelius. Šerytės auginamos dėl maistui ir pašarui naudojamų grūdų. Nuo seno auginamos Eurazijoje, o XVIII a. Mandžiūrijoje jų sėklos atstojo piniginius vienetus.

Italinė šerytė (Setaria italica) – miglinių (Poaceae) šeimos vienmetis žolinis, maistinėmis savybėmis vertingas kultūrinis augalas su laibais ir lapuotais stiebais. Užauga iki 1,2–1,7 m. Žiedai susitelkę į tankias, varpos pavidalo, 5–30 cm ilgio plaukuotas šluoteles. Sėklos smulkios (2 mm skersmens), dengiamos lengvo kiauto, lengvai pašalinamos kuliant.

Naudingos savybės. „Italinių šeryčių sėklos tinka maistui, kaip ir soros bei valgomosios rietmenės. Maistine verte jos vertingesnės už soras, nes turi daugiau baltymų, – pastebi ūkininkas. – Jų sėklose yra apie 14,5 proc. baltymų (visų žmogaus organizmui būtinų aminorūgščių), 3– 5 proc. riebalų ir kitų vertingų medžiagų. Kruopos naudojamos košėms, sriuboms ir troškiniams su daržovėmis. Tinka ir paukščių lesalui, naminių gyvūnų ėdalui.“

Ūkininkas pasakoja, kad šeryčių sėja apie 20 kg/ha, jų derlingumas – 2–3 t/ha, be to, jos atsparios dulkančiosioms kūlėms, sėklos gerai laikosi šluotelėse. Italinių šeryčių galima užsiauginti ir savo sode, o dėl dekoratyvinių savybių puikiai tinka gėlynuose.

Sėjamoji judra

Sėjamoji judra (Camelina sativa) priklauso bastutinių (Brasssicaceae) šeimai, kaip ir rapsai, garstyčios, ropės, ridikai, kopūstai. Lietuvoje augintos ir prieškario metais, tik nebuvo populiarios, kaip linų sėmenys ar kanapės. Iš judrų sėklų buvo spaudžiamas aliejus maistui. A. Peckus atgaivino šios vertingos žieminės ir vasarinės aliejinės kultūros auginimą. „Žieminė yra žymiai derlingesnė, – tvirtina augintojas, – o vasarinę judrą tinka auginti ekologiniuose ūkiuose mišiniuose su žirniais, kad jie neišgultų.“

Naudingos savybės. Pasak mokslininko, žieminių judrų sėklose yra 28–42 proc. aliejaus. Jo didžiausia vertybė – didelis naudingų nesočiųjų riebalų rūgščių kiekis, iš kurių polinesočiosios riebalų rūgštys: omega-3 sudaro 35,32 proc., omega-6 – 16,21 proc., eikozandieno – 2,15 proc.; mononesočiosios riebalų rūgštys: omega-9 sudaro 14,22 proc., gadoleino rūgštis – 16,77 proc. Omega riebalų rūgščių santykis tinkamas žmogaus organizmui. Be to, judrų aliejuje yra vitaminų A, D, E ir mineralų: magnio, vario, geležies, cinko, kalio, kalcio.

„Judrų aliejus ilgai negenda, priešingai nei linų sėmenų aliejus, – patirtimi dalijasi A. Peckus. – Jų aliejus turi šiek tiek aštroką prieskonį, tačiau jis nėra nemalonus. Šis produktas jau seniai naudojamas dietinei ir vegetarinei mitybai. Nerafinuotas aliejus pasižymi apetitą žadinančiu aromatu ir pikantišku, lengvai aštroku skoniu (primenančiu krienus, ropę ar ridiką). Būtent dėl to jis nuo seno naudojamas salotoms, užpilams, padažams, su virtomis daržovėmis. Labai tinka patiekalams iš kruopų (plovui, košėms, garnyrams). Judrų sėklas galima naudoti kepamai duonai ar blynams paskaninti.“

Norint judrų sėklas naudoti aliejui, ūkininkas pataria pirmiausia labai švariai išvalyti – iki 99,6 proc., jei liks piktžolių, gali jaustis nemalonus prieskonis. Atliekant šį darbą, labai pagelbėja optinė rūšiavimo mašina.

Augintojas pažymi, kad judros turi ir repelentinių savybių: slopina piktžolių augimą, atbaido kenkėjus ir praktiškai neserga. Judroms, palyginti su populiariaisiais rapsais, reikia dvigubai mažiau trąšų, todėl ši kultūra yra draugiška aplinkai (angl. Low Input Plant) ir dabar populiari, tinkama ekologiškiems ūkiams.

„Judrų sėklos, aliejus ir išspaudos naudojamos gyvūnų mitybai. Išspaudose lieka nemažai vertingų maisto medžiagų: baltymų aptinkama nuo 30 iki 37 proc., riebalų – apie 18 proc., – teigia A. Peckus. – Jomis papildžius paukščių racioną, pasikeičia ir mėsos sudėtis – polinesočiųjų riebalų rūgščių kiekis padidėja nuo 1,5 iki daugiau nei 3 kartų. Tokia mėsa palankesnė žmonių sveikatai nei įprastu lesalu lesinamų paukščių mėsa. Tokią informaciją pateikia Baisogalos gyvulininkystės instituto mokslininkai, atliekantys tyrimus su paukščiais. Tikslesnės informacijos gali suteikti dr. Rasa Nainienė.“

Ar pavyktų užsiauginti patiems? pašnekovas sako, kad žieminių judrų galima auginti ir sode. Namų sąlygomis teks iškulti rankine kultuve, o vėjo pagalba – atskirti šiukšles. Savo reikmėms nedideliam aliejaus kiekiui išspausti naudokite buitinius aliejaus spaudimo aparatus, kurių galima įsigyti ar atsisiųsti iš užsienio.

Augalai išauga apie 1 m aukščio, turi šalutinių stiebų. Geltoni žiedai sutelkti kekės pavidalo žiedynuose. Peržydėjus, susiformuoja kriaušiškos formos ankštaros, panašios į linų dėžutes, su 8–16 sėklų, geltonos iki rausvai rudos spalvos. 1 000 sėklų sveria apie 1,5 g. Pasak augintojo, sėklos du kartus mažesnės už rapsų, 1,2 mm skersmens, su „marškinėliais“ ir luobele.

Judros auginamos kaip žieminiai rapsai: sėjamos rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje į gerai paruoštą derlingą ar vidutinio derlingumo dirvą. Reikės 5– 10 kg/ha sėklų. Subręsta liepos pabaigoje– rugpjūčio pradžioje. Derlius apie 1–2 t/ha. Mėgėjams A. Peckus pataria sėti eilėmis kas 30 cm (patogu eiti ir išravėti tarpus tarp eilių), o tarp augalų kas 5 cm. Tuomet sėklų reikės apie 50 g/a. Sėjamosios judros mažiau lepios už žieminius rapsus, geriau žiemoja, atsparios ligoms ir kenkėjams. Auginant daugiau žirnių, verta sėti kartu su vasarine judra, kad žirniai neišgultų.

Rūta ANTANAITIENĖ

Autorės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.