Mažoji gegužraibė sugrįžo

Prieš kelis dešimtmečius mažasis anakamptis buvo randamas praktiškai visoje Lietuvoje. Vėliau žinomos rūšies populiacijos ėmė sparčiai mažėti ir nykti, ne išimtis ir mūsų parkas. Iš kelių seniau žinotų radaviečių ilgiausiai augalai išsilaikė Antalksnės kaimo apylinkėse netoli buvusių kolūkio fermų. Čia esanti nedidelė natūrali pieva ilgą laiką buvo ganoma. Ekstensyvus ganymas – vienas iš svarbiausių šios rūšies išlikimo veiksnių. Parko gamtininkai yra pastebėję, kad galvijai šios genties augalų neėda. Yra tekę matyti kaip iki pado nuganytose vietose gegužraibės lieka styroti lyg gimtadieninės žvakės ant torto. Atvirkščiai, gyvulių kanopos praardo susivėrusią velėną, todėl mažos augalo sėklos lengviau įsitvirtina dirvoje ir rūšies populiacija atsinaujina generatyviniu būdu. Subalansuota ganiava, taip pat palaiko tam tikrą pievų augalijos rūšinę sudėtį, neleisdama jose įsigalėti krūmams ar aukštaūgiams nitrofilams. Gegužraibės daug dažniau nukenčia nuo laukinių žvėrių, kurie išknisa ir suėda jų šakniagumbius.

Prasidėjus gegužraibinių augalų vegetacijos sezonui svarbu prisiminti, kad praktiškai visi šios šeimos augalai yra saugomi, todėl skinti, kasti ar pažeisti jų augimvietes draudžiama.

Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos informacija