Mažoji musinukė – 2024 metų paukštis

Kodėl mažoji musinukė?

Tai rūšis, apie kurios būklę turime mažai duomenų, nepaisant fakto, jog mažoji musinukė įtraukta į ES Paukščių direktyvos I-o priedo rūšis ir jos svarbiausių veisimosi vietų apsaugai turėtų būti įsteigtos Paukščių apsaugai svarbios teritorijos (PAST). Tačiau Lietuvoje tai nėra padaryta iki šiol dėl duomenų apie rūšies vietinių (perinčių tam tikruose miškų masyvuose) populiacijų stokos.

Kadangi mažoji musinukė šalyje gana paplitusi ir santykinai nėra reta rūšis, nepakanka šiuo metu turimų duomenų jai svarbiausioms teritorijoms identifikuoti. Tuo tarpu tam tikri lokalūs tyrimai rodo apie šios rūšies blogėjančią būklę, kas, kaip manoma, susiję su plynais miškų kirtimais.

Moksliniai tyrimai patvirtino, jog Lietuvoje per pastaruosius 2 dešimtmečius šios rūšies populiacija sumažėjo beveik 20 proc. Pagrindinės nykimo priežastys – tinkamų buveinių mažėjimas, didelių vientisų medynų vykdant plynuosius kirtimus fragmentavimas bei miško sausinimas. Laikas susirūpinti mažosios musinukės apsauga, nes dabar, siekiant išsaugoti stabilią šios rūšies populiaciją, taikomų priemonių neužtenka, o vykdomi plyni kirtimai blogina rūšies būklę dėl mažėjančio rūšiai svarbių buveinių ploto.

Tyrimai leis rasti reikalingus atsakymus

Mažoji musinukė (lot. Ficedula parva) paplitusi Eurazijos borealinėje juostoje, šiaurėje siekdama Suomiją ir pietinę Švediją, pietuose paplitusi iki Centrinės Europos, o izoliuotos populiacijos ir Kaukazo, Alpių bei kitų kalnų masyvų miškuose. Lietuva yra rūšies paplitimo arealo viduryje, todėl ji mūsų krašte yra santykinai gausi (lyginant su daugeliu kitų Europos šalių).

Tai tolimas migrantas, žiemas leidžiantis Indijos regione ir Afrikos tropinėje zonoje. Į Lietuvą mažoji musinukė sugrįžta vėlai – veisimosi vietose paprastai pasirodo tik gegužės antrą dešimtadienį. Nors gegužės pabaigoje jau galima aptikti jų pirmuosius lizdus, dauguma porų peri birželio mėn. Veda vieną vadą, tačiau praradus ankstyvas dėtis, dalis porų peri pakartotinai. Todėl lizdai aptinkami ir liepos mėn.

Tai su egle stipriai susijęs paukštis. Tačiau kuriasi nebūtinai eglynuose – dažnai sutinkamas mišriuose, derlinguose miškuose, bet su eglės priemaiša. Mėgsta šlapius medynus, maitinasi vabzdžiais pačiame medyne, vengia atvirų vietų. Daugelis tyrėjų atkreipia dėmesį, jog rūšis vengia medyno pakraščio, t. y. ne tik pamiškių, bet ir plynų biržių. Kai kurie autoriai teigia, jog mažoji musinukė kuriasi miškuose ne arčiau 50 metrų nuo medyno pakraščio. Tokiu atveju didesnio ploto bei greta esančios plyno kirtimo biržės išstumia šią rūšį. Tačiau kai kurie stebėtojai tikina, jog kartais sutinka mažąsias musinukes ir gerokai arčiau pakraščio.

Planuojami tyrimai galėtų užpildyti dabartines žinių apie šį paukštį spragas. Dar vienas nežinomas klausimas yra, kokio mažiausio ploto miškeliuose gali įsikurti mažosios musinukės. Šiuo atveju tai nėra vien mokslinio smalsumo reikalas. Mat Lietuvoje mažesni nei 50 ha miškeliai sudaro palyginti ženklią miškų apaugusių plotų dalį. Todėl bendromis LOD narių ir VDU mokslininkų pastangomis tikimės atsakyti ir į šį klausimą.

LOD informacija

Nuotraukoje mažosios musinukės patinėlis. Wikimedia Commons, Nppgrandmeadow nuotr.