Mažutėlis daržas – didelis džiaugsmas

Miestiečiams sodas kaip oras

Iš Panevėžio kilusi N. Ažukienė, daugiau nei 10 metų gyvenanti Dzūkijos sostinėje Alytuje, greitai pajuto, kad ir jai, ir jos šeimai sodas reikalingas kaip oras: „Kadangi gyvename daugiabutyje, tiesiog atėjo laikas, kai aš, asfalto vaikas, užsinorėjau savo sodo. Buto keisti į namą neplanavome, todėl beliko įsigyti sodą. Vyras nebuvo labai sužavėtas, bet dabar kiekvieną laisvą minutę mėgsta ten pasirausti, padirbėti ir pailsėti.“

Pašnekovės teigimu, nedideli vaikai ir sodas nėra nesuderinama, netgi priešingai – ir mažasis daržininkas gali būti labai naudingas: „Suprantama, darbas vyksta lėčiau, tačiau ypač svarbu leisti vaikui padaryti duobutę, įberti sėklą, atbėgus su savo mažu laistytuvėliu papilti vandenuko. Mums, tėvams, tai tik papildoma kantrybės pamoka, o jiems – patirtis ir džiaugsmas.“

Vos tik prasideda derlius, abu Neringos vaikai jau „įdarbinti“: privalo suvalgyti kuo daugiau uogų nuo krūmo ar iš vagos, kad mamai su tėčiu liktų mažiau darbo. Pašnekovės teigimu, labai svarbu vaikus žaismingai įtraukti į sodo reikalus ir džiaugsmus, o ne stumti į šoną.

„Mažiesiems tai labai smagi pramoga, – pastebi N. Ažukienė. – Kai šiuolaikiniai vaikai dar nesupranta, kas iš kur atsiranda, tai turėti sodą, pačiam pasodinti ir stebėti, kaip auga, yra kažkas tokio, ką vaikui labai smagu išjausti. Vaikų džiaugsmui įrengėme ir vabzdžių namelį.“

Anot Neringos, miesto žmogui turėti žemės lopinėlį yra labai daug. Per žiemą ji laukia nesulaukia pavasario, kai pirmą kartą sukišusi rankas į žemę, „pasikrauna“ gyvybės, o tas artumas su žeme stiprina, teikia jėgų iki pat šalnų.

Visko po truputį

Kad sodas savo dydžiu neatimtų darbo džiaugsmo ir nevirstų kankyne, N. Ažukienė pataria jausti saiką: lysvių neturi būti per daug. Ši šeima labiau paiso daržovių įvairovės, o ne kiekio. Ir jeigu ko nors pritrūksta, juk ne problema nusipirkti.

„Neturim didelio daržo – vos kelios vagelės, šiltnamis ir keli krūmai, nuo kurių vaikai uogytes skanauja, – vardija pašnekovė. – Vagelė braškių ir agurkų, kita – morkų ir burokėlių, svogūnų su česnakais ir visur besistiebiantys pridygę krapai... Dauguma daržovių telpa pakeltose lysvėse – kompaktiškose ir patogiose. Šiluma šiltnamyje mėgaujasi pomidorai, o avietės ir šilauogės žaliuoja ir dėl uogų, ir dėl grožio. Čia gėrybių tik tiek, kiek suvartojame, nes gaila būtų išmesti, tiek darbo įdėjus. Auginame tik sau, sodas mums yra ramybės oazė, ten pradingsta laikas, ir skaitant knygą, ir pjaunant žolę.“

Anot Neringos, pagrindinės daržo trąšos – meilė ir rūpestis, jokių trąšų iš parduotuvės ar laistymo raugais. Tiek sėjant, tiek sodinant daigus – tik po saują smulkintų kiaušinio lukštų, tai kartu ir apsauga nuo kurklių. Vėliau dar po saują pelenų, ir tiek.

Vis eini ratu, tupinėji, tai lapą nuskabai, žolę išrauni, tai palaistai – tokia paprasta kasdienybė. O rezultatas kartais ir nustebina: šią vasarą paprastų žieminių česnakų derlius – kaip dramblinių. Vidurvasarį nuėmus dalį derliaus, antrąkart sėklos gula į vagutes, kad ir nedidukes.

Nepersistengia ir nepasiduoda rutinai

„Šiemet pirmieji pomidorai vaikų pilvelius pasiekė liepos pradžioje, per Mindaugines, – džiaugiasi Neringa. – Niekada neskubu sodinti, nelakstau degdama žvakes dėl šaltų naktų ar klodama su antklodėmis. Viskam savas laikas, niekur nenuskubėsi.“

Kol yra mažų vaikų, augintoja nemėgsta daigais nukrautų palangių, nenori tos duonos atimti iš kitų, o perkasi tik tvirtus, neišstybusius daigus.

Vos nuvykusi į sodą, Neringa pirmiausia skuba pasisveikinti su šiltnamio augintiniais. Praėjus kelioms savaitėms, pomidorams skabo tik pažastėles, o ir vėliau iš augalo daug lapų neatima, nebent kuris nors siektų žemę. Lapus ji pradeda genėti, kai jau visiškai susiformuoja kekės su vaisiais, kad šiems kuo daugiau saulės tektų. Ir dar viena detalė: „Visada palieku patį pirmąjį raudoniuką kaip mokytoją, kad kiti žinotų kaip elgtis...“

Pašnekovė įsitikinusi, kad auginimo sėkmę lemia patirtis, o ne patarimai. Juk derlius priklauso nuo vietos, žemės, kurioje sodinama, aplinkos, orų ir daugybės kitų faktorių.

Pasidalino receptais

Neringa nieko nekonservuoja tik dėl to, kad reikia, agurkus raugia šuliny – ir tik tiek, kiek suvalgyti malonu patiems, kad nereikėtų dalinti kaip likutį. Štai keletas receptų iš pašnekovės patirties. Vaikai be to neįsivaizduoja žiemos.

Burokėliai su karamelizuotais svogūnais

Išvirtus burokėlius nulupkime, sutarkuokime burokine tarka (galima pjaustyti smulkiais kubeliais) ir sudėkime į puodą. 5 litrams tarkuotų burokėlių dedame 8–10 didelių svogūnų.

Svogūnus ruošiame taip: smulkiai supjaustome ir apkepiname maždaug pusantros stiklinės aliejuje, kol spalva pasidaro auksinė, tada supilame stiklinę cukraus ir kepiname, kol cukrus ištirpsta, o svogūnai tampa karamelinės spalvos.

Viską supilame į puodą su burokėliais, pilame apie litrą vandens, šiek tiek druskos ir laukiame, kol užvirs. Užvirus sumažiname ugnį ir paverdame dar apie 15–20 min.

Baigiant troškintis dedame šaukštelį citrinos rūgšties. Nuolat ragaujame. Dedame į švarius ir sterilius stiklainius, apverstus sustatome, užklojame antklode, o kitą dieną jie keliauja į rūsį.

Džiovinti pomidorai

Sunokusius, bet dar kietus pomidorus pjaustome riekelėmis arba į 4 dalis (tai priklauso nuo pomidoro dydžio), apibarstome pieskoninėmis žolelėmis ir dedame į džiovyklę.

Išdžiovintus dedame į švarius stiklainiukus – kartu su nulupto česnako skiltelėmis, pipiriuko grūdeliais, lauro lapeliu. Užverdame alyvuogių aliejų ir truputį atvėsusį užpilame ant pomidorų. Neišsigąskite – pilant šnypščia.

Jei aliejus per karštas, pomidorus šiek tiek nudegina, jie tampa tamsesni, tačiau skonis nuo to nesugenda.

Apverčiame, palaikome – ir į rūsį, kol prireikia.

Neringos AŽUKIENĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.