Mažylės pelargonijos: sodinkime ir grožėkimės

Marga įvairovė

Pelargonijos gentis (per 280 rūšių) pri­klauso snaputinių šeimai (Geraniaceae). Šiai šeimai priskiriami ir snapučiai. Kartais pai­niojamos šios dvi augalų gentys ir gėlininkai neretai pelargonijas pavadina geranijomis.

Gamtoje pelargonijų rūšys paplitusios daugiausia Pietų Afrikoje, didelė dalis yra Kapo regiono endeminės rūšys ir tik keletas jų pasklidusios kituose kraštuose: Azijoje, Australijoje, Madagaskare, Nau­jojoje Zelandijoje.

Pelargonijos gerai žinomos gėlių mylė­tojams, nepamainomos vasarinės gėlės ir Lietuvoje. Manoma, kad pirmasis atradęs pelargoniją Pietų Afrikoje buvo botanikas Džonas Tradeskantas (1570–1638). Eu­ropoje jos pradėtos auginti dar XVII a. Sukryžminus dvi laukinių pelargonijų rūšis (P. zonale × P. inquinans), gauta darželinė pelargonija (Pelargonium × hortorum), nuo kurios ir prasidėjo ilga, labai įvairi šių veislių istorija.

Nuo to laiko sukurta tūkstančiai įvai­riausių veislių, kurias reikėjo klasifikuoti. Šiuo metu įvairios darželinės pelargonijos grupuojamos pagal žiedo vainiklapių skaičių, žiedo formą, jo dydį, kero augimo formą, lapų atspalvius ir formas. Daž­niausiai grupės persipina, t. y. veislė gali atstovauti kelioms grupėms. Pavyzdžiui, ‘Garnet Rosebud’ – tamsialapė, rožiažiedė ir miniatiūrinė pelargonija.

Miniatiūrinės ir nykštukinės

Labai patrauklios žemaūgės pelargo­nijos pagal augimo būdą skirstomos į miniatiūrines ir nykštukines. Toks skirstymas negriežtas, kartais sunku jas atskirti, dėl to dažnai abiejų grupių veislės pateikiamos kartu.

Miniatiūrinių paprastai žalia lapija siekia tik 10–12,5 cm. Žydėjimo metu augalo aukštis keičiasi. Lapai taip pat smulkesni nei įprastų standartinių pelargonijų, jos vystosi ir auga lėtai.

Nykštukinės veislės kiek aukštesnės, stiebiasi iki 20 cm, auga gana greitai for­muodamos gražų kerą. Įprastos, standarti­nės veislės gali siekti ir 80 cm. Jos mėgsta stiebtis į aukštį, todėl dažnai genimos, kad suformuotų gražų kerą.

Dėl praktiškumo žemaūgės pelargonijos yra mėgstamos, tačiau kitose šalyse mė­gėjai jas augina dažniau negu Lietuvoje.

Tai mažų, siaurų palangių gyventojos, jų sutalpinti galima gerokai daugiau nei plačiai kerojančių pelargonijų. Vasaroti gali balkone, terasoje, daliniame šešėlyje. Pavasarį gal kiek pabosta laukti žiedų, tačiau pradėjusios žydėti, dažniausiai žydi visą sezoną.

Kaip jas atrado?

Labai savotiška žemaūgių pelargo­nijų atsiradimo istorija. XIX a. viduryje Anglijoje gyveno šachtininkas, aistringas pelargonijų augintojas. Jo sodas buvo pilnas šių gėlių. Tačiau sunkiai susirgęs, prikaustytas prie lovos, vyras visą vasarą negalėjo pasirūpinti savo numylėtinėmis. Rudenį atėjęs į sodą, deja, rado beveik visas gėles nuvytusias. Dėmesį patraukė viena pelargonija mažais, tamsiais lape­liais ir tuščiaviduriais, skaisčiai raudonais žiedais – ji vis dar atrodė gyva, nors ir suvytusi.

Vyras įšaknydino keistąją pelargoniją, parodė vietiniam gėlininkui ir jie nutarė išauginti kuo daugiau jų. Šią pelargoniją pavadino ‘Red Black Vesuvius’ ir nuo 1858 m. ji tapo pirmąja miniatiūra, kurią buvo galima tais laikais įsigyti. Įdomu, kad ir šiandien ši veislė yra išsaugota ir platina­ma daugiausia tarp užsienio pelargonijų mylėtojų. Smagu auginti augalą, garsėjantį nepaprasta istorija, nors dekoratyvinėmis savybėmis jis ir nusileidžia daugeliui šiuo­laikinių veislių.

Kita istorija siejama su nykštukinių pe­largonijų atsiradimu. Garsiam selekcininkui Frankui Readui iš Norfolko, Anglijos grafystės, Amerikos gėlininkai atsiuntė keletą pelargo­nijos veislių. Siuntinys keliavo tris savaites ir po tokios ilgos kelionės tik du augalai išliko gyvi. Vienas iš jų augo, vystėsi labai lėtai. Augalui pražydus, selekcininkas jį sukryžmi­no su standartinio ūgio pelargonija. Iš sėklų išauginti sėjinukai taip pat buvo žemaūgiai. Nuo tada jis išvedė daug žemaūgių veislių, kurios buvo pavadintos Norfolk nykštukai. Gali būti, kad pirmųjų žemaūgių pelargonijų mutacijų atsirado dėl patirto streso.

Tiesa, šios pelargonijos auginamos ma­žiausiai 150 metų ir yra mėgstamos, bet ne tokios populiarios, kaip standartinės. Paklausą lemia kai kurie auginimo ypatu­mai. Vienas iš jų – miniatiūros reikalauja daugiau dėmesio ir, matyt, ne visiems patinka jų labai lėtas augimas.

Masiškesnis šių pelargonijų veisimas, prasidėjęs maždaug 1950-aisiais, tęsiasi iki šiol. Naujos veislės yra ilgo, nuoseklaus kryžminimo, mutacijų ir atrankos rezulta­tas. Sukurta didelė žiedų spalvų, atspalvių įvairovė paprastais arba pilnaviduriais žiedais, įspūdingomis lapų formų ir spalvų variacijomis.

Įdomesnės veislės

Gėlininkų dėmesio vertos kelios žemaūgių miniatiūrinių pelargonijų veislės.

Darželinių pelargonijų grupėje iš­vesta daug mažųjų veislių. Jų lapeliai klasikinės inksto formos, vienspalviai ar su tamsesne vidurine zona, tamsaus atspalvio ar margais dvispalviais, tris­palviais lapais.

Ryški ir įspūdinga bordo spalvos pe­largonija ‘Royal Norfolk’ (išvesta 1975 m., autorius Rev. Stanley Stringeris). Miniatiūra turi kontrastingus, tamsius lapus, gražiai derančius su ryškiaspal­viais žiedais. To paties autoriaus 1985 m. išvesta margalapė veislė ‘Golden Chalice’ auga lėtai, bet žydi gausiai. ‘Ray Bidwell’ – žavinga pelargonija trispalviais lapais ir ne tokiais įspūdin­gais žiedais. Dažnai veislės puošniais lapais sukrauna tik paprastus žiedelius. ‘Video Bluch’ – miela mažylė, jos žiedai primena obelų žydėjimą.

Žvaigždažiedės (angl. Stellar) pelar­gonijos išvestos Australijoje maždaug 1950 m. Tiek lapų, tiek žiedų forma skiriasi nuo kitų veislių. Lapai karpyti, labai dekoratyvūs, dažnai su tamses­ne zona. Žiedų vainiklapiai taip pat karpyti. Itin įspūdingos miniatiūrinių žvaigždažiedžių veislės ‘Vic Caws’ , ‘Glittering Red’ ir ‘Lisa Jo’. Šių pelar­gonijų žiedeliai primena žvaigždeles.

Pelargonija ‘St. Elmos Fire’ yra pirš­tuotųjų (Formosum) grupės veislė, turinti pirštuotus lapus. Jos žiedai visai neprimena mums įprasto pelargonijos žiedo.

Ne mažiau įdomios ir paprastesnės auginti nykštukinės perlargonijos.

Pelargonija ‘Ivory snow’ traukia dėmesį gelsvai žalsvu lapų margumu ir baltais į didelius žiedynus sutelktais pilnaviduriais žiedais. Lapų margumas žiemą dažniausiai išblunka, o pavasario saulėtos dienos pa­skatina auginti margalapius lapus. Veislė ‘Hilda‘s Memory’ stebina lapų raštais ir margumu. Raštų intensyvumas keičia­si nuo apšvietimo. Ilgai ir gausiai žydi, žiedai pilnaviduriai. Viena iš gražiausių nykštukinių veislių – ‘Super Nova’, išvesta Amerikoje 1982-aisiais, išskirtinė dideliais žiedais, susitelkusiais į stambius žiedynus.

Auginimo ypatumai

Žemaūgės pelargonijos mėgsta švie­sią vietą, geriausiai tinka pietrytinė ar pietvakarinė palangė. Pietinėje pusėje augančioms mažylėms svarbu, kad va­zonėliai neperdžiūtų, nes tiesioginiai saulės spinduliai gali nudeginti plonus, gležnus lapus, ypač jei trūksta vandens. Gausus laistymas taip pat gali pražudyti. Tam ir prireikia daugiau įgūdžių augi­nant mažąsias gėles. Netiks laistyti kas tris dienas ar kas savaitę. Reikia stebėti, kad vazonėlis neperdžiūtų ir nebūtų permirkęs.

Mažųjų pelargonijų šaknys smulkutės, jautrios užmirkimui, todėl tinkamiausias lengvas, orui laidus substratas. Jis mai­šomas lygiomis dalimis iš universalaus priemolio, durpių, plauto smėlio, galima pridėti šiek tiek perlito, vermikulito ar degto molio granulių. Patartina įdėti ir ilgo veikimo trąšų – pamažu tirpdamos maitins augalą.

Sezono metu šias pelargonijas nesunku prižiūrėti, saikingai laistomos ir tręšiamos jos linkusios žydėti iki pat rudens. Sun­kiausia mažyles išlaikyti žiemą. Rudenį pradėkite pelargonijas ruošti ramybei. Rečiau laistykite, nebetręškite. Genėti geriausia rugpjūčio pabaigoje arba karpyti peržiemojus, baigiantis žiemai, pasirodžius pirmiesiems augimo požymiams.

Žiemą laikykite vėsiai ir sausai, tinka­ma temperatūra – ne žemesnė nei 7 °C. Žiemojančioms tamsesnėse patalpose pelargonijoms reikalingas papildomas ap­švietimas. Svarbu retkarčiais profilaktiškai nupurkšti fungicidais, nes drėgnesnėje aplinkoje greitai įsimeta grybinės ligos.

Parinkite tinkamą vazonėlį

Miniatiūrinės veislės auginamos ma­žuose vazonėliuose dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – kad neskatintumėte stipresnio augimo į viršų. Todėl miniatiūroms par­inkite 9–10 cm, o nykštukinėms veislėms šiek tiek didesnius – 12 cm skersmens vazonėlius.

Ant palangės augančius augalus ne­užmirškite retkarčiais pasukti į šviesą, kad formuotų dailų kerą ir nekryptų į vieną pusę.

Kita priežastis auginti mažuose vazonuo­se – silpnas, plonomis šaknelėmis šaknynas. Dideliuose vazonuose užsilaiko daugiau drėgmės, o šlapias substratas dažniausia šaknų puvinio priežastis. Lėkštelėje vanduo neturi užsistovėti. Tad pagrindinė taisy­klė – vasarą laistykite saikingai, o žiemą, ramybės laikotarpiu, jei laikote žemesnėje nei 10 °C tempratūroje, laistykite labai retai ir negausiai, 1–2 kartus per mėnesį, nesvarbu, kad maži vazonėliai atrodo sausi.

Kiek atsparesnės nykštukinės veislės pri­žiūrimos kaip ir standartinės pelargonijos.

Miniatiūrinės veislės tręšiamos silpnes­niu trąšų mišiniu ir rečiau. Laistoma su trąšomis, kai substratas dar šiek tiek drė­gnas. Augdamos mažuose vazonėliuose pelargonijos greičiau išnaudoja maisto medžiagas, todėl patartina jas kasmet persodinti. Išėmę iš vazonėlio atsargiai nupurtykite seną substratą, pašalinkite apmirusiais šaknis ir sodinkite į tokio pat dydžio vazonėlius.

Kada persodinti? Dažniausiai perso­dinamos anksti pavasarį, kai tik augalas pabunda, pasirodo pirmieji augimo požy­miai. Tačiau jei vasarą lapai susmulkėja, gelsta ir krinta, nuplinka stiebas, o tręšimas nepadeda, reikėtų persodinti arba tiesiog kirpti auginius ir dauginti.

Kaip dauginti?

Veislės dauginamos tik vegetatyviniu būdu, dažniausiai auginiais. Jie kerpami nuo motininio augalo sausį.

Yra keli šaknydinimo būdai. Jei ša­knydinsite vandenyje, į stiklinaitę įpilkite atvėsinto virinto vandens. Galite ištirpinti šį procesą skatinančio preparato. Nukirptą auginį pusvalandį padžiovinkite, kad žaizda apdžiūtų, paskui merkite į vandenį. Augi­niai gerai šaknijasi perlite arba vermikulite.

Taip pat galima šaknydinti puriame substrate: durpės maišomos su perlitu, vermikulitu ar kitais priedais.

Verta išbandyti įvairius būdus ir surasti tinkamiausią. Atskiros veislės šaknijasi nevienodu greičiu. Šaknys susiformuoja per 1–2–6 savaites.

Autorės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.