Medicinos psichologė: pyktis beveik visada slepia kitas emocijas

„Neretai žmonės nuo pat vaikystės girdi tokius pasakymus kaip „nerodyk ožių“ arba, jau vėliau paauglystėje, „nesiraukyk, nes raukšlės atsiras“. Visgi, pyktis turi svarbią paskirtį – pasipriešinti neteisybei, pakeisti netenkinančias aplinkybes, apginti save ar kitus. Ši emocija skatina konfliktus, o konfliktai gali tapti teigiamais pokyčiais.

Turbūt nesuskaičiuotume, kiek daug visuomenės iniciatyvų yra bent iš dalies vedamos pykčio. Kova už moterų teises, darbuotojų streikai, norint gauti orius atlyginimus, pasipriešinimas okupantams, kurio dėka šiandien esame laisvi – tai tik keli galimi pavyzdžiai. Jaučiant pyktį net fiziškai pajuntame energijos antplūdį ir galime imtis veiksmų, todėl be jo gyvenime sunkiai išsiverstume“, – teigia A. Virketytė.

Ar pyktį reikia malšinti?

Kartais gali atrodyti patrauklu šią emociją slopinti dėl noro neišsišokti, turimų neigiamų įsitikinimų apie pyktį arba bijant pokyčių, kuriuos pyktis gali sukelti. Svarbu suprasti, kad pykčio valdymas nereiškia jo nejautimo.

„Įsivaizduokite, kad stipriai kažkuo besidžiaugiant kas nors prieina ir pasako: „nustok džiaugtis, atrodai kvailai ir apskritai, nėra ko čia džiaugtis“. Tokioje situacijoje galėtume jaustis susierzinę, nusiminę ar išties susirūpinę dėl to, kaip atrodome kitiems. Tačiau jeigu kas nors pradėtų džiaugtis kartu su mumis ar bent jau leistų pabūti su šiuo jausmu, emocija pasiektų savo tikslą, galbūt prisidėtų prie geresnės nuotaikos ilgalaikėje perspektyvoje ir lėtai išblėstų užleisdama vietą kitoms patirtims. Tas pats vyksta ir su pykčiu“, – atkreipia dėmesį medicinos psichologė. 

Jei žmogus liepia sau ar kitam nusiraminti, tiesiog nustoti pykti, nekelti scenų, tikėtina, kad pyktis dar labiau stiprės arba liks užspaustas, todėl neatliks savo tikslo informuoti apie neteisybę, skriaudą ar kad esama kitų jausmų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį.

Kas slepiasi po pykčiu?

Ne kiekvienas žino, kad pyktis yra antrinė emocija. Tai reiškia, kad jis beveik niekada nebūna vienas – po juo gali slėptis visas mišinys kitų emocijų, tokių kaip kaltė, nuovargis, nesaugumas, baimė, gėda, nusivylimas, liūdesys, nerimas, vienišumas, beviltiškumas ir gausybė kitų.

„Pavyzdžiui, kai buityje tarp sutuoktinių kyla konfliktas ir vienas iš jų reikalauja kito dažniau prisidėti prie namų ruošos, galėtume įtarti, kad iniciatorius jaučiasi pavargęs, nuvertinamas, nusivylęs tokia padėtimi. Pyktis tokioje situacijoje atlieka katalizatoriaus funkciją – norima pakeisti padėtį ir parodyti partneriui problemą, tačiau tuo pačiu metu slepiamos daug labiau su pažeidžiamumu susijusios emocijos, tad pyktis tarsi apsaugo, kad atrodytume stipresni“, – pasakoja A. Virketytė.

Kai kuriose situacijose griežtesnis žodis, tvirtesnis balsas, aktyvesnė kūno kalba gali padėti padaryti įtaką, pasiekti pokytį, pavyzdžiui, sakant aistringą kalbą viešai, sudrausminant vaikus ar brėžiant ribas savo partneriui. Tačiau yra situacijų, kuriose daug veiksmingiau yra surasti ryšį su kitomis, po pykčiu esančiomis emocijomis ir jas pripažinti sau bei kitiems svarbiems žmonėms, pavyzdžiui, pasakyti „aš pykstu ant tavęs, nes jaučiuosi nesaugus ir nusivylęs, kai šią problemą sprendžiu vienas. Man reikia tavo pagalbos“.

Kaip suvaldyti pyktį?

Deja, kai kuriais atvejais pyktis išreiškiamas itin neadaptyviai: šaukimu, žeminančiais žodžiais, aplinkos griovimu, smurtiniais veiksmais prieš save ar kitą. Taip gali nutikti tuomet, jei nuo vaikystės nebuvo ugdomi emocijų reguliavimo įgūdžiai, buvo matomas panašus tėvų ar kitų artimų žmonių elgesio pavyzdys ar gyvenime nutiko itin traumuojančių įvykių, neleidusių sveikai formuotis asmenybei ir reikalingiems gebėjimams.

„Pykčio specifika lemia tai, kad jo valdymas prasideda nuo po juo esančių emocijų reguliavimo. Kai joms suteikiama pakankamai dėmesio, jos įvardijamos, priimamos kaip normali žmogiška patirtis, išbūti su pykčiu jau darosi lengviau. Atpažinti šias emocijas gali būti lengviau, kai, pastebėjus pirmuosius pykčio ženklus, trumpam sustojama ir paklausiama „kaip aš dabar iš tiesų jaučiuosi? Kokie mano poreikiai dabar nepatenkinti?“, – sako A. Virketytė.

Kai kuriais atvejais pykčio valdymas gali vykti jam jau nuslūgus, kai galima ramiau apsvarstyti, kas nutiko, jog ši emocija kilo, kokios mintys galvoje buvo tuo metu. Atpažinus, kad tam tikros situacijos dažnai tampa pykčio šaltiniais, galima iš anksto apsispręsti, kaip į jas bus reaguojama, kad emocija būtų išreikšta adaptyviu būdu ir tik po to grįžti į dirginančią situaciją.

„Kai nėra galimybės pasikalbėti ar spręsti situacijų su kitu žmogumi, kai pyktis pradeda užvaldyti visas mintis ir jaučiama, kad nieko negalima pakeisti, kartais vertinga tiesiog fiziškai išreikšti tą energiją, kurią pyktis suteikia, pavyzdžiui, pasportuoti. Kai su emocijų antplūdžiu susiduria vaikai, galima pasiūlyti jiems patrepsėti, susirasti nereikalingą laikraštį ir jį suplėšyti ar išsišaukti į pagalvę“, – dalinasi medicinos psichologė.

Kas nutinka, jei pyktis yra ignoruojamas?

„Ilgalaikėje perspektyvoje daug sukaupto pykčio didina riziką jam išsiveržti tarsi ugnikalniui ir apsunkina tarpasmeninius santykius – juk daugeliui norėtųsi vengti nuolat širstančio žmogaus. Pyktis taip pat gali tapti ilgalaike vidine problema – kai jam nėra vietos išorėje, neapykanta galiausiai nukreipiama į save, tai gali tapti ir vieno dažniausių psichikos sutrikimų – depresijos pagrindu“, – akcentuoja A. Virketytė.

Tokiais atvejais, kai stokojama įgūdžių suvaldyti ar tinkamai išreikšti pyktį, naudinga kreiptis į psichikos sveikatos specialistus ir kartu atrasti būdus kaip plėsti emocijų reguliavimo kompetencijas.

„Specialistai gali padėti suteikdami žinių, kartu analizuodami pykčio šaltinius, jį lydinčius jausmus, ieškodami alternatyvių elgesio strategijų, skirdami dėmesio kitiems psichologiniams sunkumams, jei tokių esama, bei palaikydami ir motyvuodami“, – pažymi medicinos psichologė.

Partnerio informacija