Medinis zoologijos sodas

Piešimo pamokos prie lopšio

Tautodailininkas P. Penkaitis – stiprus vyras. Niekas net negalėtų pagalvoti, kad vaikystėje gan stipriai sirgo alergija. „Esu gimęs paskutinėmis sausio dienomis Vaičlaukio kaime, Vilkaviškio rajone. Kadangi sirgau alergija, kasydavausi iki žaizdų, todėl tėvams tekdavo saugoti mane. Tėtis dažniausiai vakarais budėdavo prie manęs ir, kad laikas neprailgtų, piešė paveikslus, o aš stebėdavau jį, – prisiminimais dalijosi pašnekovas. – Galbūt todėl paaugęs ir pradėjau piešti. Labiausiai patiko žirgai – piešimo sąsiuviniuose jų buvo daugiausia.“

Tėvai sūnų net ėmė vadinti baltu či­goniuku, nes vos tik pradėjo vaikščioti, mažąjį Poviliuką būdavo sunku nuvyti nuo arklių. Ne visada bendravimas baigdavosi laimingai. „Buvau ir apkandžiotas, ir ap­spardytas, ir ne kartą iš balno numestas. Vaikystėje vos gyvas likau, kai arklys pasi­baidė, suaugusieji spėjo iššokti iš vežimo, o aš likau jame. Kai pagaliau pavargęs arklys sustojo, iš vežimo buvo likę labai nedaug. Vadinasi, esu gimęs po laiminga žvaigžde. Dabar pamatęs arklius einu prie jų nė kiek nebijodamas. Gražūs ir protingi gamtos sutvėrimai, tik reikia mokėti su jais elgtis“, – prisiminė Povilas.

Nori tobulėti

Noro draugauti su medžiu, drožti įvairias figūrėles irgi reikėtų paieškoti ankstyvojoje Povilo vaikystėje. „Tėtis pasakojo, kad, kai buvau visai mažas, krosnį kūrendavome malkomis. Tad kasmet jų reikėjo pasiruošti žiemai. Kai tėvas glėbį iš malkinės atneš­davo į namus, išsirinkdavau labiausiai patikusią pliauską, glostydavau ir sakyda­vau, kiek gražių dalykų galima būtų iš jos padaryti. O va, bus įmesta į ugnį, sudegs ir pavirs pelenais. Liūdna tada man atrodė tokia medžio dalia“, – sakė Povilas.

Pradėjo drožinėti būdamas maždaug dešimties. Po vieną kitą darbelį per metus. Būdamas 14 metų, kaip Klampučių pagrin­dinės mokyklos mokinys, dalyvavo rajono dailės parodoje. Nuo 18 metų ėmė nuolat drožinėti visokius gyvūnus. „Laikydamas dailės egzaminą, vidurinėje mokykloje išdrožiau sėdinčią meškutę. Taip ir droži­nėju iki dabar, – šypsojosi pašnekovas. – Tikiuosi, neteks atsisakyti šio malonaus užsiėmimo. Labai smagu, kad galiu nuolat tobulėti ir vis daugiau žmonių įvertina mano darbus, pagiria. Tačiau žinau, kad tobulumui ribų nėra“, – pasakojo Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje mokslus krimtęs vyras. Ten įgytos žinios leido kitomis akimis pažvelgti į mišką. Pasak jo, pjaudamas pavojingus (labai šakotus, pasvirusius, vėtrų nulenktus) medžius drožiniams, prisirenka įdomios, kreivos medienos. Kitas, neturintis meninės gyslelės, tokią tiesiog sukūrentų.

Kelmų rauti nereikėjo

Atvykusieji į Marijampolę, Vytauto gatvėje, priešais prekybos centrą gali pamatyti paukščių skulptūras, kurias Povilas išdrožė iš senų, džiūstančių klevų. Miesto gyventojų akyse jie virto grakščiais sparnuočiais.

Povilui pavyko savo kūryba sudominti prekybos centro administraciją. „Viena bendrovė, gavusi užsakymą sutvarkyti prekybos centro aplinką, parduotuvės vadovams pasiūlė ir mano paslaugas. Užsakovams idėja patiko, nes senų kelmų rovimas būtų pareikalavęs daugiau sąnau­dų: būtų reikėję sunkiosios technikos, teršti dūmais aplinką, saugoti aikštės dangą. Medžių šalinimo darbai atsieitų daug brangiau nei mano kūriniai. Apžiūrėjau senuosius klevus ir uosį, padariau eskizų. Užsakovams pasiūliau porą temų. Prekybi­ninkams patiko mano „Paukščiai“, – vieną iš darbų pristatė skulptorius.

Po kelerių metų skulptūromis Mari­jampolėje pasipuošė ir kita vieta – klubas „Luna“. Povilo kūriniai, padengti atmos­feros poveikiui atspariomis medžiago­mis, ir dabar džiugina marijampoliečius. Paklaustas, iš ko sėmėsi patirties, kam iš vyresnių kolegų norėtų padėkoti, kūrėjas paminėjo savo karšto tautodailininką, garsų medžio drožėją Raimundą Blažaitį. Būtent jis padėjo jaunam vyrui perprasti daug medžio paslapčių. Ilgą laiką P. Penkaitis dirbo medkirčiu. 2006 m. tapo Lietuvos medkirčių varžybų nugalėtoju. Dabar jis – gaisrininkas, kerta mišką, o mieliausiu šir­džiai užsiėmimu laiko drožybą. Užsakymų kūrybingam vyrui netrūksta. „Kažkada ban­džiau skaičiuoti, kiek darbų jau sukūriau, paskui skaičių pamečiau, bet bus daugiau nei 2 tūkst. Iš tiesų įspūdingai atrodytų mano medinukų zoologijos sodas“, – linksmai pokalbį baigė pašnekovas.

„Rasų“ korespondentė Nijolė BARONIENĖ

Povilo PENKAIČIO nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.