Medis visai šeimai

Iki devynių veislių viename

Nuo seno mūsų seneliai ir tėvai augino didžiulius šeimos medžius, vedančius skirtingų veislių vaisius, skiepytus į sėklinius obelų, kriaušių poskiepius.

Dabar yra įdomus pasirinkimas ir žemaūgių vaismedžių, tinkamų auginti mažame sodelyje. Tokia šeimos trešnė, slyva, obelis, kriaušė, šermukšnis, lazdynas ar gudobelė gali džiuginti ilgesnį laiką skirtingos formos, dydžio ir spalvų vaisiais, jų žiedų ir lapijos spalvingumu.

Vaismedžiuose ir dekoratyviniuose medžiuose galima įskiepyti 3–9 skirtingas veisles.

Šeimos ar giminės medį galima skiepyti žiemą ar ankstyvą pavasarį patalpoje, o pasibaigus šalnoms, prieš žydėjimą, ir lauke. Vasarą galima akiuoti kaip ir visus mums įprastus vaismedžius.

Skiepijimas žiemą

Prasidėjus žiemai, sodininkai Edmundas ir Romas Vrublevskiai ruošiasi šeimos medžių žiemos skiepijimui šiltoje patalpoje, 10–15 °C temperatūroje. Kasmet augalus pradeda skiepyti po Trijų karalių.

Kriaušių, obelų, trešnių, vyšnių, gudobelių, šermukšnių poskiepius pasiruošia rudenį ir laiko vėsiame (0–2 °C), drėgname rūsyje (80–90 proc. santykinė oro drėgmė) rūsyje. Kai kuriuos įskiepius irgi laiko rūsyje.

Pirmiausia sodininkai skiepija kaulavaisius – trešnes, vyšnias, slyvas, paskui aronijas, saldžiavaisius šermukšnius, šliandras, gudobeles, o vėliausiai obelaites ir kriaušes.

Kai poskiepio ir įskiepio skersmuo sutampa, optimaliausia skiepyti suduriant, nes nelieka žaizdų. Kai jų skersmuo nesutampa, patartina skiepyti įskeliant arba priglaudžiant iš šono. Padarytas žaizdas būtina dezinfekuoti ir aptepti.

Po dviejų trijų savaičių skiepams prigijus, paskiepyti augalai su vazonais vėl išnešami į rūsį laukti pavasario. Kai pumpuras lenda iš vaško (skiepijimo vietos padengiamos vašku), balandį ar gegužės pradžioje, pasibaigus šalnų pavojui, augalai išnešami į lauką, kad rūsyje be saulės šviesos nepradėtų vegetuoti.

Trijų veislių kamieninė gudobelė

Į vienapiestės gudobelės (Crataegus monogyna) poskiepį įskiepytos trys skirtingos gudobelės. Švelnioji (C. mollis) žydi birželio pradžioje baltais žiedais, rudenį pasidabina raudonais obuoliukais. Taškuotoji (C. punctata) – žydi birželio pradžioje baltais, apie 2 cm skersmens žiedais, rudenį pasipuošia tiek dideliais geltonais, tiek raudonais obuoliukais, skonis primena obuolius. Grauželinė gudobelė (C. laevigata) ‘Paul Scarlet‘ žydi raudonais pilnaviduriais žiedais, obuoliukai maži, raudoni kaip vienapiestės gudobelės.

Storesnė šakelė skiepyta dvigubai įskeliant, o kitos plonesnės – suduriant. Skeliama ne per centrą, kad nesusidarytų didelė žaizda, o šone, kad įskiepiai simetriškai išsidėstytų pagal pjūvį.

Kodėl gudobeles verta skiepyti? Skiepyti augalai greičiau pradeda derėti – po 1–2 metų. Padauginus sėklomis, sėjinukai pradeda derėti tik po 7–8 metų.

Keturių veislių rojaus obelis

Pasak sodininko R. Vrublevskio, paaugusi 12 metų rojaus obelaitė jau visiškai atskleidžia savo kerintį grožį. Pavasarį ji žydi skirtingų spalvų žiedais, lapija taip pat spalvinga, o rudenį džiugina skirtingų spalvų – geltonos, raudonos ir purpurinės rojaus obuoliukai. Kokios tai veislės?

Viena iš jų – ‘Royalty’, raudonlapė rojaus obelis, kuri pavasarį labai gausiai žydi rožiniais, rausvais žiedais. Vaisiai tamsiai raudoni, smulkūs, daugiau primena stambias uogas nei obuolius, nevalgomi. Prinokę nenukrinta ir laikosi ant medžio iki pavasario. Šie obuolėliai – paukščių džiaugsmas žiemą.

Kita – ‘Dolgo’. Žydi baltais žiedais, lapai žali. Vaisiai raudoni ir blizga it nulakuoti, saldžiarūgščio skonio, kvapnūs. Obuoliukai sunoksta rugsėjo pradžioje. Tinka sultims, konservuoti, kepti orkaitėje, papuošimams ir vartoti šviežius.

Kitos dvi vėlyvos veislės yra nežinomos, rastos gamtoje Joniškio ir Alytaus rajonuose. Obuoliukai iš pradžių žali, po to geltoni, iki gruodžio laikosi ant šakų. Žydi baltais žiedais, lapai žali.

Obelaitė skiepyta žiemos skiepijimo metu suduriant.

Šeimos lazdynas

Su šiuo retu šeimos medžiu skaitytojus supažindina Rima ir Stasys Dudučiai iš Varėnos. Prieš daugelį metų Vytauto Didžiojo Kauno botanikos sode jie įsigijo turkinį lazdyną (Corylus colurna), nes norėjo užsiauginti išvaizdų, puošnų medį.

Kai po 12 metų medelis dar nederėjo, pora tiesiog suglumo. Jie dar nežinojo, kad turkinis lazdynas pradeda derėti tik sulaukęs maždaug 15 metų, be to, kad apsidulkintų ir užmegztų riešutus, reikia, jog augtų du augalai – vyriškas ir moteriškas.

Dudučiai sugalvojo pasitarti su sodininku R. Vrublevskiu, kuris pasiūlė į gražuolį medį įskiepyti penkių skirtingų veislių lazdynus. Tad prieš 20 metų, pavasarį viršutinėje vainiko dalyje sudurdamas sodininkas įskiepijo žalialapes veisles ‘Barselona’, ‘Halės milžinai’, ‘Cosford’, ‘Truchsesa’, o apačioje – ryškiais purpuriniais lapais ‘Syrena’. Tai iš raudonlapių vaisinių lazdynų ilgiausiai ir intensyviausiai spalvą per vegetacijos sezoną išlaikanti veislė.

Dabar kasmet šeimos lazdynas apdovanoja trimis dėžutėmis puikių riešutų, tik šiais lietingais metais derlius buvo kiek mažesnis.

R. Dudutienė pataria turintiesiems erdvias sodybas būtinai sodinti tokį šeimos lazdyną. Tai gražus medis savo lapija ir vertingas gausiu derliumi.

Vaismedžių skiepijimas kovą

Pasak UAB „Žagarės sodai“ (Joniškio r.) direktoriaus Artūro Rozenbergo, jau daug metų jų medelyne veisiamos giminės obelys ir kriaušės.

Rudenį dvimetės žemaūgės obelys su gerai išsivysčiusiais šakotais vainikais sodinamos į 7 l vazonus su žemių mišiniu ir sustatomos šaldytuve, kur temperatūra 1–2 °C. Anksti pavasarį į vainiko šakas skiepijamos dvi penkios skirtingos obelų veislės. Tokiu būdu, priklausomai nuo to, kiek įskiepių prigijo, sukuriama žemaūgė ar pusiau žemaūgė obelis, kurios vainike yra kelios skirtingos veislės ir dar ta veislė, į kurią buvo skiepijama.

„Skiepijame keletą variantų pagal obuolių sunokimo laiką: vasarinės, vasarinės–rudeninės veislės, rudeninės ir rudeninės–žieminės veislės“, – aiškino A. Rozenbergas. Pirkėjas gali pasirinkti jam labiau patinkantį variantą. Sodininko nuomone, tokie augalai turi keletą privalumų: „Pirma – dekoratyvumas ir puošnumas, nes kiekviena šaka vis kitaip ir skirtingu laiku žydi, veda skirtingus vaisius. Antra – vietos taupymas, nes galima gauti dviejų šešių skirtingų veislių obuolių derlių vos iš vieno medžio. Kaip obelis skiepijame ir giminės kriaušes. Priežiūra tokia pat kaip ir kitų žemaūgių obelų“, – aiškino A. Rozenbergas.

Patarimas. Laikui einant skiepijimo vietos nebesimato, todėl atsiranda pavojus genint iškirpti visą veislę. Kad taip nenutiktų, patartina nuolat pažymėti skiepijimo vietas dažais. Žymėjimą reikėtų kasmet atnaujinti.

Giminės obelaitė

Į dvejų metų obelaitę ‘Paprastasis antaninis’ įskiepytos vasarinės veislės. ‘Konfetnoje’ vaisiai saldūs, vidutiniai (apie 80 g), odelė šviesiai žalia, įsaulyje su raudonais dryželiais; ‘Melba’ vaisiai gan satmbūs, sultingi, saldžiarūgščio vyno skonio, aromatingi, su raudonais beveik susiliejusiais dryželiais.

‘Paprastojo antaninio’ obuoliai stambesni už vidutinius (apie 115 g), vienspalviai, prinokusių vaisių odelė šviesiai geltona.

Giminės obelaitė skiepyta suduriant su vidutinio augumo poskiepiu M.26. Anksčiausiai sunoksta ir po alyvinių rugpjūčio pradžioje džiugina ‘Konfetnoje’, paskui, rugpjūčio antroje pusėje, gardžiuojamasi desertiniais sultingais ‘Melbos’ vaisiais, o rugsėjo viduryje skinami ‘Paprastojo antaninio’ obuoliai, kurie patys sveikiausi iš visų obuolių, nes turi daugiausia vitamino C ir pektinų. Jie pastovėję tampa dar skanesni, saldesni ir geltonesni.

Daugiaspalvis šermukšnis

RS medelyne Rimantas Stankūnas šermukšnius akiuoja vasarą, antroje liepos pusėje iki rugpjūčio vidurio, priklausomai nuo tų metų meteorologinių sąlygų, miegančiais pumpurais, kaip ir obelis ar kriaušes. Tuo metu poskiepiai vešliausiai auga ir gerai atšoka jų žievė, be to, subręsta įskiepių ūgliai. Kuo anksčiau pavyksta akiuoti, tuo daugiau laiko bus akutėms suaugti su poskiepiu ir tuo geriau jos žiemos.

Vienas iš tinkamiausių poskiepių visoms šermukšnių rūšims, formoms ir sodinių šermukšnių veislėms yra paprastasis šermukšnis (Sorbus aucuparia). Akiuojama į vienmečių ūglių apatinę dalį, šaknies kaklelį. Paprastojo šermukšnio šaknų sistema galinga, tačiau paviršinė, todėl galima lengvai prisikasti savaiminukų iš miško.

Geriau sodinti rudenį, nes pavasarį anksti sprogsta. Beje, šermukšniai – gajūs medžiai, juos galima sodinti ir anksti pavasarį, prieš prasidedant vegetacijai. Poskiepiams taip pat tinka švedinis šermukšnis (S. intermedia) ir įvairūs sėjinukai.

Skiepijant kelias sodinių šermukšnių veisles į vieną vaismedį, patartina jas rinktis pagal augumą, ankstyvumą ir vaisių spalvą, jų dekoratyvumą.

Sodinio šermukšnio veislė ‘Titan’ įakiuota į poskiepio šaknies kaklelį, o paprastojo šermukšnio (Sorbus aucuparia) puošni ‘Fructuluteo’ veislė geltonais obuoliukais įskiepyta į šaką.

Labai puošnus reginys būna rudenį, kai sodinio šermukšnio ‘Titan’ rubino spalvos obuoliukų fone ryškiai išsiskiria saulės geltonumo įstabios ‘Fructuluteo’ kekės. Originalus grožis susipynęs su vertingų vaisių nauda.

„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ

Rūtos Antanaitienės, Eugenijaus Fedotovo nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.