Medžiai, kurių žiedų laukiama net 20 metų

Galimos dvi priežastys: tokia šių augalų genetika arba kaltas žiemos šaltis, pavasarinės šalnos. Tik įvertinęs šių medžių biologines sa­vybes, augintojas gali išvengti klaidų bei paįvairinti savo želdyno aplinką.

Gelsvažiedis tulpmedis (Liriodendron tulipifera)

Tulpmedžių genties lotyniškas pa­vadinimas Liriodendron kilęs iš graikų kalbos žodžių leirion – „lelija“, dendron – „medis“, o rūšies pavadinimas tulipifera reiškia „gimdantis tulpes“.

Gelsvažiedis tulpmedis kilęs iš Šiaurės Amerikos. Priklauso magnolijinių (Magnoliaceae) šeimai. Medis 20 m aukščio. Laja vidu­tinio tankumo, kiaušiniška arba pailgai rutuliška, 10–15 m skersmens, nuo žemės pakylanti neaukštai. Liemuo tiesus, apie 1 m skersmens.

Lapai paprasti, stambūs, ryškiai žali, žvilgantys, neįprastos formos, keturskiaučiai, savo pavidalu panašūs į muzikos instrumentą lyrą, todėl Ameri­koje jis dar vadinamas „smuiko medžiu“. Kadangi lapų lakštas odiškas, sunkus, o lapkočiai ilgi, pučiant vėjui lapai juda kaip drebulės. Lapai skleidžiasi gegužės viduryje, o rugsėjį–spalį ryškiai pagelsta ir nukrinta.

Tai vienanamis augalas. Žydi stambiais gelsvais žiedais antroje birželio pusėje–liepos pradžioje, apyžiedis su pla­čia ryškia oranžine dėme. Žiedai panašūs į tulpių, taurės formos, truputį kvapūs. Skleidžiasi po vieną šakelės viršūnėje. Vienas žiedas žydi 3–5 dienas, tad pir­miesiems peržydėjus pražysta kiti. Taip žydėjimas tęsiasi beveik mėnesį.

Pavieniai žiedai rodo reliktinę kilmę ir primityvią šios rūšies sandarą. Siekiama, kad kuo ilgiau žaliuotų žemosios gelsvažiedžio tulpmedžio šakos – taip galima gėrėtis puošniais žiedais.

Sėklynas panašus į kankorėžį, sudarytas iš daugelio plonų, ilgų, lancetiškų dvisė­klių sparnelių. Prinoksta spalį–lapkritį. Dauginasi sėklomis ir ataugomis. Sėklos labai nedaigios, sudygsta vos 2–5 proc. Derėti pradeda vėlai, po 15–20 metų. Žydi ir dera beveik kasmet.

Tulpmedis yra šviesomėgis. Negaudami šviesos jauni medeliai žūva. Kad gausiau žydėtų, turi būti auginami saulėtoje vietoje.

Auga derlingame ir drėgname, kiek rūgštokame dirvožemyje. Iš pradžių šaknys būna plačiai pasiskleidusios pa­viršiuje, vėliau skverbiasi gilyn. Jos trū­kinėjančios, panašios į krienų, gelsvos, specifinio kvapo. Persodinti medeliai sunkokai prigyja. Auga palyginti sparčiai.

Jaunus medelius labai mėgsta kiškiai, todėl žiemai reikia apsaugoti. Šalčiams jautrūs, ypač jauni medeliai, tačiau jie turi stiprią atžalinę galią – apšalę, nulaužti ar nupjauti greitai atželia, dėl to kartais susiformuoja keli kamienai. Atsparūs ligoms ir kenkėjams, užterštam orui, vėjavartai. Nuo 10 metų auga sparčiai. Tinka auginti 5–9 zonoje.

Mediena minkšta, lengva, iš jos gami­nami baldai, fanera, muzikos instrumen­tai. Tradicinėje medicinoje šaknų žievė ir sėklos naudojami kaip antihelmintikas. Šaknų ir šakų žievė turi malonų, kiek aštroką kvapą, tačiau dėl nuodingos medžiagos tulipiferino gausos nere­komenduojama naudoti be gydytojo priežiūros. Dar šaknų žievė naudojama aukštos kokybės alui gaminti, kuriam suteikia lengvą citrinų skonį.

Lietuvo­je gelsvažiedžiai tulpmedžiai reti. Du dideli, daugiau kaip 100 metų amžiaus (25 m aukščio ir 76–80 cm skersmens) derantys medžiai yra Veliuonos parke. Specialistų teigimu, jie daugiau nebeauga ir po truputį silpsta, nors tėvynėje laikomi ilgaamžiais ir gyvena iki 500 metų.

Tulpmedžiai dekoratyvūs, auginami pavieniui. Klaipėdos univer­siteto Botanikos sode gelsvažiedis tulp­medis auga nuo 2002-ųjų. Pasodintas nedidelis medelis. Vieta parinkta saulėta, nevėjuota. Dabar užaugęs iki 5 m aukščio, laja panašaus pločio, pražydo po 17 metų. Nereiklus, tačiau retas puošnus medis traukia lankytojų dėmesį. Tikimasi, su­lauks 100 ir daugiau metų. Sode dar auginama gelsvažiedžio tulpmedžio veislė ‘Roothaan’, pasodinta 2006 m. Nuo rūšies skiriasi lapų forma. Žiedų vis dar laukiama.

Sodybose gelsvažiedį tulpmedį verta auginti dėl dekoratyvių lapų, kantriai laukiant puošnių žiedų. Pražydus yra kuo pasididžiuoti. Žiedų grožiu gali varžytis tik magnolijos.

Lietuvoje galima įsigyti glaustašakių, margalapių medelių, jie būna jautresni nei rūšiniai. Yra sukurta gelsvažiedžio tulpmedžio veislių, besiskiriančių lapų spalva, lajos forma: ‘Aureovariegata’ lapų kraštai geltoni, ‘Fastigiatum’ formuoja siaurą lają, dažnai iki 5 m, o pats medis užauga 13–20 m aukščio, ‘Integrifolium’ lapai beveik neskiautėti, todėl yra kone kvadratinės formos. Gelsvažiedžio tulpmedžio veislės jautresnės šalčiui palyginti su rūšimi. Be to, lėčiau auga.

Kininė paulovnija (Paulownia tomentosa)

Tai bervidinių šeimos augalas, pa­plitęs vidurio ir vakarų Kinijoje. Greitai augantis, kiaušiniška, plačia laja, iki 15 m aukščio, Lietuvoje žemesnis. Šakos tra­pios, šerdis būna tuščiavidurė ar su ertme. Augalai gerai auga saulėtose ar pusiau pavėsingose vietose, neužmirkusiose, vidutinio derlingumo dirvose.

Lapai plačiai kiaušiniški, labai dideli, 15–40 cm ilgio. Jaunų medelių lapai gerokai di­desni nei senų. Viršutinė lapų pusė ža­lia, apatinė apaugusi rusvais veltiniais plaukeliais. Žiedai vieni gražesnių iš vidutinėje klimato zonoje augančių me­džių.

Individualūs žiedai iki 8 cm ilgio, visas žiedynas iki 30 cm, šviesiai rausvai violetiniai, kvapnūs, kiek primena vanilę. Žydi gegužę, kol neišsprogę lapai. Sėklų dėžutė 3–4 cm ilgio, ruda, išilgai perpus atsidaranti. Kiekvienoje dėžutėje bręsta 1000–2000 smulkių sparnuotų sėklų. Vienas medis per me­tus jų gali subrandinti virš 20 000 000.

Jauni medeliai labai sparčiai auga – iki 2 m per sezoną. Tačiau dažnai ūgliai nespėja sumedėti ir Lietuvoje žiemą nušąla. Rekomenduotina sodinti nuo vėjų apsaugotose vietose. Suaugę medžiai atsparesni šalčiui, tačiau Lietuvoje juos užauginti gana sunku. Tinka auginti 6–9 zonoje. Klaipėdos universiteto Botanikos sode 2003 m. kininė paulovnija išauginta iš sėklų, gautų iš Getingeno universiteto botanikos sodo (Vokietija). Šiandien tai vienintelis brandus kininės paulovnijos medis tarp Lietuvos botanikos sodų.

Medis siekia apie 5 m aukštį, laja neplati, apie 4 m, kamienas apačioje nugenėtas dėl apšalimo. Sodo lankytojus domina ki­ninės paulovnijos dideli lapai, nupjautoje šakoje matoma tuščiavidurė ertmė. Pirmą kartą pražydo šiemet, tad žiedų laukėme net 16 metų. Žiedai įspūdingi, medžio viršūnėje. Galime pamatyti, tačiau per aukštai, kad paliestume ar pauostytume. Tikimės žiedų sulaukti kasmet. Tinka miesto parkams, sodyboms.

Kininė paulovnija lepus augalas, labiau tinka auginti vakarinėje Lietuvos dalyje, nevėjuotoje vietoje. Kol pasiekia brandą, būtina uždengti, prižiūrėti, būti kantriems. Apšąla, todėl sunku išauginti prigimtinę plačią lają. Verta auginti dėl didelių lapų, dekoratyvių kvapnių žiedų ir per žiemą išsilaikančių sėklynų.

Klaipėdos universiteto Botanikos sodo botaninių kolekcijų kuratorė Jurgita IGNOTIENĖ