Meleta – svarbi aplinkos būklės indikatorė

Meletos dažniausiai maitinasi ant žemės, mėgsta rausti urvus skruzdėlynuose ir maitintis miško rudosiomis skruzdėlėmis. Ši rūšis itin priklauso nuo natūralių skruzdėlynų išlikimo.

Monitoringas yra svarbus ilgalaikei rūšies ir jos gyvenamosios aplinkos apsaugai. Pilkoji meleta yra viena iš Natura 2000 rūšių, todėl jos populiacijos būklė padeda vertinti saugomų teritorijų veiksmingumą. Didžiausias iššūkis monitoringą atliekantiems specialistams – „pagauti“ tinkamas oro sąlygas ir nepraleisti meletų aktyvumo piko. Stebėjimus reikia atlikti anksti ryte, o apskaitas pradėti sulig saulės patekėjimu. Gamtininkams tenka keisti savo miego įpročius, nusipurtyti ryto drebulį ir nerti į vėsų, prieblandoje skendintį mišką. Vos prašvitus, miške jau aidi rytinis paukščių choras, o jame savo muzikinę partiją atlieka ir pilkosios meletos.

 Meletas atpažinti galima pagal būdingą tarškinimą ir „pypsėjimą“. Norint išprovokuoti visus maršrute savo teritoriją saugančius meletų patinus, gamtininkai per garsiakalbį leidžia meletų balsus ir būdingą tarškinimą, o į juos energingai atliepia miško meletos. Žinoma, jei tik jos ten gyvena.

Pilkosios meletos, kaip ir visi geniai, perėjimui kalasi uoksus, kasmet vis naują. Uoksus kala juodalksniuose, drebulėse, beržuose. Pastaraisiais metais stebimas meletų gausėjimas, galimai dėl didesnio negyvų medžių palikimo kirtavietėse ir miškuose. Šį pavasarį  Žemaitijos nacionalinio parko ekologai Plinkšių biosferos poligone apskaitų transektose suskaičiavo apie 10 meletų porų.

Šaltinis: Žemaitijos nacionalinio parko direkcija / autorė Biologinės įvairovės skyriaus vyriausioji specialistė (ekologė) Dovilė Staponkienė