Meniškas žvilgsnis į sodybos sklypą

Meno gyslelė stiprėjo nuo pat vaikystės

„Spalvas gerai jaučiau dar vaikystėje, – pokalbį pradėjo Asta. – Buvau vos penkerių, kai iš knygutės perpiešiau zuikį su obuoliu, o mama stebėjosi, kad piešinys toks tikroviškas, objektai tarsi gyvi, tūriški. Tuo metu jos darbe vyko darbuotojų vaikų piešinių konkursas, tad laimėjau pagrindinį prizą. Matydama gabumus, mama leido mane į dailės mokyklą.“

Vėliau, studijuodama Kauno Taikomosios dailės mokykloje, ji išmoko kaligrafiško dekoravimo, iki smulkiausių detalių atvaizduoti vaizdą ant porceliano ir popieriuje. Daug tapė ne tik dėl mokslų, bet ir malonumui. Vėliau buvo kitų mokymų, baigė dizaino kompiuterinėmis grafikos programomis studijas, keletą metų dirbo reklamos agentūroje. Ilgiau nei aštuonerius metus dirbdama biuro interjero įrengimo įmonėje, A. Terė lavino erdvinį mąstymą. Estetinį pojūtį praturtino pomėgis fotografuoti, kurio metu reikia ieškoti skirtingų žiūrėjimo kampų, galinčių įdomiau atskleisti objektą, parodyti tai, kas žvelgiant iš įprasto taško, gali likti nepastebėta.

„Kol neįsigijome sklypo sodybai, prie dekoratyvinių lauko augalų nebuvau prisilietusi. Šita sritis man buvo visiškai nauja, bet ko besiimčiau, visada norisi išanalizuoti tai kuo nuodugniau, iki smulkiausių detalių, – tvirtina pašnekovė, kuriai su vyru teko nuo pamatų statyti ir įrenginėti naujus namus, susikurti aplinką.

Ji džiaugiasi, kad laiku pasitaikė labai profesionalūs kursai, puikūs mokytojai, iš kurių išmoko pagrindinių taisyklių: sklypo suskirstymo zonomis, augalų parinkimo, derinimo ir jų priežiūros. Todėl 16 arų sklypo plote buvo suplanuoti ir į harmoningą peizažą įsiliejo ir sodelis, ir daržiukas su šiltnamiu, baseinėlis ir kelios želdynų grupės.

„Man labai patinka apželdinimo sritis, jaučiuosi atradusi kitą save, dabar tai tapo mano širdžiai mieliausiais hobis!“, – tvirtino Asta.

Didelio medžio nukirsti – neleido

Vilniaus rajone prie Avižienių miško prigludusioje sodyboje iškart juntamas šios vietovės grožis, natūralios gamtos artumas. „Sodyboje gyvename jau devinti metai. Man, kaip meniškos sielos žmogui, dar įsigyjant sklypą iškart krito į akis ši vieta, tuo metu ir sugalvojau, ką noriu matyti pro būsimo namo langus, – apie pirmus įspūdžius pasakojo Asta, užsimindama, kad kūrė ne tik kiemo erdvės planus, bet ir patį namą. – Pirmiausia pradėjau nuo to, kur ir kokie kambariai bus ir kas pro jų langus turės matytis. Labai dėkinga sklypo padėtis: šiaurinėje pusėje kaimynai, kurių praktiškai nematau, o pietinėje – mūsų namo fasadinė pusė. Norėjau, kad langai atsivertų į kalną, mišką, į tolį. Iškart nusprendžiau, kad terasa bus vakarinėje pusėje. Viską suprojektavau pagal savo norus, tik kontūrus nubraižė architekte dirbanti draugė.“

Naujame sklype Asta ir Andrius rado tik didelį medį, daugiakamienę blindę, nors ir ją tuometis šeimininkas buvo pasišovęs nupjauti. „Teko įkalbėti, kad sklypo pardavėjas to medžio neliestų. Tiesa, jis buvo nepatogioje vietoje, ant sklypo ribos, bet vis vien norėjome, kad liktų. Per laiką jis dar gerokai ūgtelėjo ir dabar atlieka itin svarbią funkciją – meta šešėlį terasai. Aukšti medžiai – didžiulis gėris“, – medžio gelbėjimo istoriją papasakojo pašnekovė, ne kartą su vyru nuo pjūklo gynusi ir sodybos apylinkėse augančius medžius.

„Patarimas visiems – nebijokite sodinti aukštų medžių. Ir ne tik dėl šešėlio. Aukštesni medžiai sodybai suteikia tūrio, praplečia erdvę aukščio sąskaita. Draugai žiūrėdami nuotraukas kartais klausia „kiek čia pas tave hektarų“, atsakau – 16 arų, bet iš tiesų sodinant augalus paliktos didesnės erdvės ir pojūtis toks, kad plotas beribis“, – erdvinio mąstymo subtilumais dalijosi Asta.

Terasą papuošė rožėmis

Nors vakarinėje pusėje įrengtą terasą saulė apšviečia tik popiet, vasarą jos spinduliai kaitrūs, tad išsaugota blindė sodyboje gyvenantiems žmonėms tarnauja kaip ištikimas sargas, gaiviu šešėliu apgaubdama jų mėgstamą poilsio erdvę.

Na, o akiai paglostyti šioje vietoje Asta pastatė vazoninių augalų: „Jau keletą metų esu susižavėjusi rožėmis, panorau, kad jos mane suptų ir terasoje. Terasa buvo puiki vieta tokiai erdvei sukurti, nes joje leidžiame daug laiko. Bet ne visoms rožių veislėms tokios sąlygos patiko. Joms vazonuose rekomenduojama kasmet atnaujinti žemę, dažniau lieti ir tręšti. Vis dar ieškau, bet jau pasiteisino kai kurios veislės – jos gerai laiko žiedą, dažnai žydi ir gražiai atrodo. Iš išbandytų gerai auga rožė ‘Pastella‘, ‘Babylon Eyes‘, ‘Bad Birnbach‘, bet kitos pasirodė augesnės ir rudeniop buvo persodintos į gruntą: ‘Lady of Schalott‘, ‘Angela, Sirius‘.“

Rožėmis terasą sodybos šeimininkė puošia dvejus metus. Gerų patarimų, kaip jas prižiūrėti vazonuose, ji rado žymiojo anglų rožininko Davido Austino atstovo vaizdo įrašuose: „Jis augalą iš vazono išima, šiek tiek apkarpo ilgas šaknis, ir persodina į naują, specialiai rožėms paruošą gruntą didesniame vazone. Po tokios procedūros rožės vėl klesti visą sezoną. Suprantama, Anglijoje kitoks klimatas, bet stengiuosi atsižvelgti į tuos patarimus, atsirinkti tai, kas tinka mūsų sąlygoms.“

Pernai dalį rožių žiemoti Asta nešė į šiltnamį, likusias – į nešildomą garažą. Bet pastebėjo, kad laikomos šiltnamyje anksti ir gausiai pradėjo leisti atžalas, netruko išsprogti lapeliai. Kai baigėsi šalnos ir išnešė į lauką, rožės jau buvo visiškai sulapojusios. Tuo metu, žinoma, atrodė gražiai, tačiau jos buvo lepesnės nei grunte augančios, jas labiau puolė ligos ir kenkėjai, tad teko panaudoti ir cheminių priemonių. „Garaže per žiemą laikytoms šiek tiek geriau sekėsi, nors gal šiųmetė vasara tokia pasitaikė, kad ir kitas rožes labiau puolė kenkėjai, priežastis matyt sausra ir tas alinantis karštis“, – svarstė pašnekovė.

Iš viso sodyboje auga apie 40 rožių veislių. Nors didele žinove Asta savęs nevadina, tačiau nuolat gilinasi ir domisi rožių priežiūros naujovėmis. Daugelis patyrusių rožininkų, pasak jos, pataria šiuos augalus genėti pavasarį, leidžiant rožėms baigti savo sezoną ramiai vegetuojant. Kiekvienas genėjimas augalui yra stresas ir artėjant žiemos periodui geriau to nebedaryti, nebent trukdo kuri nors šaka.

Remdamasi asmenine patirtimi, A. Terė pataria geriau žiemą rožes pridengti, tada jos lengviau peržiemoja, o pavasarį atidengus matosi, kurias apšalusias šakas reikia nukirpti ar visai išgenėti. Taip darė ir su vazonuose augusiomis rožėmis: prieš žiemą stiebelių nekarpė, leido ramiai baigti sezoną.

„Visus dekoratyvinius augalus, kuriuos reikia, geniu pavasarį, o rudenį palieku tokius, kokie yra. Specialistai rekomenduoja rudenį ir lapus palikti nenuskintus – tada rožės ir kiti augalai natūraliai pabaigia vegetuoti, pereina į ramybės periodą, – žiniomis dalijosi Asta. – Kai augalas pats numeta lapus, juos surenku, gruntą aplinkui dezinfekuoju, jeigu reikia, papildau nauju. Matau, kad šios rekomendacijos pasiteisina, pavyzdžiui, rožinė juodligė mano sodyboje drastiškai jų nepuola.

Tiesa, šiemet karšta ir sausa vasara daug kur išprovokavo agresyvų miltligės plitimą, ir mano dvi rožės šiemet buvo užpultos. Nuskyniau pažeistus lapus, nupurškiau fungicidais, po kurio laiko procedūrą pakartojau, bet mačiau, kad vėl buvo pradėję rastis pažeistų lapų ir žiedų, kurie nenorėjo skleistis. Išgirdau patarimą, sulaukti pavasario, kai bus galima nupurkšti Burgundijos mišiniu ir aplink augalą dezinfekuoti gruntą. Kita vertus, dėl saulės ir šilumos rožės taip ekspresyviai kaip šiemet dar niekada augo, tiek daug ir ilgų ūglių išleido!“

Išmoktos pamokos nenuėjo veltui

Nepakanka tik suplanuoti, kur sklype bus inžineriniai įrenginiai, pastatai, sodas, daržas ar želdiniai, sunkiausias etapas – sumanymus įgyvendinti. Dažnai vienoje vietoje pasodiname augalą, kitoje – kitą, po to dar kažkur kažką ir galiausiai pamatome, kad kieme nėra bendro vaizdo, tik chaosas.

Šiai problemai spręsti Asta turi dar vieną patarimą: „Kai nuėjau į želdinių kursus, galvoje jau turėjau idėjų, bet pasisekė sutikti puikią specialistę Ingę Auželienę, kuri tiesiai šviesiai pasakė, kad planuojant erdves reikia gerai suprasti, kas ir kur yra sklype, kokį galutinį vaizdą nori jame matyti. Gerai įsiminiau jos žodžius. Be to, kartais, kai vis tik apninka begalinis noras dar kažkur prisodinti augalų, šiek tiek pristabdo ir vyras (juokiasi). Formuojant zonas savame sklype, labai norėjosi išlaikyti didesnės erdvės pojūtį, tad neverta dabar to sugadinti.“

Pašnekovė pasakojo, išmokusi dar vieną taisyklę: paradinėje sodybos zonoje neturi būti daug dėmesį traukiančių augalų. Ši erdvė yra vizitinė kortelė, tačiau ten stabtelime tik trumpam, todėl nereikėtų sodinti daug smulkių augaliukų, geriau kelis stambesnius, akcentinius augalus, kurie reikalaus ir mažesnės priežiūros, ir padarys didesnį įspūdį.

„Pradžioje prie namo buvau pasodinusi magnoliją, dar kažką, bet kursai apie apželdinimą laiku sudėliojo viską į vietas ir supratau, kad magnolija yra netinkamoje vietoje, per arti namo, tad iškasiau ir perkėliau kitur. Tada ir prasidėjo mano kūryba sklype“, – atviravo kūrybiškos kibirkšties nestokojanti moteris.

Reprezentacinę zoną netruko papuošti keli spygliuočiai, eglutė ‘Conica‘, rutilinės tujos ‘Danica‘, vėliau susidomėjus rožėmis, į kompaniją įsiliejo baltų ir raudonų rožių krūmeliai (‘Lions Rose‘, ‘Leonardo da Vinci‘ ir kt.).

Įsigijusi sklypą šeima rado paliktas dideles akmenų krūvas, dalį jų panaudojo sklype. Bet juos įkomponuoti reikia mokėti, tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, pripažįsta Asta. Pradžioje, išlyginus sklypą, kol kieme dar stovėjo technika, jų laikinai kaip karolių padėliojo palei kelią, nes nebuvo tvoros ir nesinorėjo, kad kas nors įvažiuotų į sklypą. Vėliau rieduliai „apaugo“ kalninėmis pušimis ir jų nebesimatė. Keletas akmenų įkomponuoti gėlynuose ir aplink baseinėlį, kur jie natūraliai pritapo.

Palei tvorą pirmais metais buvo pasodintos kalninės pušys. „Tujų toje vietoje neplanavau rinktis, nes būtų atrodžiusios kaip invaziniai augalai, nenatūraliai. Želdynus komponavau taip, kad kuo natūraliau įsilietų į sodybą supančią aplinką. Dėl laiko stokos renkuosi daugiamečius augalus. Regis, kad chaoso pavyko išvengti atsisakius ryškių ir margų spalvų, pasirinkus ramesnius atspalvius, kuriuos suderinu“, – teigė Asta.

Prieš keletą metų ji susižavėjo hortenzijomis, dabar augina apie 40 krūmų šluotelinių, kai kurių net po keletą. Mylimiausios tos, kurios ilgiau išlieka baltos, pasakoji ji. Tai ‘Lime Light‘, ‘Polar Bear‘, ‘Skyfall‘, ‘Tardiva‘, ‘Floribunda‘. Tačiau džiugina ir tos, kurios vėliau nurausvėja – ‘Vanilla Frise‘, ‘Silver Dolar‘, žemaūgės ‘Little Lime‘, ‘Bobo‘, ‘Confetti‘.

„Jos sukuria labai puošnų vaizdą. Šalia derinau įvairius žolinius augalus, tik papildančius jas ir traukiančius akį, – pasakojo pašnekovė. – Iš žolinių augalų pasodinau soruolių ‘Magic‘ ir ‘Hameln‘, lendrūnų, iš kurių labiausiai patiko puriomis šluotelėmis išsiskiriantis Korėjinis lendrūnas, taip pat įvairių miskantų ir kitokių žolinių augalų.“

Aplink namus sodybos šeimininkė suformavo keletą želdynų, augalus derindama pagal spalvas. Už namo prie tvoros atsirado baltai mėlynas gėlynas su baltomis hortenzijomis, mėlynų-violetinių atspalvių raganėmis, levandomis, šalavijais, žoliniais augalais ir šviesių spalvų rožėmis.

Ūkinėje namo pusėje šalia šiltnamio ilgą laiką buvo tik veja, tačiau pievelės centre buvo iškastas vandens gręžinys. Žinia, kyšantis mėlynas vandentiekio vamzdis estetinio vaizdo nesukūrė ir jį teko kažkuo užmaskuoti, paslėpti augalais. Tad kaip pavyko?

„Pirmais metais šalia vamzdžio pasodinau dovanotą šviesiąją hortenziją ir senovinę, iš senelių sklypo parsivežtą slyvą, vedančią labai skanius vaisius. Kaip supratau vėliau, ji turi kelis metus įsitvirtinti ir tik tada pradeda vesti uogas, tad kurį laiką pūpsojo kaip dekoratyvus medis, kurį dar smarkiai ir pagenėti reikia, nes ji pusiau laukinė ir labai sparčiai augina ūglius, – apie pirmus žingsnius įgyvendinant sumanymą pasakojo Asta. – Bet tiedu augalai neatrodė patraukliai, tad vėliau, gavusi dovanų augalų ir pradėjus trūkti vietos jiems pasodinti, nusprendžiau ir šioje vietoje įsirengti želdyną.“

Ji puslankiu pasodino kelias hortenzijas, o iš priekio – augalų juostą, kurioje susodino visas geltonas sodyboje augusias ir dovanų gautas gėles. „Buvau pasodinusi ir mėlynų gėlių, pentinių, net ieškojau specialiai mėlynų tulpių, geltonų narcizų, bet greitai šitos idėjos atsisakiau (mėlynų tulpių vis tik nebūna, jos pražysta alyvine spalva), – tęsė pasakojimą apie kūrybinį procesą pašnekovė. – Pojūčiai man sakė, kad šalia geltonos labiau derės alyvinės-violetinės spalvos žiedai, todėl pasodinau kelias rožes ir bene vienintelių vienmečių gėlių, kurių kasmet neatsisakau – Patagoninių verbenų ir, beje, alyvinių tulpių ‘Blue Parrot‘, alyvinių dekoratyvinių česnakų (Allium) ‘Christophi‘ bei geltonų pavasarį žydinčių narcizų. Taip atsirado mano pavadintas „Geltonasis gėlynas.“

Žaliuojanti sala kiemo viduryje

Fasadinėje sklypo pusėje buvo suprojektuoti nuotekų įrenginiai, jiems pridengti atsirado nuostabi augalų salelė, kuri kasmet plėtėsi augalais. Jos viduryje aukštyn stiebiasi gana egzotinis, iš Kinijos kilęs medis – Mandžiūrijos aralija. Sodinant jis buvo vos pusės metro aukščio, dabar stebina plačiomis skėtinėmis šakomis ir lapija.

„Ji mėgėja „keliauti“ ūgliais, tad netruko greta pagrindinio stiebo išlysti dar pora – palikau visus. Kai pamatau daugiau išlindusių atžalų išraunu, kol jauni ūgliai gana lengvai išsirauna, be to, jos kamienas padengtas spygliais, bet prie jų liestis gi nereikia“, – Asta nė kiek nesiskundžia tokia kai kurių augalų savybe ir į tai žvelgia, kaip į natūralią jų prigimtį, su kuria paprasčiau yra susigyventi.

„Galima, aišku, rinktis ir kitus augalus, bet, atrodo, augalai patys pasirenka mane. Apatines aralijos šakas išgenėjau, kad suteiktų daugiau erdvės kitiems augalams, ir kiek primintų palmę – taip ją ir vadinu“, – šypsosi pašnekovė.

„Šioje saloje auga jau turbūt koks geras pusšimtis augalų, – skaičiuoja ji. – Kad vieta atrodytų estetiškai ir anksti pavasarį, pasodinau slenkančią karpažolę, dengiančią visą pažemę, pačiame centre sodinau veigelės krūmą, tūrio želdynui suteikia ir margalapė sedula baltai-žaliais lapeliais. Žiemą vasarą žaliuoja keturi priekyje pasodinti buksmedžiai, pridengiantys įrenginių dangčius visą sezoną. Vėliau juos užstoja soruolės, bet metamas šešėlis jiems labai patinka. Priekyje auga dvi žemaūgės pušelės ‘Mops‘. Iš kitos pusės pavasarį sužydi tulpės, vėliau bijūnai – kol soruolės ir hortenzijos dar neatžėlusios, bijūnų žiedai gražiai prasišviečia., vėliau skleidžiasi ir lelijos. Tarp augalų įterpiau kelis akmenis, papyliau natūralios spalvos spygliuočių mulčio. Nenaudoju skirtingų spalvų, mėgstu natūralumą.“

Tikriausiai daugelis pagalvos, kad tokia gausa augalų turėtų trukdyti prieiti prie įrenginių. Bet išradingoji sodybos šeimininkė padėjo kelias akmens plokštes, kad įžengus į gėlyną būtų kur patogiai atsistoti. Be to, išvalant įrenginius, tai paprastai atliekama ankstyvą pavasarį, žoliniai augalai jau būna nukirpti, o hortenzijos dar be lapų, tad nei įrenginius aptarnaujantiems žmonėms, nei augalams tai netrukdo.

Ši salelė labai dinamiška, augalai keičia vieni kitus, pridengia arba papildo, o svarbiausia paslepia tai, kas akiai būtų nelabai gražu. Peržydėjus bijūnams, salelės centre pradeda žydėti rožė ‘Bonica‘, tuo metu pradeda lįsti žoliniai augalai, intensyviai žalios spalvos Korėjinis lendrūnas (Calamagrostis brachytricha) atželia anksčiausiai. „Rinkausi švelnesnės rausvos, alyvinės spalvos augalus. Bet pažvelgusi į bendrą vaizdą, nepasakyčiau, kad ši salelė labai spalvinga, kiek ryškiau matoma žydint bijūnams, vėliau astilbėms, o paskui vis tik dominuoja balti hortenzijų žiedynai ir įvairūs žali atspalviai, tik rudenį labiau išryškėja rausvesni hortenzijų potėpiai“, – sakė A. Terė.

Ryškesnių spalvų sodybai suteikia rožės, bet jos ne sutelktos, o įterptos įvairiose želdynų vietose tarp kitų augalų, prie pergolės, paradinėje namo pusėje šalia visžalių augalų, terasoje vazonuose. Tarp želdinių įterptos rožės labai pasiteisino, nes pradeda žydėti gana anksti, iškart po bijūnų, o kai kurios net kartu su jais. Kai nužydi rožės, žydi kiti augalai: flioksai, katžolės, lelijos ir nuolat kažkas kitas traukia akį. Rožės spalvomis taip pat pagyvina spygliuočių ir visžalių foną.

Nors rudenį ryškesnių atspalvių įgauna hortenzijos, vis tik galima pastebėti, kad fasadinėje pusėje vasarą kurį laiką dominuoja žalia ir balta.

Nuo gėlių prie lysvių ir sodo

Nors gėlynai, sodas ir daržas puoselėjami atskirose zonose, ryškių jas skiriančių linijų sodyboje nepamatytume. „Daržiukas ir šiltnamis iškilo ant sklypo pakraštyje esančio šlaituko – tarsi ant podiumo, – šypsosi A. Terė. – Šalia šiltnamio pasodinau rudbekijų, ėžiuolių, budlėją, įvairių žolinių augalų. Jie gražiai pridengė statinį, iš toliau matosi tik trikampis stogas. O daržiuko zonoje sumeistravome pakeltų lysvių, sukalėme jas iš nuo namo statybų atlikusių storų balkių. O tarp šių lysvių įrengėme medinius takelius, panašius į pajūryje vedančius per kopas. Ir beveik nieko nekainavo, nes atliko daug trumpų lentų atraižų nuo terasos! Labai patinka nueiti sausu takeliu nusiskinti salotų ir grįžti ruošti pusryčių, kad ir koks oras būtų, nesušlampi ir neišsipurvini apavo. Toks ir buvo sumanymas – švaru, estetiška ir tvarkinga.“

Ir kas tik neauga šiose lysvėse! Ten ir salotos, krapai, braškės, morkos, burokėliai, ir paprikos kuo puikiausiai sunoksta. Į šiltnamį netilpę keli pomidorai taip pat atsidūrė lysvėse. Net gėlės jose auga – specialių daigyklų joms nėra, tad stiebiasi tarp daržovių. Toks meniškas daržas, sodybos šeimininkės žodžiais tariant.

„Šiltnamyje takelio eilute susodintos ankstyvosios braškės – jau gegužę valgome uogas“, – pasidžiaugė Asta. Šiltnamyje, ne taip kaip lauke, vasarą būna gerokai karščiau ir sausiau, todėl, jei nejungia pomidorams įrengto lašelinio laistymo, braškes ji papildomai palaisto kas antrą dieną laistytuvu, kadangi pomidorai laistomi gerokai rečiau.

Šiemet itin pradžiuginusios vynuogės (užderėjo kaip niekad!), raizgosi ant segmentinės tvoros ir ties įėjimu pastatytos arkos. „Visada maniau, kad esu prasta vynuogių augintoja, bet pasirodo, pirmus trejus–ketverius metus jos ir neduoda derliaus ar labai mažą, – ne tik į želdynų, bet ir į sodininkystės pasaulį panirusi Asta neslepia, kad vis dar mokosi. – Bet jau išmokau genėti ir šiemet tokio gausaus derliaus sulaukiau! Itin skanios veislės ‘Gailiūno šasla‘ uogos, nepaprastai saldžios, tik šiemet supratau, koks tikrasis jų skonis. Tai – viena geriausių Antano Gailiūno išvestų veislių. Pumpurai pabunda gana vėlai, tad nebaisios pavasarinės šalnos, o sunoksta rugsėjo pradžioje. Beje, šis ruduo parodė, kad mums taip reikia šilto rugsėjo...“

Šeimai patiko ir raudonoji desertinė vynuogė ‘Palanga’, nors pirmosios skonis žymiai saldesnis. ‘Palangos‘ uogos ir kekės užauga labai didelės, gražios. Tik mėlynoji vynuogė ‘Juodupė‘ nors ankstyva, deja, nuvylė, nes uogos smulkios ir daug kauliukų. Pradėjusi domėtis A. Terė suprato, kad yra daug skanesnių vynuogių veislių.

Kadangi vynuogės mėgsta saulę, jas pašnekovė pasodino prie segmentinės tvoros, kur gauna ir rytinės, ir pietinės, ir vakarinės saulės. Be to, šie augalai lapais pridengia už tvoros esantį vaizdą ir sulaiko vėją.

Astos sode puikiai jaučiasi ir vaisius nokina turkiška figa: „Nusipirkusi pasodinau ją į didelį vazoną, išleido gražių lapelių ir netruko užmegzti vaisių – pirmais metais net 10! Jie spėjo prinokti ir jau tris suvalgėme, buvo labai saldžios. Vazonas su augalu visą vasarą stovėjo pietinėje pusėje, užuovėjoje prie namo, matyt, todėl vaisiai sunoko. Dabar ją jau pastačiau šiltnamyje, bet žiemai greičiausiai perkelsiu į garažą, dar reikia paieškoti daugiau informacijos apie jos auginimą.“

Jau septynerius metus sode auga azijinė kriaušė – tikrai nedažna lietuviško sodo viešnia. Šiemet užderėjo itin gausus labai sultingų ir saldžių vaisių derlius. Šią veislę verta auginti ne tik dėl išskirtinio skonio, obuolius primenančių kriaušių, bet ir dėl to, kad vėsiame sandėliuke, pasak A. Terės, jos išsilaiko iki pat pavasario, vos ne kaip žieminiai obuoliai, neprarasdamos nei sultingumo, nei saldumo. Kriaušės prisirpsta rudenį, tad tenka nuskinti baigiančias nokti, kol neužklupo šalnos. Vaisiai ant šakų laikosi taip tvirtai, kad beveik visus nuskina, labai nedaug nukrečia vėjas. „Pasitaiko, kad vienas kitas pernoksta ant šakos, skonis tarsi pradeda rūgti“, – yra pastebėjusi pašnekovė.

Mėlyna baseinėlio akis

Viena įspūdingiausių Astos ir Andriaus sodybos vieta – nedidelis, tarp visžalių augalų mėlynuojantis baseinėlis. Jis tarsi miškelio laukymėje atsiverianti ežeriuko akis, o šiurenančių smilgų šnabždesys taip ir kviečia čia prisėsti su puodeliu arbatos ar kavos.

Pati idėja sodybos šeimininkams kilo spontaniškai. Toje vietoje lyginant sklypo paviršių, atsirado dauba, joje vis užsilaikydavo vanduo, tad buvo nuspręsta įrengti baseinėlį. Iškasus negilią duobę, vos metro gylio, ji greitai iki viršaus užsipildė vandeniu – kilo grėsmė, kad jis ims tekėti kiemo pusėn. Teko įrengti nubėgimą, tuo pačiu pastatyta ir orapūtė, kad ir žiemą po ledu galėtų išgyventi spalvotos žuvytės – japoniški karosai.

„Aplink baseinėlį pradžioje technika sukilojo didelių akmenų. Tada aplink suformavome šlaituką, akmeninį takelį, šlaite, kad būtų įdomiau, pasodinau dviejų rūšių kadagių: vieni kaip puokštės šauna aukštyn (tarpinis kadagys), kiti slenka pažeme (Juniperus horizontalis)“, – vėliau visžalių rimtį A. Terė prasklaidė šnarančiomis soruolėmis, kelių rūšių miskantais, melsvėmis, vandens lelijomis.

Šiltais vasaros savaitgaliais šeima labai mėgsta šioje vietoje ilgai leisti laiką, atsipalaiduoti, pasišnekučiuoti ir pašerti žuvytes.

„Mums pasisekė, su Andriumi esame viena komanda, ką nors sumąstome, pasitariame ir netrukus įgyvendiname. Aš esu idėjų autorė, o jis konstruktorius, greitai sugalvoja, kaip ką prisukti, sujungti, patobulinti ir sumeistrauti. Savaitgalius ar atostogas kartais planuojame taip, kad nuveiktume ką nors naudinga ir kartu pailsėtume. Ir kitiems linkiu ne laukti, bet imtis iniciatyvos, veiklos, patiems įgyvendinti savo sumanymus. Kurkime grožį kartu“, – pašnekesio pabaigoje linkėjo sumanioji ir kūrybingoji Asta Terė.

Astos TERĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.