Mėsinės galvijininkystės idėjai ribų nėra

MĖSINĖS GALVIJININKYSTĖS ABC

Laukdami naujojo ES finansinio laikotarpio „starto“ daugelis žemdirbių šiandien svarsto, kurlink vertėtų sukti ūkio kryptį artimiausioje ateityje. Ne vienas pagalvoja ir apie mėsinių galvijų auginimą. Juolab kad numatoma valstybės parama jiems įsigyti. O ir šalies žemės ūkio akistata su Rusijos embargu parodė, kad kokybiškos mėsinės krypties galvijininkystės ūkių produkcijos kaina rinkoje krito mažiausiai. Gerų pavyzdžių, iš kurių būtų galima pasisemti patirties, irgi toli ieškoti nereikėtų – šiuo metu praktiškai kiekviename šalies rajone jau yra po keletą stiprių šios kryties ūkių, parduodančių gyvulius veislei ar mėsai. Tačiau Kaišiadorių r., Kalniškių kaime, įsikūrusio mėsinės galvijininkystės ūkio „Agrolinija“ sėkmės formulė šiandien, ko gero, nustebintų ne tik naujoką. Nes šiame ūkyje, sutelkus praktiką, mokslą, inovacijas, tiesiogine prasme „išspaudžiamas“ maksimumas – uždirbama iš aukštos vertės veislinės medžiagos pardavimų, panaudojant heterozės efektą gaunamų mėsos kiekių ir... bekvapėmis granulėmis paversto galvijų mėšlo.

Galvijai duoną turi „užsidirbti“ „Agrolinija“ - palyginti jaunas ūkis, pradėtas kurti vos prieš penkerius metus. Ūkio vadovas, Lietuvos mėsinės galvijininkystės „krikštatėvio“ LSMU Veterinarijos akademijos profesoriaus Česlovo Juknos mokinys, veterinarijos gydytojas, biomedicinos mokslų daktaras Ronaldas Bilskis pasakoja, kad šio ūkio steigėjams, kaip ir daugeliui, investavusiųjų į žemės ūkio paskirties žemę, investicija netrukus ėmė kelti rūpesčių. Tačiau šiuo atveju į problemą buvo pažiūrėta netradiciškai: kam žmogui lieti prakaitą tvarkant nenašius plotus, jei tą darbą gali sėkmingai atlikti mėsiniai galvijai? „Geresnę ūkio žemę nuomojame javus auginantiems ūkininkams. Galvijai ganosi ten, kur kombainu neįvažiuosi“, - pasakoja pašnekovas. Taigi ganyklų buvo. Pavyko įsigyti ir fermas. Teisingiau, jų „griaučius“ – bankrutavusio tarybinių laikų veislininkystės ūkio fermų „rėmus“, o planuojamų auginti galvijų veislės pasirinkimą „diktavo“ poreikis juos „įdarbinti“ kraštovaizdžiui tvarkyti. Taigi gyvuliai turėjo būti tinkami auginti ekstensyviai ir tiek vasarą, tiek žiemą būti šeriami vien žaliuoju pašaru. Dvi veislinės angusų ir simentalų bandos buvo nupirktos Vokietijoje. R. Bilskis ir šiandien negaili geriausių žodžių savo mokytojui profesoriui Č. Juknai, tuomet drauge vykusiam ir padėjusiam sukomplektuoti bandas. „Kai žmogus taip myli savo darbą, jis negali neturėti pasekėjų“, - su pagarba apie kolegą kalba pašnekovas.

Heterozės efekto „burtai“ VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro registre „Agrolinija“ įregistruota kaip Lietuvoje populiarių angusų veislės veislynas. Šiuo metu čia auginama daugiau nei 100 angusių žindenių ir šeši šios veislės buliai reproduktoriai. O iš viso ūkyje laikoma per 400 galvijų. Kita žindenių banda – mėsinės simentalės – irgi buvo pasirinktos neatsitiktinai. Tai labiau JAV populiari veislė, vos prieš porą dešimtmečių selekcininkų atskirta nuo pieno krypties linijos. „Žaviuosi angusais ir įžvelgiu vien šios veislės privalumus. Bet vienas trūkumas vis dėlto yra - angusės žindenės nėra pieningos, duoda vos 5 l pieno per dieną. Jis skanus, riebus, bet jo mažoka. O pienas augančiam veršeliui yra niekuo nepakeičiama „statybinė“ medžiaga. Todėl mėsos gamybai skirtoje bandoje auginame pačių sugalvotu pavadinimu šaukiamus „simangusus“ - simentalių žindenių ir angusų reproduktorių mišrūnus. Palyginti su veisliniais angusais, iš „simangusų“ gauname gerokai daugiau mėsos – rudenį iš ganyklos grįžęs pirmametis „simangusiukas“ sveria visu 100 kg daugiau negu grynaveislis veršelis angusas, nors abu ganomi toje pačioje ganykloje ir yra to paties tėvo. Mat simentalių žindenių pieno kiekiai gerokai didesni“, - akivaizdžiu heterozės efektu džiaugiasi „Agrolinijos“ vadovas. Mintį ūkyje taikyti heterozės efektą, t.y. sulieti dvi skirtingas angusų ir simentalų veisles, R. Bilskiui irgi „pasufleravo“ profesorius Č. Jukna. Dabar „simangusės“ telyčaitės jau turi „nuosavą“ limuzinų veislės bulių reproduktorių. Jų palikuoniai iš angusų veislės turėtų paveldėti itin maistingos mėsos savybes, iš simentalų – pieningumą, o iš limuzinų – ilgą korpusą. Taigi mėsos ateityje turėtų būti daug ir kokybiškos. Pašnekovas prisipažįsta, kad heterozės efektas jį itin domina neišsemiamomis savo galimybėmis. Tačiau trūkumas tai, kad rezultatų tenka laukti ilgai. „Karvės nėštumas trunka apie 9 mėn. Kol veršelis užauga, kol subręsta, praeina dar dveji metai. Ne veltui užsienio šalyse, kuriose mėsinė galvijininkystė turi gilias tradicijas, selekcijos subtilybės perduodamos iš kartos į kartą“, - pasakoja jis.

Geras veislyno vardas rinkoje paklausus Atjunkytas 8-9 mėn. grynakraujes anguses telyčaites „Agrolinija“ parduoda veislei į kitus ūkius Lietuvoje ir kaimyninėje Baltarusijoje. Rinkoje kainos skirtumo tarp parduodamo veislei ir mėsai gyvulio, sako, praktiškai nėra. Gaunami tie patys 3,5 tūkst. Lt. Tačiau skiriasi tai, kad mėsai galviją reikėtų auginti ir šerti dar vienus metus. Buliai reproduktoriai gerokai brangiau parduodami jau suaugę, gavus jų genetinę vertę patvirtinančius sertifikatus. „Kaip veislininkystės ūkis tarp pirkėjų jau spėjome užsitarnauti gerą vardą, nes tikrai nebandome gyvulių perdažyti ar kitaip paslėpti trūkumų. Pastebėję bet kokį nukrypimą nuo veislei būdingų savybių, galviją brokuojame ir perkeliame į pramoninę, mėsai auginamą bandą. Kaip veislinę medžiagą parduodame tik tuos, už kuriuos galime guldyti galvą. Bėda tik tai, kad mūsų angusai yra juodi arba rudi, populiariai vadinami „raudonieji“. O Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka kažkodėl įsitikinęs, kad veislinis angusas turi būti tik juodas. Todėl baltarusiai kolūkių pirmininkai atvykę į ūkį stovi nuleidę galvas, bet savo prezidentui prieštarauti nedrįsta“, - su šypsena pasakoja R. Bilskis. Anot jo, Baltarusija mėsinę galvijininkystę vysto labai sparčiai ir pastaruosius trejus metus šios šakos plėtrai skiria didžiules investicijas. O tai yra naudinga ir mūsų šalies augintojams, ieškantiems palankių pardavimo rinkų.

Sukasi internetinės prekybos „varikliukas“ Produkcinės „simangusų“ bandos galvijus, pasiekusius apie 500 kg svorį, „Agrolinija“ realizuoja dviem būdais: per kooperatyvą „Baltic Catlle“, kurio vienas steigėjų yra Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija, gyvus parduoda į Vokietiją, Šveicariją, kitas rinkas. Ateityje, tikimasi, atsivers pardavimų kelias ir į Rytų šalis. „Nors esu veterinarijos gydytojas, tiesą sakant, nesuprantu ritualinio skerdimo priešininkų sukelto ažiotažo“, - apie pastarojo meto galvijininkystės ūkių aktualiją savo nuomonę dėsto R. Bilskis. Kitą dalį galvijų „Agrolinija“ skerdžia vietoje. Savo skerdyklos ūkis kol kas neturi – skerdimo paslauga perkama netoliese veikiančioje šio profilio įmonėje. „Jei Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijai pavyks susiderėti su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba dėl reikalavimų supaprastinimo, galbūt steigsime ir nedidelę savo skerdyklėlę. Nes dabar keliami vienodi reikalavimai tiek didžiosioms mėsos perdirbimo įmonėms, skerdžiančioms tūkstančius galvijų, tiek ir ūkininkams, norintiems pasiskersti vieną gyvulį per savaitę ar per mėnesį. „Stebina, kad Lietuvoje tie patys ES teisės aktai traktuojami vienaip, o kaimyninėje Lenkijoje kitaip. Ten laikantis tų pačių ES direktyvų leidžiama skersti vos ne garažuose, o pas mus turi pasistatyti fabriką“, - stebisi pašnekovas. Praėjusiais metais „Agrolinijai“ pavyko įsirengti nedidelį mėsos perdirbimo cechelį. „Sugebėjome įsukti prekybos internetu „varikliuką“. Vežame klientui nors ir vieną kilogramą mėsos. Tik nepažadame, kad tą padarysime tuoj pat. Surenkame tiek užsakymų, kad „pasidengtų“ visas skerdenos svoris, tada galviją skerdžiame, mėsą subrandiname, išpjaustome, sufasuojame ir sutartą dieną išvežiojame. Vidutiniškai per savaitę paskerdžiame po vieną galviją. Vidutinė produkcijos kilogramo kaina - apie 20 Lt“, - dėsto pašnekovas, skaičiuojantis, kad tokia prekyba ūkiui apsimoka. Nes pardavus išaugintą galviją mėsos perdirbimo įmonei, „liūto dalis“ liktų jai. Ekologiškais produktais prekiaujančios krautuvėlės irgi linkusios užsidėti didelį antkainį. Nors, R. Bilskio nuomone, labiau apsimokėtų didinti apyvartą nei laikyti pernelyg „išpūstas“ kainas. „Norėtume rasti partnerius mėsai parduoti ir su jais kooperuotis. Juk pačiam augintojui plėtoti tiesioginę prekybą gana sudėtinga. Turime minčių ir apie vakarietišką variantą – savą restoranėlį su galvijienos patiekalais pačiame ūkyje. Žodžiu, gyvenimas parodys“, - ateities planais dalijasi „Agrolinijos“ vadovas.

„Išspausti“ galima ir iš mėšlo Kai ką gyvenimas jaunam ūkiui jau parodė, t.y. tonas besikaupiančio mėšlo pačią pirmąją ūkininkavimo žiemą. „Juokavome, kad būtų gerai, jeigu tas mėšlas pats išeitų. O pamažu išsirutuliojo mintis, kad jeigu „daiktas“ reikalauja tam tikrų sąnaudų jį tvarkant, iš to turi būti ir grąža. Taigi pamanėme, kad jeigu granules galima gaminti iš paukščių mėšlo, kodėl nebūtų galima to paties daryti ir iš galvijų mėšlo, 10 kartų sumažinus jo tūrį, išdžiovinus ir supresavus? Juk 70 proc. mėšlo sudaro drėgmė. Džiovinant ji pasišalina. Taigi transportavimas tampa labai patogus. Kibiro mėšlo į automobilį neįsidėsi, o maišą granulių – prašom“, - šiandien su šypsena pasakoja pašnekovas, prisimindamas, kad mėšlo perdirbimo pradžia šypsenos, deja, nekėlė. Manė, kad tam tiks kiek patobulinta medžio pjuvenų granuliavimo įranga. Tačiau mėšlas į granules „nelipo“. Pagalbos „Agrolinija“ kreipėsi į A. Stulginskio universiteto mokslininkus. Ir tik jiems padedant pavyko sukurti norimą produktą. „Jei ne Miškų ir ekologijos fakulteto aplinkos ir ekologijos instituto agroekologijos centro vadovo docento Juozo Pekarsko pastangos, vargu ar būtų pavykę“, - neabejoja R. Bilskis. Su A. Stulginskio universiteto mokslo ir inovacijų technologijų centru „Agrolinija“ glaudžiai bendradarbiauja iki šiol. „Mes kuriame verslą, mokslininkai vysto mokslą – bandomuosiuose laukeliuose terpia mūsų gaminamas trąšas, tiria šių trąšų biologines savybes. Ir rezultatai išties džiuginantys – javų derlius bandomuosiuose laukeliuose šiemet buvo net 50 proc. didesnis nei netręštų“, - džiaugiasi pašnekovas. Pats ūkis perdirbtą mėšlą naudoja keliose srityse. Dalis jo, deja, be ūkio prekinio ženklo eksportuojama, dalis (ne granulių, bet miltelių forma) parduodama Lietuvos rinkoje ir, sako, tarp norinčiųjų ūkininkauti ekologiškai turi didelę paklausą. O dar dalis tarnauja kaip „valiuta“ su aplinkiniais ūkininkais atsiskaitant už gaunamus šiaudus galvijų kraikui, nes pati „Agrolinija“ grūdinių augalų neaugina. Linijos pajėgumai per pamainą leidžia pagaminti iki 3 t produkcijos. Jos kaina 1 kg – 1 Lt. Gamyba planuojama taip, kad žaliavos nepritrūktų visus metus. „Žiemos viduryje susikaupęs mėšlas išvežamas į kieme įrengtą mėšlidę. O ta mėšlo dalis, kurią galvijai „pristovi“ pavasariop, tvarte paliekama ir, galvijus išginus, kompostuojama - sustumiama į didelius kaupus, kad „perdegtų“. Taigi esame tikri, kad mūsų pagamintas produktas į aplinką nepaskleidžia ne tik kenkėjų, bet netgi ir piktžolių sėklų. Nes kaupo viduje temperatūra pakyla net iki 70 laipsnių. Buvo mintis ir šią energiją išnaudoti efektyviai, bet išsiaiškinome, kad bioreaktoriai teršia aplinką, o mes esame gamtai draugiška įmonė ir šios savo idėjos atsisakyti nepanorome“, - kalba „Agrolinijos“ vadovas. Iki rudens, kai galvijai grįžta į tvartus, šie jau būna tušti, o perdirbamas tas mėšlas, kuris praėjusią žiemą buvo išvežtas į mėšlidę kieme.

Ekologinio ūkininkavimo link Paklaustas, kokios „Agrolinijoje“ taikomos galvijų šėrimo technologijos, R. Bilskis teigia, jog pašarų tėra dvi rūšys – vasarą žolė, žiemą – šienainis. „Intensyvių technologijų šalininkai nuolat mina kelią į mūsų ūkį, siūlydami įvairių pašarinių priedų. Aš tokius svečius veduosi į tvartą ir prašau patarti, kaip tuos miltelius reikėtų gyvuliui sušerti, nes pas mus net šėrimo takų nėra“, - šypsosi ūkio vadovas, dėstydamas skeptišką savo nuomonę apie chemizuotas galvijų šėrimo technologijas. Ganyklos „Agrolinijoje“ padalytos į dvi dalis. Vienoje, skiriant suaugusiai „galvai“ apie 1 ha, galvijai ganomi, kitoje – auginami ir gaminami žoliniai pašarai. Tvartiniam sezonui vienai žindenei „prisukama“ po 10 ritinių, penimam prieaugliui - po 15. „Geras šienainis kvepia duona ir nieko gudriau už jį nesugalvosi“, - įsitikinęs pašnekovas. Šienaujama „Agrolinijoje“ du kartus – birželį pjaunama pirmoji žolė, rugsėjį - atolas. Ganyklos periodiškai yra atnaujinamos: įsėjami dobilai, eraičinai, kartu patręšiant granuliuotu mėšlu. „Nors trąšų turime į valias, azoto normų tikrai neviršijame. Juk nuo pertrešto pašaro galvijui naudos tikrai nebus. Be to, pertrešus mėšlu iš ganyklų dingsta raudonieji dobilai. O jie – vienas geriausių baltymų šaltinių gyvulio organizmui“, - darbo ypatumais dalijasi ūkio vadovas. Taigi atsakingo ir racionalaus požiūrio „Agrolinijoje“ galima pasimokyti iš daugelio dalykų. Tarkime, net laukų paskirtis čia apgalvota taip, kad plotai, kuriuose auginamas pašaras, nuo tvartų nebūtų nutolę didesniu nei 10 km spinduliu. Priešingu atveju didėtų degalų sąnaudos ir pašarai brangtų. O galvijai gali ganytis ir toliau, nes jie „juda“ tik du kartus per metus. „Agrolinija“ kol kas nėra ekologinis ūkis, nors nuo pat įsikūrimo kryptingai laikosi šio ūkininkavimo principų. Pašnekovas pasakoja, kad iš pradžių sunkiai pavyko susitarti su aplinkiniais ūkininkais dėl žemių konsolidavimo. Reikalai pajudėjo tik tada, kai pakilus degalų kainoms, kaimynai patys įsitikino, kad konsolidacija būtina. „Mažuose laukeliuose ekologiškai ūkininkauti netikslinga, nes tokiu atveju reikalaujama palikti 15 m pločio apsaugines zonas. Tad kas, tarkime, iš hektaro belieka?“ – retoriškai klausia R. Bilskis, pridurdamas, kad šiuo metu plotai jau „sustumdyti“ į didesnius ir ekologinio ūkininkavimo „startui“ visiškai pasiruošta.

„Saugikliai“ užsieniečiams pakirto savus Žvalgantis „Agrolinijos“ valdose su kelių šimtų ha plotus užimančiomis ganyklomis, trimis didžiulėmis fermomis, technikos angaru, mėsos ir mėšlo perdirbimo cechais sunku patikėti, jog ūkyje iš viso dirba tik penki žmonės. Tačiau R. Bilskis tvirtina, kad tai tiesa. „Esame socialiai atsakinga įmonė. Žiemą vyrams taip pat mokamas ne minimumas. Visi jie yra universalūs darbuotojai – vairuoja techniką, prižiūri galvijus, tvarko melioracijos griovius, ruošia kurą. O pardavimų vadybos specialistas yra baigęs specialius kursus ir prireikus sugeba profesionaliai apdoroti bei sufasuoti skerdenas“, - su pagarba apie ūkio darbuotojus kalba R. Bilskis. Kartu jis neslepia ir to, kad surasti jauną, išsilavinusį žmogų yra sunku, nes tokie dažniausiai emigravę. O dauguma likusiųjų kaime labiau linkę gyventi iš pašalpų nei duoną pelnytis darbu. Atvirai pašnekovas kalba ir apie kitą šalies realiją – galimybę jauniems žmonėms kurtis. „Mano manymu, nepasverti „saugikliai“, kuriais buvo siekta apriboti užsieniečių galimybę nusipirkti žemės Lietuvoje, skaudžiausiai kirto saviems jauniesiems ūkininkams. Jiems šiuo metu įsigyti daugiau nei 10 ha praktiškai neįmanoma. Taigi galima sakyti, kad šie „saugikliai“ mūsų šalies galvijininkystės plėtrai padėjo tašką“, - su apgailestavimu teigia „Agrolinijos“ vadovas. Tačiau kalbėdamas apie jo vadovaujamo ūkio, startavusio prieš penkerius metus, rezultatus, sako, kad „būtų tikras lietuvis, jei imtų skųstis“ – „lūžio taškas“ jau pasiektas ir įdėtos investicijos pradeda generuoti pelną. R. Bilskio nuomone, neturėtų šiandien skųstis ir kiti mėsinių galvijų augintojai, pradėję verslą prieš kelerius metus, turėję idėją ir kryptingai ėję jos link.

Autorės nuotraukos

Rasa PRASCEVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.