„Metų ūkio“ nugalėtojai labiausiai vertina kiekvieną kartu praleistą akimirką

Pasirinko augalininkystę

Moderniame ūkyje šeimininkaujantys ignaliniečiai puoselėja augalininkystę. Ūkininkai augina miežius, kviečius ir rapsus, dirba 140 hektarų nuosavos ir 120 hektarų nuomojamos žemės. Vidutiniškai iš vieno hektaro ūkininkai prikulia po 6–7 tonas grūdinių kultūrų, geresniame lauke pasiseka užauginti ir po 9 tonas iš hektaro. Paklausti, kodėl pasirinko augalininkystę, beveik sutartinai atsakė, kad augindami gyvulius jie būtų nuolat „pririšti“ prie ūkio, o to tikrai nenorėtų.

„Turėtumėm dirbti be poilsio dienų, nes gyvuliai tai serga, tai veršiuojasi, tai dar kas nors atsitinka, nors pajamos iš gyvulininkystės būtų ir didesnės, – sakė J. Cicėnienė. – Daug kas dabar atsisako gyvulių, juos laikantieji turi nusiteikti, jog reikės daug ir sunkiai dirbti.“

2004 metais ūkininko pažymėjimą gavęs S. Cicėnas ūkininkauti pradėjo turėdamas 12,5 ha žemės, kurią paveldėjo iš savo tėvų, bei jiems priklausiusį seną traktorių „Belarus“. Apie ūkininkavimo pradžią pasakoja taip: „Iširus Daugėliškio žemės ūkio bendrovei, ketverius su puse metų dirbau Vilniuje, bet man ten nepatiko. Pradėjau parduotuvėje dirbti kroviku, kadangi patikau parduotuvės savininkui, jis nutarė iš manęs padaryti pardavėją-mėsininką. Savaitę dirbdavau, savaitę turėdavau laisvą. Grįžęs Ignalinon padėdavau tėvukams darbuotis ūkyje, jie nuseno, o aš grįžau iš Vilniaus, nes jis manęs nė kiek netraukė, niekada nesigailėjau grįžęs į gimtinę. Tuomet net neturėjau tokių minčių, kad per dešimt ūkininkavimo metų pasiseks tiek išplėsti ūkį.“

Spėjo laiku pasinaudoti parama

Sutuoktiniai yra pasidaliję ūkio darbus. Ignalinos rajono priešgaisrinės tarnybos Naujojo Daugėliškio ugniagesių komandoje dirbantis S. Cicėnas rūpinasi sėja, derliaus nuėmimu, technika. Buhalterija, paraiškų pildymas, dokumentų tvarkymas – J. Cicėnienės darbo baras. Be to, ūkininkė turi nuolatinę tarnybą – ji yra Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir kaimo reikalų skyriaus vedėjo pavaduotoja. Verslo vadybą baigusi tarnautoja šiek tiek mokėsi ir buhalterijos. Įgytos žinios labai praverčia ne tik darbe, bet ir savo ūkyje. Pašnekovė minėjo, kad tik kelios rajono ūkininkų žmonos pačios tvarko buhalteriją, o samdyti tam specialiai žmogų ar įmonę kainuoja nepigiai.

J. Cicėnienė, užaugusi daugiabučiame name Ignalinoje, niekada negalvojo, kad gaus ūkininko pažymėjimą: „Anksčiau nieko neįsivaizdavau ir nežinojau apie žemės ūkį, o dabar daug žinau, nes į ūkį atvažiuoja konsultantai, kurie paaiškina, pataria, supažindina su naujovėmis, daug kuo domiuosi ir pati.“ .

Pradėję ūkininkauti sutuoktiniai svajojo apie 100 hektarų ūkį ir negalvojo nei tiek plėstis, nei tiek žemės ūkio technikos pirkti. „Buvom dar jauni, o tada ūkininkams iki 40 metų buvo gera nuolaida perkant valdišką žemę. Jos įsigijome 100 hektarų. Dabar nusipirkti nebėra šansų, nes nėra laisvos žemės, – kalbėjo J. Cicėnienė. – Tais laikais buvo galima pasinaudoti ir investicine parama technikai, ir žemė buvo pigesnė.“ Žmonai antrinęs vyras sakė, kad jei jie būtų pradėję ūkininkauti bent 5–6 metais anksčiau, šiandien turėtų gerokai daugiau žemės.

Pripažįsta tik tradicinę žemdirbystę

Šiuolaikiškai dirbantys ūkininkai samdo tik vieną darbuotoją, ir tą tik sezono metu. Pasak S. Cicėno, atėjus sėjai jis dirba nuo šviesos iki tamsos. Keliasi paprastai 6–7 valandą ryto ir triūsia iki kokios vienuoliktos valandos vakaro. Kai prasideda kūlimas, jei būna geras oras ir nėra rasos, kulia ir iki antros valandos nakties, nes visiškai nuo gamtos priklausomas žemdirbys niekada nežino, koks bus oras rytojaus dieną.

„Dirbu senoviškai, pripažįstu tradicinę ariminę žemdirbystę. Bandžiau viename lauke nearti žemės, nukūlęs derlių tik dirvą nuskutau ir sėjau, bet tai mano žemėje nepasiteisino. Jei dirvos nearsi, o tik ją nuskusi, augalus labiau puls ligos, žolė daugiau žels, todėl reikės daugiau chemijos, – patirtimi dalijosi S. Cicėnas. – Sėjom anksčiau ir žirnius, bet jie sugulė, užžėlė žole, vargau vargau vienais metais, todėl teko jų atsisakyti. Saugiausia kultūra yra žieminiai kviečiai, žinoma, priklauso ir nuo veislės, jie tik vienais metais iššalo.“

Klausėme, ar neplanuoja šeima imtis taip plačiai Europos Sąjungoje skatinamos ekologinės žemdirbystės, bet ekologinis ūkis šeimos nedomina. „Mano kaimynas turėjo ekologinį ūkį. Ir kas iš to? Du metus gausi derlių, o paskui nieko neturėsi, bus daugiau išlaidų kurui ir viskam, nes nieko neprikulsi, nebent turėtum gyvulių ir tręštum žemę mėšlu, – dėstė savo nuomonę S. Cicėnas. – Nusipirkau šalimais esančios žemės, kurioje du hektarai buvo dirbami ekologiškai. Toje žemėje kuldamas pažiūrėjau, o gi bunkeryje grūdas nebyra, nualinta žemė, gal tik per septynerius metus ją atstačiau. Iš žemės negali tik imti, reikia ir daug į ją įdėti.“

Ūkininkai džiaugėsi, kad yra patys sau viršininkai ir pridūrė, kad jiems nuolat reikia mokytis ir domėtis naujovėmis, nes atsiranda daug naujų dalykų. S. Cicėnas sakė labai vertinantis juos konsultuojančios „Agrokoncerno“ vadybininkės-konsultantės Šarūnės Garlienės pagalbą. Specialistė, esant reikalui, į laukus atvažiuoja net sutemus.

Paklaustas apie šeimos ūkio ateities viziją, S. Cicėnas atsakė net nesudvejojęs: „Dar dešimt metų ir viskas, baigsim ūkininkauti. Užtenka jau, atsibodo, tam reikia daug sveikatos. Kad dar būtų įmanoma pasisamdyti normalių darbininkų, tada galėtum tik vadovauti ūkiui. Kai pats leki ir dar turi skubėti kitame lauke dirbančiam darbininkui viską išaiškinti, pradedi pavargti. Bet iš kur tų darbininkų paimti? Nėra tokių žmonių. Ką rasi Daugėliškyje? Nieko, jie tik prie parduotuvės stovi, kam jiems dirbti, jei pašalpas gauna, maistą gauna, nepatiko, nunešė ir jį pardavė.“

Tėviškėje gyvena jau trečia karta

Prieš pora metų šeima įsikraustė gyventi į naujus, ant kalniuko stovinčius erdvius namus, kuriuos pasistatė S. Cicėno senelių žemėje. Gamtos apsuptyje įsikūrusių ūkininkų sodybą aplanko kiškiai, stirnos.

Ūkininkas pasakojo, kad pradžioje galvojo renovuoti už kelių šimtų metrų nuo jo dabartinių namų pakalnėje stovintį seną savo tėvų namą. Iš šešių vaikų šeimos kilęs S. Cicėnas yra jauniausioji atžala, vienintelė likusi gyventi gimtajame kaime. Keturios jo seserys ir brolis gyvena Vilniuje. Vienai seseriai užsiminus, kad išėjusi į pensiją planuoja atvažiuoti į tėviškę gyventi, ūkininkas nusprendė susiręsti savo būstą, nors vietos pertvarkytame tėvų name būtų užtekę visiems.

„Naujas namas ir yra naujas. Iš pradžių nežinojau, kad namą pradėjau statyti lygiai toje pačioje vietoje, kur stovėjo senelių namai, kurie buvo nugriauti prasidėjus melioracijai. Kai pastačiau namo pamatus, atvažiavo vieni kaimynai, kiti kaimynai ir man apie tai papasakojo, – prisiminė S. Cicėnas. – Jei laukuose neturėdavau darbo, lėkdavau darbuotis prie statomo namo. Suprantama, samdžiau statybininkus, bet ir pats nemažai dirbau – padėjau pakloti pamatus, savo technika sukilojau visus rąstus, čerpes ant stogo sukėliau, visą žiemą dažiau namo vidų.“

Visų, užsukusiųjų į svečius pas Cicėnus, akį traukia koridoriuje matomiausioje vietoje pakabintos, gražiai įrėmintos Šeimos taisyklės, kurias jiems padovanojo duktė Kristina. Sutuoktiniams pats svarbiausias yra pirmas jų punktas – vertinti kiekvieną kartu praleistą akimirką. Svarbios sutuoktiniams ir kitos taisyklės.

Gyvenimo džiaugsmą atrado kelionėse

Ne veltui sakoma, kad kas daug dirba, tas visur suspėja. Atvykėlių į sodybą akį džiugina prieš kelerius metus pasodintas sodas. J. Cicėnienė turi pomėgį auginti įvairias daržoves, todėl puoselėja nemažą daržą, kuriame veši įvairiausių veislių daržovės, o šiltnamyje užaugintus pomidorus „Brooklyn“ valgo dar iki šiolei. Moteriai auginti daržoves padeda Ignalinoje gyvenanti ir dažnai dukters sodyboje apsilankanti jos mama Onutė Saulienė.

S. Cicėnas laisvalaikiu rūpinasi tvenkiniais. Dviejuose iškastuose tvenkiniuose vyras prileido karpių, plačiakakčių, eršketų, tad žuvimi apsirūpina ne tik patys, bet ir svečius pavaišina, ypač visiems patinka rūkyti eršketai. J. Cicėnienei tvenkiniai patinka ne tik dėl žuvies, moteris labai mėgsta juose maudytis.

Laukiamiausias svečias ūkininkų namuose – 28 metų dukra fotografė Kristina, auginanti vienerių metų sūnų Oliverį. Už vilniečio ištekėjusi vienintelė sutuoktinių atžala įsikūrė sostinėje ir į kaimą grįžti neketina.

Nesibaigiančioje darbų karuselėje nuo pavasario iki rudens besisukantys sutuoktiniai pailsi ir atsigauna žiemą. Prieš septynerius metus jie pradėjo keliauti. J. Cicėnienė ypač džiaugėsi kelione į Izraelį, kuriame lankėsi pernai rudenį. Dažniausia šeima keliauja po Europos šalis, buvo Graikijoje, Italijoje. Kelionėse gyvenimo džiaugsmą atradę J. ir S. Cicėnai apgailestavo, kad dėl COVID-19 pandemijos dvejus metus niekur negalėjo išvažiuoti.

Elvyra SABALYTĖ

Udiena.lt

Titulinėje / Jurgitos Ulkienės nuotraukoje –  Jolanta ir Saulius Cicėnai, konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojai.