Milijonas karvių: pasiraitosime rankoves ar liksime išsižioję?

Žemės ūkio ministerijos delegacijai grįžus iš vizito Kinijoje, viešojoje erdvėje pasigirdo ambicingų kalbų tolimosios šalies rinkai perduoti didžiąją dalį lietuviško pieno produkcijos ir „atidirbusių“ karvių mėsą (jautieną). Ministras Bronius Markauskas visiškai rimtai pasidalijo įžvalgomis apie galimybę Lietuvoje laikyti milijoną melžiamų karvių. Juolab kinams jau žinoma, jog mūsų šalis turi potencijos ne tūkstantinėse fermose, o šeimos ūkiuose, laikančiuose iki 120 melžiamų karvių, pagaminti didelius kiekius sveiko ir kokybiško pieno. Mūsų žemdirbiai sutrikę: pernai Briuselis skyrė milijonus mažinantiems pieno gamybą, o šiemet Vilnius skelbia apie nepasotinamos kinų rinkos variantą.

Skaičius ar produktyvumas? „Sovietmečiui baigiantis Lietuvoje buvo apie milijonas karvių, – sako žemės ūkio viceministras, buvęs VĮ „Pieno tyrimai“ direktorius dr. Saulius Savickis, – tokį skaičių galvijų šalies žemės ūkis galėjo išlaikyti, o pieną (apie tris milijonus tonų) perdirbti ir parduoti“. Pasak dr. S. Savickio, tuomet pieno pertekliaus nebuvo, nes iš karvės per laktaciją melždavo po 2–3 tūkst. kg. Dabar šalyje pienininkystė orientuota ne į karvių skaičių, o į galvijų produktyvumą. „Ilgalaikėje perspektyvoje pienininkystė – pelningas verslas, – kalba viceministras dr. S. Savickis, – nors jauniems ūkių šeimininkams prie pieno „budėti“ 365 dienas per metus ir du kartus per dieną nėra labai patrauklu.“ VĮ „Pieno tyrimai“ duomenimis, šiandien šalyje yra 22 tūkst. pieno gamintojų, kurie ūkio žaliavą parduoda perdirbti arba tiesiogiai vartoti. UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ vadovės Ritos Naudužienės teigimu, šalyje 2017 m. balandžio 1 d. buvo 284 479 karves, iš jų 144 387 kontroliuojamos. Vienos dviejų karvių ūkiuose laikomos 38 144 karvės, iš jų 302 kontroliuojamos, 3–5 karvių ūkiuose – 30 147 karvės (1 462 kontroliuojamos), 6–10 karvių – 27 962 (5659), 11–20 karvių – 29 812 (12 073), 21–50 karvių – 50 183 (30 486), 51 ir daugiau – 108 231 (94 405).

Atgaivintų ir įdarbintų kaimą „Milijoną karvių šalyje laikyti visiškai įmanoma, – tvirtina Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) Prienų r. skyriaus vadovė Saulena Krūvelienė, Pajiesio k. (Veiverių sen.) puoselėjanti šimto holšteinizuotų Lietuvos juodmargių karvių pieno fermą. Ūkio šeimininkės nuomone, Lietuvos gamtinės sąlygos palankios pienininkystei vystyti, be to, pasaulio tendencijos liudija apie nedidelių šeimos ūkių perspektyvą. „Milijonas karvių Lietuvai būtų išsigelbėjimas, – sako LPGA tarybos pirmininko pavaduotojas, Biržų r. ūkininkas Vytautas Stankevičius, beveik tūkstančio žalmargių ir džersių karvių fermos šeimininkas. – Karves į ūkius gal ir susigrąžintume, bet darbininkų tikrai dar ilgokai neprisišauksime, kaimą jau palikusi žmonių karta, savo pavyzdžiu traukusi vaikus, jaunimą tęsti pienininkystės verslą.“ Pasak V. Stankevičiaus, Vyriausybė paskelbusi gyvulininkystę prioritetine žemės ūkio sritimi, tačiau norėdamas steigti pieno ūkį ar statyti naują fermą ūkininkas privalo įveikti gausybę biurokratinių barjerų, iškratyti kišenes. Pavyzdžiui, už poveikio aplinkai įvertinimą (PAV) tenka pakloti apie dvidešimt tūkstančių, jei nori statyti naują fermą.

Pramoniniai ar šeimos ūkiai? „Plėsti pienininkystę nebus įmanoma be darbininkų, o jų šiandien kaime rasti sunku, – kalba Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Kauno rajono biuro vadovė Jadvyga Ditkevičienė, – priemiestiniame regione net už solidų atlyginimą ūkininkai neranda melžėjų.“ Pasak J. Ditkevičienės, Kauno rajone stipresni, mažiau darbo rankų reikalaujantys augalininkystės ūkiai. Norint plėtoti pienininkystę reikia ne tik prisiauginti ar prisipirkti galvijų, bet ir pasirūpinti pašarų baze. Pakaunėje pievos, ganyklos palengva virsta dirbama žeme arba gyvenamųjų namų kvartalais. Neseniai rajone likviduotas diplomuotų gyvulininkystės specialistų išpuoselėtas šimto melžiamų karvių šeimos pieno ūkis, panaši lemtis rengiama dar vienam. Galvijus išsiveža kaimynai lenkai. Kauno rajonas didžiuojasi netoli Raudondvario esančiu tūkstančio karvių ūkiu su dešimčia melžimo robotų. LŽŪKT Kauno r. biuro vadovės J. Ditkevičienės nuomone, jei kiek­viename šalies rajone atsirastų po tokį pramoninį pieno ūkį, lietuviškų pieno produktų eksportas į Kiniją pasipiltų plačia upe. „Gamtinis potencialas lietuviams sudaro galimybes laikyti milijoną karvių, – sako Prienų r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Donatas Šimukonis, – tačiau visi ketinimai atsimuša į ekonominius skaičiavimus.“ Pasak D. Šimukonio, pirmiausia būtina įvertinti gamybos kaštus. Pavyzdžiui, 100 ha javų ūkį sutvarko vienas žmogus, gyvulininkystės (taip pat sodų, uogynų) ūkyje statistiniam hektarui reikės 6–7 darbininkų. Prienų rajonas nuo seno garsėjo stipriais pieno ūkiais. Pastaraisiais dešimtmečiais šalyje žinomi pienininkai Jonas Vilionis, Martynas Butkevičius, Vidmantas Petraška, Algis Mieliauskas, Vytautas Raižys, Deimantas Kairiūkštis, kurių šeimos ūkiuose laikoma po 100–200 Lietuvos juodmargių. Vienas jų (V. Raižys) šiemet numatęs fermoje įrengti melžimo robotą. „Pieno ūkių struktūra keičiasi, – pastebi Prienų r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas D. Šimukonis, – kelių karvių laikytojai traukiasi iš rinkos, stambesnių ūkių savininkai investuoja į galvijų produktyvumą, tačiau bandų sparčiai neplečia.“

Lauksime pusę amžiaus? D. Šimukonio teigimu, per pastaruosius ketverius metus viename palankiausių pienininkystei šalies rajonų karvių banda nuo 6 828 galvijų sumažėjo iki 5 520 piendavių. Pavyzdžiui, 2013 m. vienos dviejų karvių ūkiuose buvo 1 655 galvijai, 2017 m. liko 1 226. Didesni ūkiai (31–50 karvių) nuo tūkstančio 2013 m. padidėjo iki 1 368 karvių 2017 m. Sumažėjo ir karvių laikytojų skaičius: nuo 1 304 ūkininkų 2013 m. iki 961 asmens 2017 m. „Didžiausias pieno bandos praradimas įvyko pernai, – pasakoja D. Šimukonis, – beveik pusę tūkstančio karvių lenkams pardavė Šilavoto žemės ūkio bendrovės savininkai.“ Žemės ūkio skyriaus vedėjo nuomone, Prienų rajone plėsti pienininkystę kasmet darosi vis sudėtingiau. Pusę amžiaus neartos pievos ir ganyklos, netgi krūmais apaugę laukai verčiami dirbama žeme, kurioje sėjamos ūkininkams pajamų duodančios techninės kultūros. „Milijonas karvių Lietuvoje – tik graži frazė“, – nuomone dalijasi Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Veislininkystės komiteto pirmininkas ir Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos direktorius dr. Edvardas Gedgaudas. Jo teigimu, plečiant šalies galvijų bandą reikalingos bent dvi sąlygos: garantija, jog Kinijos rinka laukia lietuviško pieno produktų, ir pažabotas besaikis aplinkosaugininkų priekabiavimas. Dr. E. Gedgaudas pateikia paprastą galvijų veisimo programą. Pastaruoju metu šalyje yra 285 tūkst. karvių. Jas apsėklinus paprasta bulių sperma, po devynių mėnesių gimtų 50 proc. telyčaičių ir 50 proc. buliukų, taigi, pieno banda padidėtų 142 tūkstančiais. Iš to kiekio telyčaičių brandos sulaukia 70 proc., vadinasi, apie 90 tūkst. Ūkininkai tradiciškai apie 30 proc. telyčių sėklina mėsinių bulių sperma. Taigi, teoriškai per metus pieno galvijų banda padidėtų 30 tūkst. galvijų. „Pasiekti milijoną karvių galėtume per 60 metų“, – sako dr. E. Gedgaudas. ŽŪR Veislininkystės komiteto pirmininko teigimu, jei karvės ir telyčios būtų sėklinamos seksuota sperma, milijoną karvių šalyje būtų galima pasiekti per 35 metus.

Žemės ūkio ministras B. Markauskas, kalbėdamas apie šalies agroverslo diversifikavimą, kaimo atgaivinimą, svarsto galimybę šiam reikalui svertu imti pieninę gyvulininkystę. Su Kinijos Žemės ūkio ministerija ir AQSIQ (Kinijos maisto kokybės priežiūros ir karantino generaline administracija) pieno produktų ir karvių mėsos bei subproduktų (jautienos) importo dokumentai jau beveik sutvarkyti. Milžiniška rinka atsiveria! O mes liksime išsižioję? Ir toliau tik keiksime žemas pieno supirkimo kainas, dar nutylėdami, jog ir už numelžtą karvę antra tiek, kiek už jos pieną gauname... ir karsime visus šunis ant valdžios.

Justinas ADOMAITIS „ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotrauka