„Miltuotos rankos“ – duona iš tikros krosnies ir širdies

Ryto darbai – iš vakaro

„Turėjome idėją įkurti Dotnuvoje kepyklą. Juk čia kažkada veikė ne viena kepykla. Tą senovinį namą atsivežėme iš Pakruojo rajono. Pirmiausia, aišku, įsigijome sklypą“, – „Ūkininko patarėjui“ savo pasakojimą pradeda Andrius. Įžengus į trobos vidų pasijunti tarsi Rumšiškių etnografiniame muziejuje. Šeimininkai pirmiausia kviečia apžiūrėti krosnį – ne visi turi galimybę pamatyti, kur dedamos malkos rytojaus kepiniams.

Kiekvieną dieną malkinė krosnis užkuriama apie 14 valandą ir kūrenama iki 19 valandos. Naudojamos eglinės malkos, kurios išdega iki ryto, o žarijos paliekamos krosnyje. Penktą valandą ryto atėjęs Andrius išima pelenus, krosnį išvalo, išplauna ir paruošia dienos darbams. Tada pradedamos maišyti tešlos. Vienos, pavyzdžiui, duonai, jau būna paruoštos iš vakaro – rūgsta. Kiti gaminiai maišomi ryte. Kol tešla kyla, užbaigiami paruošiamieji darbai prie krosnies. Tuomet prasideda kepimas.

Krosnies temperatūra siekia 350–370 °C. Pirmiausia kepama ruginė duona – jai reikia daugiausia karščio. Kepant temperatūra pamažu mažėja, todėl vėliau dedami šviesių miltų gaminiai: balta duona, batonai, pynutės. Galiausiai – bandelės. Savaitgalį kepyklėlė nedirba. Sekmadienį krosnis užkuriama apie 11 valandą ir kūrenama iki vakaro. Prie darbų prisideda dvi kaimynystėje gyvenančios padėjėjos, o Andriui padeda žmona ir vaikai – kai tik gali.

Krosnis pastatyta nauja, didelė – kad vienu metu tilptų daug kepinių. Plytas jai dovanojo akademiškis kraštotyrininkas Rytas Tamašauskas. Jas jis rinko iš įdomių Dotnuvos krašto istorinių vietų. Šalia krosnies kaba vadinamoji stalnyčia – lenta tešlai kočioti. Viena tokia išlikusi dar iš Andriaus babos laikų.

Senovinė troba – su istorija

Kadaise Balandžių šeima turėjo audinių ūkį, tačiau, veiklai pasibaigus, atėjo metas pokyčiams. „Norėjosi kažko kito. Viskas tarsi savaime susidėliojo – atradome visiškai naują veiklą. Svarstėme – ar nupirkti namelį ir įrengti kepyklą, ar atsivežti seną gryčią. Skelbime radome parduodamą senovinį namą. Jį įsigijome ir parsivežėme į Dotnuvą. Norėjosi tikro, seno namo, o ne ką tik pastatyto. Net ir namuose Šiaudinės kaime esame pasistatę atsivežtus pastatus – svirną ir ūkinį“, – pasakoja vyras.

Nors namo dokumentų nebuvo, ant vieno rąsto rastas įrašas – 1921 m. Vadinasi, troba menanti daugiau nei šimtmetį. Teko viską išardyti – rąstus, lentas, sužymėti kiekvieną detalę, išvalyti, sudėti, uždengti. Taip mediena metus prabuvo po danga, o vėliau troba buvo surinkta iš naujo. Viskas sudėliota taip, kaip buvo – pagal brėžinį. Originalūs liko net sienų rąstai, langai, durys – tik grindys ir krosnis kita. „Grindys anksčiau buvo medinės, bet dėl šildymo teko paaukoti autentiškumą – įrengėme grindinį šildymą ir išklojome senovinėmis plytomis“, – paaiškina A. Balandis.

„Man kaimo dvasia labai artima. Mums tai miela, nors nežinau, ar visiems patrauklu“, – šypsosi šeimininkas. Duonos kepimo tradicija jiems taip pat nesvetima. „Dar kai gyva buvo mano baba, duoną kepdavome kartu. Atsiveždavome ją iš Pakruojo, iš kur ji kilusi. Filmavome, fotografavome visą duonos kepimo procesą.“

Pavadinimą sugalvojo vyriausias sūnus

Pavadinimą kepyklėlei sugalvojo vyriausias Balandžių sūnus Rokas, kai patys sutuoktiniai ilgai nieko tinkamo nesugalvojo. „Jis sako: kokios čia problemos – taigi Miltuotos rankos!“ – šypsosi šeimininkas. „Pagalvojome – gal tikrai gerai.“

Kepyklėlė už originalų lietuvišką pavadinimą ir tradicijų puoselėjimą yra gavusi Kėdainių rajono savivaldybės apdovanojimą. 2024 m. Valstybinė kalbos inspekcija įvertino „Miltuotas rankas“ už gražų, taisyklingą lietuvišką pavadinimą – kepyklėlė pelnė antrąją vietą. Nugalėtojo laurus tuomet nuskynė „Žalčio žymė“ – dabar jau pažįstami tautodailininkai, kurie gamina senuosius lietuviškus papuošalus.

Autentiška aplinka

Kepyklėlėje – nertos staltiesės, išpiešta indauja, kabo šiaudinis sodas, girnos grūdams malti. Staltiesės – Ginos mamos rankų darbo, o šiaudinį sodą padovanojo Dotnuvos kultūros skyriaus vedėja Danguolė Špokienė – pati jį ir sukūrė. Ant sienų – senovinės Dotnuvos miestelio nuotraukos, o viename paveiksle – Dotnuvos bažnyčia. Langines meniškai išpiešė Andriaus tėvas Jonas. Dabar jis pensininkas, užsiima mielais širdžiai darbais – kuria juvelyrinius dirbinius, domisi senaisiais papuošalais. Jis – menininkas iš prigimties: domisi istorija, menu, daug skaito.

„Kiekvieną rytą jis ateina kavos – šneka, bendrauja, pasakoja, ką veikia ir ką ketina veikti. Neseniai su tėvu tyrinėjome bažnytinius archyvus – norėjome išsiaiškinti promočiutės mirties aplinkybes. Naršėme pačias seniausias knygas ir atradome, kad mano vaikai – jau dešimtoji dotnuviškių karta, gyvenanti Dotnuvoje. Esame labai jau sėslūs. Kapinėse – visi mūsų proseneliai. Mūsų šaknys čia labai gilios“, – ŪP pasakoja Andrius.

Nors Ginos šeima neturi tokios ilgos genealogijos Dotnuvoje, ji taip pat vietinė. „Aš ją įsimylėjau dar būdamas ketverių, kai susitikome“, – šypsosi A. Balandis. Ir ta meilė, atrodo, kaip ta jų krosnis – vis kurstoma... Šeimoje užaugo trys sūnūs: Rokas, Kasparas ir Vytis. Vyriausiasis Rokas, grįžęs iš JAV, gyvena Vilniuje ir dirba su Amerikos muzikos industrijos kompanija. Vidurinysis – lėktuvų pilotas, skraido. Jauniausias šiemet baigė vienuolika klasių, o vasarą dirba Nidoje, restoranėlyje.

Kepinių įvairovė

„Kepyklėlėje dirbame keturiese: aš su žmona Gina ir dvi padėjėjos“, – pasakoja Andrius. „Kepam visko – pynes didesnes ir mažesnes, batoną, ruginę ir plikytą duoną, bagetes, beigelius, baronkėles. Turim keturių rūšių bandelių: su juodųjų serbentų įdaru, su razinomis, su cinamonu ir su lašinukais. Dar kepame sausainius.“ „Bandelių tešloje vietoj cukraus naudojamas vietinis medus, o prieš Kalėdas kepama kalnai kūčiukų. Vyrai labiausiai mėgsta bandeles su lašinukais, moterims dažniau patinka saldžios“, – papildo G. Balandienė.

Per mėnesį „Miltuotos rankos“ sunaudoja apie toną baltų miltų ir 300 kilogramų ruginių. Kai būna daugiau užsakymų, miltų prireikia dar daugiau. Visgi gamybą riboja krosnis – daugiau tiesiog netilptų. „Dirbam tol, kol viską išparduodame“, – sako kepėjas. „Jei lieka bandelių – nuvežam į Dotnuvos slaugos namus, pavaišinam. Vakarykščių neparduodam – tai mūsų principas.“

Žardinsko baronkų ir beigelių istorija

„Kodėl Žardinsko?“ – paklausėme Andriaus. Jis paaiškino: „Kai pradėjome kepti duoną, mus aplankė malonus vyras, vardu Tadas, kuris prisistatė esąs Žardinsko anūkas. O Žardinskas buvo tarpukario ir pokario kepėjas, kuris gardžiomis baronkomis džiugino žmones ne tik Dotnuvoje ir Kėdainiuose, bet ir kaimyniniuose rajonuose. Besišnekučiuojant išėjo kalba apie baronkas ir po kurio laiko Tadas grįžo su senelio receptu, kurį jam perdavė teta. Receptas apėmė ir technologinį aprašymą. Išbandę receptą supratome, kad tai yra beigeliai. Vėliau paaiškėjo, kad Žardinskas kepėjo amato išmoko dirbdamas Kėdainių kepykloje, priklausiusioje žydų kepėjui. Taigi dabar, po 80 metų, Dotnuvoje vėl sklinda šviežiai kepamų beigelių – „Žardinsko baronkų“ – kvapas.“

„Kai darome baronkas, jas pirmiausia apverdame, tada dedame ant medinių lentų, vadinamų vioslais. Su tomis lentomis šauname į krosnį. Kepdami baronkas apverčiame kita puse. Būtent taip kepami ir mūsų beigeliai“, – dalijosi kepimo ypatybėmis Andrius. – Beigelis yra žydiškas riestainis, todėl mes griežtai laikomės tradicijos: verdame, dedame ant lentų ir kepame taip, kaip dera“, – patvirtino.

Ruginės duonos autentiškumas

Ruginės duonos receptas formavosi palaipsniui ir iki šiol yra tobulinamas – galutinio varianto dar nėra. „Net šiandien planuojame pakeitimus – gal pridėsime kmynų ar daugiau druskos, – sako A. Balandis. – Atrodo, paprastas produktas, tačiau kepimas sudėtingas, nes viską darome senoviniu, tradiciniu būdu.“

Jeigu krosnis būtų elektrinė, viskas būtų aišku: galima tiksliai stebėti laiką ir temperatūrą. O čia tenka reaguoti į orą, drėgmę, gamybą koreguoti pagal sąlygas. Tešlą maišo maišykle, o visa kita – rankomis. Kepėjai sako, kad galėtų kepti ir daugiau, bet tiek neparduosi per dieną. Vienu kepimu į krosnį deda po 20 kepaliukų ruginės duonos ir tiek pat plikytos. Maksimalus kiekis – apie 40 kepaliukų. „Buvome gavę užsakymą iškepti net 300 kepalų. O birželio pabaigoje viena moteris paėmė 12 kepalų ruginės duonos ir vežė į Briuselį – į renginį „Terra Madre Europe“. Po to skambino ir sakė, kad mūsų duona paliko puikų įspūdį. Įdomu tai, kad vienas prancūzų restoranas išreiškė norą įsigyti mūsų ruginės duonos. Žiūrėsime – gal bandysime įgyvendinti kokį nors projektą“, – įdomia žinia su ŪP  skaitytojais dalijasi dotnuvis.

Kava ir kepiniai

„Ar vietiniai dar neatsivalgė jūsų kepinių?“ – teiraujuosi.

„Turime savų, nuolatinių pirkėjų. Čia rytais būna veiksmo metas“, – pripažįsta A. Balandis, kuris taip pat yra Dotnuvos bendruomenės pirmininkas. „Sueina senjorai, kurie nuolat ateina, susitinka su giminėmis, draugais, pasėdi, laukia, kas nori, kavos atsigeria. Mes patys mėgstame kavą, mūsų draugai užsuka. Daug vaišiname, nes kavos kaina pas mus simbolinė. Kavos pupeles perkame iš Kėdainių kavinės „Kavamanija“, kuri yra mūsų bičiulė“, – apie kavos poreikį kalba „Miltuotų rankų“ savininkas.

Dubenuotas akmuo

Prie kepyklėlės visus pasitinka dubenuotas akmuo. „Jį padovanojo ūkininkas Gintas Neverdauskas – rado prie kelio, parsivežė namo, o vėliau padovanojo mums“, – pasakoja kepėjas.

Kartą duonos pirko moteris su dukra. „Sėdėjom gonkelyje, šnekėjom, – prisimena jis. – Kai papasakojau, iš kur tas akmuo, moteris sako: „Aš atsimenu tą akmenį“. Ji paminėjo Morkūnų sodybą, seną namuką ir tai, kad šalia durų, prieš gonkelį, tas akmuo buvęs. Viskas sutapo.“

Dabar iš dubenuoto akmens atsigerti gali paukščiukai, vandenį laka ir katinas. „Sako, tokie akmenys yra iš šventviečių – jie apsaugo, neša laimę ir sėkmę“, – šypsosi A. Balandis.

Atsisveikinant linkiu, kad šis akmuo neštų laimę ir kad visiems sektųsi, kad nepritrūktume duonos. Ir kad nepavargtų miltuotos rankos.

Ginos ir Andriaus BALANDŽIŲ ir autorės nuotraukos

Projektą „Lietuvos kaimas: vakar, šiandien, rytoj“ iš dalies finansuoja