Mindaugas Macijauskas. Finansai gynybai ir stručio efektas

Viešojoje erdvėje pastaruoju metu netyla diskusijos dėl šalies gynybai planuojamų skirti pinigų. Dar daugiau ginčų ir galvos skausmo kelia svarstymai, iš kur jų paimti. Atrodytų, visos politikų ir kitų asmenų viešai svarstomos priemonės ir būdai, padėsiantys surinkti reikiamą finansavimą gynybai, yra pateisinami – juk tai bendras visų mūsų poreikis ir tikslas, bendras gėris ir neįkainojama mūsų laisvė.

Neabejoju, kad kiekvienas būtume pasiryžę paaukoti viską dėl savo ir šalies nepriklausomybės – net gyvybę. Šiandien ir diskutuojame būtent apie tai, ką privalome padaryti dabar, kad ateityje niekas į ją nepasikėsintų.

Deja, kai pradedama kalbėti apie mūsų asmeninę „piniginę“, mūsų interesus, asmeninę gerovę, tampame nebe tokie užtikrinti dėl savo pasiryžimo paaukoti viską. Pradedame rodyti pirštais į kitus, iš kurių turėtume imti. Arba net nesvarstydami savo galimybių bandome atidėti finansų klausimo sprendimą ateities kartoms, kurios bus atsakingos už mūsų skolas.

Ką galime padaryti patys, kiekvienas iš mūsų? Atsakymas labai paprastas – laikytis galiojančių įstatymų. Turiu omenyje iš tikrųjų laikytis, o ne ieškoti būdų, kaip išvengti mokesčių. Perkant prašyti fiskalinių kvitų, prekes ir paslaugas įsigyti gaunant teisėtai išrašytus dokumentus, nesamdyti darbuotojų be sutarčių, leidimų ir pan.

Šešėlinė ekonomika ir PVM atotrūkis Lietuvoje yra vienas didžiausių tarp Baltijos šalių. Nors pastaruoju metu jis šiek tiek mažėja, tačiau vis dar siekia apie 12,2 proc. (2023 m.). Šie pinigai galėtų būti panaudoti šalies saugumui ir gynybai, investicijoms, viešosioms paslaugoms gerinti, nedidinant mokesčių. Vis dėlto naivu tikėtis, kad visus juos pavyktų „ištraukti“ iš šešėlio, bet jeigu visi laikytumėmės įstatymų, gal nereikėtų ieškoti papildomų finansinių šaltinių mūsų visų saugumui? 

Siūlymai parduoti valstybinę ir savivaldybių žemę ir turtą, valstybės ir savivaldybių įmonių akcijas, pasiskolinti iš gyventojų indėlių, mažinti biurokratinį aparatą, optimizuoti viešojo sektoriaus veiklą, mažinti šešėlį – sveikintini ir būtini, tačiau nesprendžia ilgalaikio ir tvaraus finansavimo klausimo. Atrodo, kad visais būdais kaip stručiai bandome slėptis nuo mokesčių sistemos pertvarkos.

Skolinimasis taip pat yra vienas iš instrumentų. Turime vieną mažiausių valstybės skolų ES, todėl trumpuoju laikotarpiu skolinimasis gali būti išeitis priimant pagrįstus sprendimus. Vis dėlto nesinorėtų, kad priimti sprendimai dėl valstybės įsipareigojimų būtų svarstomi tik vienos politinės kadencijos kontekste. Būtina įvertinti ir tai, kaip teks gyventi po 2030 metų. Šalies demografinė padėtis labai nepalanki – senstanti visuomenė, mažėjantis darbingo amžiaus žmonių skaičius ateityje darys didelę įtaką mūsų šalies ekonomikos gyvybingumui. Svarstant skolinimosi galimybes, svarbu labai gerai įvertinti, kokią įtaką šiandien priimti sprendimai turės po 5, 10 ar 20 metų.

Ar išdrįsime priimti labai reikalingus mokestinius sprendimus šiandien, ar paliksime skolos naštą ateities kartoms?

Lietuvoje viešojo sektoriaus pajamų iš mokesčių ir įmokų santykis su BVP 2025 m. išlieka vienas mažiausių euro zonoje. Nuo 2020 m. šis rodiklis siekė apie 32 proc. BVP, o vidutiniškai euro zonoje – apie 41 proc. BVP.

Nuolat kartojame, kad gyvename ne pagal kišenę, didiname valstybės išlaidas, nesiimdami sprendimų didinti valstybės biudžeto pajamas. Tarptautinių institucijų ekspertai mums vis baksnoja į problemines mokesčių sritis, į Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo (RRF) planą patys įtraukiame mokesčių reformą, kurios neįgyvendinę negauname 478 mln. Eur ES paramos, ir vis nepadarome to, kas būtina:

• mokesčių lengvatų peržiūra (Lietuvoje dėl taikomų GPM, PM, PVM ir akcizų (neįtraukus NPD) lengvatų valstybės biudžeto pajamos buvo mažesnės 3,4 proc. BVP (2023 m.),

• nekilnojamojo turto mokesčio pakeitimai, išplečiantys mokestinę bazę ir užtikrinantys visuotinumo, horizontalaus ir vertikalaus teisingumo principus,

• gyventojų pajamų apmokestinimas, suvienodinant pajamų mokesčio tarifą, kuris nepriklausytų nuo veiklos formos ar pajamų rūšies,

• pajamų (atlygio) ribos, nuo kurios asmuo tampa pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju, sumažinimas,

• bendro 16 proc. pelno mokesčio tarifo taikymas visoms įmonėms, neatsižvelgiant į įmonės pajamas per mokestinį laikotarpį,

• aplinkosauginių mokesčių įvedimas.

Neabejoju, kad rasime būdų, kaip surinkti reikiamą finansavimą Lietuvos gynybai, tačiau dar svarbesnis klausimas, kaip ir kam bus panaudoti mūsų visų sumokėti milijardai.

5–6 proc. BVP šalies gynybai skamba rimtai, tačiau ne procentai saugos mūsų laisvę, o konkretūs žmonės, įranga, ginkluotė – tai, ką už tuos milijardus įsigysime ir ką sukursime.

Dėl informacijos jautrumo (slaptumo) ne viską galima viešai skelbti, tačiau visuomenei būtina pristatyti ir paaiškinti, ką planuojame daryti su gynybai skiriamais pinigais ir kaip tai prisidės prie mūsų visų saugumo.

Būtina sutarti ne tik dėl pagrįsto veiksmų, įrangos ir infrastruktūros įsigijimo plano, bet ir užtikrinti skaidrius atsiskaitymo už jo įgyvendinimą mechanizmus.

*Stručio efektas – paplitęs mitas. Pajutę pavojų, stručiai neslepia galvos smėlyje, jie neturėtų kuo kvėpuoti. Kilus pavojui jie kartais priglaudžia galvą arčiau žemės, nes taip geriau girdi ir mato potencialius plėšrūnus. Be to, stručiai smėlyje rausia duobes, kuriose deda kiaušinius, ir kelis kartus per dieną turi į duobę įkišti galvą ir snapu apversti kiaušinius, todėl ir gali pasirodyti, kad stručiai slepia galvas smėlyje. (Ištrauka iš S. Bartlett knygos „CEO dienoraštis“).

Valstybės kontrolės informacija