Mirusiųjų pasaulio pokyčiai: nuo žemiškos iki virtualios amžinybės

Dar prieš gerus kelis dešimt­mečius Vėlinių metas tautiečiams būdavo giminaičių susitikimų kapinėse vieta. Ilgai nesimatę, suvažiuodavo iš visų šalies kampelių į savo miestelius ir kaimus, aplankydavo savuosius, nuveždavo į kapines sunkiai vaikštančius savo senolius, kaimynus, pažįstamus. Būdavo šventa pareiga parymoti prie protėvių kapų. Dabar gi mirusiųjų lankymas persikėlė ir į virtualią erdvę – ant tikro paminklo pritvirtinus dvimatį brūkšninį iš aliuminio pagamintą kodą QR, jį nuskaičius galima patekti į virtualią šio mirusiojo paskyrą.

Viską keičia emigracija Šimtmečių suformuotas laidojimo tradicijas ir kapinių tvarkymo įpročius keičia laikas, o laiką planuojame... mes. Tikėtina, šis vartojimo visuomenės klestėjimo laikas stipresnis už mus, jis valdo. Savivaldybių specialistai, seniūnai tikina, kad iš perdėm pragmatiškos visuomenės traukiasi moraliniai įsipareigojimai, į pirmą vietą braunasi naudos ir patogumo siekiai. Prieš kelis mėnesius Kupiškio savivaldybės seniūnai inicijavo Kapinių tvarkymo taisyklių rajono teritorijoje pataisas. Svarbiausi motyvai: užkirsti kelią giminaičių rietenoms dėl laidojimo vietų, patikslinti kapaviečių tvarkytojų atsakomybę, papildyti leidimų laidoti išdavimui būtinų dokumentų sąrašą. Šios pataisos būtinos dėl emigrantų. Išvažiavę užsidirbti, lietuvaičiai sugrįžta karstuose ir urnose (beje, ten gausėja ir savižudybių), artimieji neturi mirties liudijimų. Dabar užteks ir pažymų apie palaikų kremavimą. Subačiaus seniūnas Vid­mantas Paliulis „Ūkininko patarėjui“ pasakojo, kad po kelių nemalonių konfliktų su velionių artimaisiais seniūnijoje užvestas registracijos žurnalas su laidotuvių organizatoriaus ar atsakingo asmens, šeimos kapavietės tvarkytojo asmens duomenimis ir parašu, kad iškilus artimųjų ginčams netektų be pagrindo veltis į rietenas seniūnijai.

Trūksta žemės, stinga darbo rankų Rokiškio rajono Jūžintų seniūnė Audronė Baltuškaitė sako, kad viena iš didžiausių problemų yra vietų stoka miestelių ir gyvenviečių veikiančiose kapinėse. Seniūnijai priklauso trejos veikiančios kapinės, dvejose – Jūžintų ir Ragelių – nebėra vietų, laidojama labai senose kapavietėse, žmonės piktinasi, kad nebepaisoma giminystės ryšių. Kapinių plėtra visose savivaldybėse yra sudėtinga problema. Anot seniūnės, visur stinga laisvos valstybinės žemės, kai kur fiziškai nebėra kur plėstis. Kitas kliuvinys – biudžeto lėšų stoka, atradus laisvos žemės, būtini detalieji planai, kadastriniai matavimai, įregistravimas, o dar ir žemės paruošimas, kai kur reikia medžius iškirsti, kelmus išrauti, tvoras naujas aptverti. „Seniūnijoje turim ne tik veikiančias trejas kapines, bet ir 30 neveikiančių, jas reikia prižiūrėti, bent minimaliai sutvarkyti. Pernai su pavaduotoju jas visas aplankėme, nufotografavome, aprašėme, kai kur truputį patvarkėme. O kur gauti žmonių, darbo rankų? Turim du darbininkus, kurie dirba po pusę etato, pusę etato kapų sargės. Anksčiau tvarką ir švarą sužiūrėdavo viešųjų darbų žmonės, kitąmet jų nebebus. Sumažėjo socialinių pašalpų gavėjų, jie savanoriškai dirbdavo visuomenei, dabar ir šių pagalbininkų turime vos vieną kitą. Iš paskutiniųjų taupydami biudžeto lėšas, patys seniūnijos šiltnamėlyje auginame gėlių, ant nelankomų kapelių pavasarį ar prieš Vėlines jų pasodiname. Anksčiau prieš Vėlines prie kapinių nuveždavom smėlio, dabar nebėra tokio poreikio, nebebarstomi takeliai, žmonės naudoja akmenukus. O kaip ateityje bus sprendžiama kapinių plėtros problema, sunku pasakyti, daug senimo, daug jų miršta, o valdžia kol kas iš esmės nesiima spręsti“, – apie vieną iš opiausių savo kasdienių sopulių pasakojo Jūžintų seniūnė A. Baltuškaitė.

Amžinasis poilsis gali būti ir virtualus Jeigu valdžia kapinėms neturi nei laiko, nei pinigų, inicia­tyvos imasi verslūs piliečiai. Neseniai viešojoje erdvėje pasklido žinia apie lietuvių sukurtas virtualias kapines, jose siūloma įamžinti artimųjų atminimą. Už 39 Eur užsisakiusiajam vietą svetainėje „Virtualios kapinės“ išduodami dvimačiai brūkšniniai kodai QR, pagaminti iš aliuminio, jie pritvirtinami ant tikrų paminklų, kaip nuorodos į mirusiųjų paskyras. Kapą aplankę mirusiojo artimieji ir draugai, nuskaitę kodą specialia telefono programėle, galės aplankyti ir virtualų kapą. Paskaityti nekrologą, atminimo knygą, peržiūrėti mirusiojo nuotraukų ar vaizdo įrašų galeriją, patys parašyti atsiminimų. Pasak sumanytojų, tai ypač aktualu emigrantams, kurie negali dažnai aplankyti savo artimųjų, ir tai bus lyg mirusiojo anketa socialiniame tinkle. Patys klientai galės nuspręsti, ar artimųjų virtualius kapus palikti prieinamus visiems, ar apsaugoti slaptažodžiu. Svetainės kūrėjai planuoja savo idėją pasiūlyti Latvijoje bei Lenkijoje, irgi tikėtina, dėl artimiau bendraujančių emigrantų bendruomenių. Dažniau panaršantieji internete jau galėjo pastebėti ir „Atminimo knygą“, kapinėse besiilsinčių žmonių viešai prieinamą duomenų bazę. Artimieji čia gali rašyti prisiminimus, įkelti nuotraukų, filmukų, taip puoselėti mirusiųjų pagerbimo vietas virtualioje erdvėje. 2011 m. buvo surašytos pirmosios 7 kapinės Biržų ir Širvintų rajonuose, šį projektą vykdo asociacija „Lapkričio 2-osios draugija“, ji kviečia bendradarbiauti ir pavienius žmones, ir organizacijas, kurios tuo domisi. Skaitmeniniai kapinių žemėlapiai išliks kaip kultūrinis paveldas ateities kartoms.

Patinka – nepatinka? Beje, tame mirusiųjų „feisbuke“ kiekvienas gali parašyti savo komentarą – užuojautą, paspaudus vietoj „patinka“ nykščio bus širdutė „pagerbti“. Ar tai gražu, ar prasminga? Ar įdomu, taip susidvejinus tarp gyvųjų ir mirusiųjų, šių tarsi ir nelieka, lyg nemirę... Kita vertus, taip panirus į išmaniąsias technologijas, ir visi gyvieji, artimieji ir kaimynai, tarsi jau ne visai gyvi, nebėra reikalo jiems eikvoti savo mielo „feisbukinio“ laiko. Paradoksalu, svetima, neįprasta? Po platų pasaulį dažniau keliaujantieji pasakoja matę neįtikėtinų kapaviečių. Štai Madeiroje, saloje, kur stinga žemės, yra laikinos kapavietės, dvejus metus velionis laikomas kapavietės rūsyje, užridentas plokšte. Vėliau tai, kas liko, sudeginama ir pelenai išbarstomi Atlanto vandenyne. Austrijoje, viename kalnų miestelyje, irgi yra laikinos kapinės. Po 20 metų palaikai perlaidojami, atskiriama kaukolė, užrašius vardą, gimimo ir mirties datas, ji palaidojama kartu su daugybe šių žmogaus reliktų viename laidojimo rūsyje. Ilgesnieji kauleliai, esą, buvo kadaise naudojami statybose. Kraupu kaip per Heloviną... Šveicarijoje, kur tausojama žemė, kapinės irgi kitokios, mažutės kapavietės, lyg vaikai būtų palaidoti. Ten sulaidota taip ankštai, kad takai eina per velionių kojas, jiems juk jau neskauda... Pagarba mirusiesiems netrukdo būti racionaliems ir praktiškiems, taip yra pasaulyje, kol kas dar tikrame, žemiškajame.

Virginija JUŠKIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės ir Jūžintų seniūnijos archyvo nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.