Žinia iš eksperto lūpų: gyvos žaliaskarės iš Lietuvos trauktis neketina

Ar eglučių verslas prisideda prie tvarumo tikslų ir kur dėti eglutę po švenčių?

„Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad atsitraukė metas, kuomet į žmogų, šventėms į namus besinešantį gyvą eglutę, buvo žiūrima kaip į barbarą, nes dar prieš gerą dešimtmetį labai garsiai skambėjo raginamai gyvas eglutes keisti dirbtinėmis, gaminamomis iš plastiko. Todėl kalėdinių eglaičių auginimo verslas išties sveikintinas reiškinys. Jo atsiradimas iš esmės sumažino medelių vagysčių ir savavališkų kirtimų. Šis verslas nėra nei lengvas, nei paprastas“, – teigia VDU ŽŪA prof. dr. Algirdas Augustaitis, pastebintis, kad eglutė – ne vienmetė daržovė, kurios sėklų pavasarį pasėjęs rudenį jau imi derlių ir gauni pelną.

„Eglučių auginimas – tai 6–8 m. darbo ir nemažai rizikos, nes medelius bet kada gali užklupti ligos, kenkėjai, sausros. Be to, juos reikia periodiškai karpyti, formuoti, o tai reikalauja daug kruopštaus rankų darbo. Ir būtų tikrai labai blogai, jei politinis požiūris į eglaičių auginimą staiga pasikeistų taip, kaip tai nutiko su kailinių žvėrelių verslu, kurį Seimas šiemet nusprendė Lietuvoje uždrausti. Eglučių plantacijų šeimininkai tokiu atveju savo plotų netgi negalėtų deklaruoti kaip miško jaunuolynų, nes medeliai ankstyvam kirtimui paprastai auginamos žemės ūkio, o ne miško paskirties žemėje“, – aiškina pašnekovas, neslepiantis skeptiško požiūrio į plastikines kalėdines puošmenas, kurių utilizuoti nedidinant šiltnamio efekto yra neįmanoma. „Girdėti balsų, esą deginamos gyvos eglės irgi išskiria CO2, bet nepamirškime, kad augdamos jos sugėrė didžiulius jo kiekius, o degdamos išskirs šilumą“, – primena prof. dr. A. Augustaitis, atkreipiantis dėmesį į dar vieną su kalėdinėmis eglutėmis susijusią detalę – ekspertas nepataria Kalėdoms įsigytų medelių vėliau auginti lauke.

„Pardavimui skirtų eglučių šaknys paprastai būna pakirptos, tad toks medelis arba neprigis, arba visą gyvenimą skurs. Todėl pasibaigus šventėms eglutę kaip būsimą biokuro žaliavą galima nugabenti į specialią surinkimo vietą arba sudeginti savų namų krosnyje – taip kalėdinė eglutė bus visiškai atlikusi savo misiją“, – kalba VDU ŽŪA atstovas.

Siūloma kirsti bent 10–20 metų jaunesnes egles nei yra kertama dabar

Atsakydamas į klausimą, ar žaliaskarėms, be kurių neįsivaizduojame nei savo kraštovaizdžio, nei miškų ūkio verslo, dėl šylančio klimato, sausrų ir apnikusių kenkėjų yra iškilęs realus pavojus išnykti, prof. dr. A. Augustaitis teigia atstovaujantis nuomonei, kad eglės trauktis iš Lietuvos tikrai neketina.

„Pastaraisiais metais didelį nerimą sukėlė dėl kenkėjų žievėgraužių džiūstančios eglės. Tačiau esame sukaupę pakankamai tyrimų rezultatų ir žinome, kad šie kenkėjai daugiausia puola senas egles. Jei kenkėjas bando graužti gyvybingą medį, kuriame vyksta aktyvūs biologiniai procesai, toks medis atsikrato priešų juos mechaniškai užpildamas sakais arba išskirdamas atbaidančias lakiąsias medžiagas, tarp kurių netgi acetonas.

Senoms eglėms susidoroti su sausromis ir kenkėjais daug sunkiau, nes jų imuninė sistema silpna, gyvybiniai procesai sulėtėję“, – analogiją su pagyvenusių žmonių organizmo negebėjimu pasipriešinti virusams primena pašnekovas.

Pasak prof. dr. A. Augustaičio, girdėti balsų, esą eglės, kurių šaknų sistema paviršinė, labai bijo sausrų. Tačiau tyrimų duomenys rodo ir tai, kad jos, jei nėra šimtametės, sausros periodus labai sėkmingai išgyvena tuo metu tiesiog užmigdamos, t. y. sustabdydamos savo fiziologinius procesus, uždarydamos žioteles ir nustodamos garinti vandenį. Gavę lietaus medžiai vėl beregint atgyja. Eglė unikali ne tik tuo, kad stebėtinai kantrai geba iškęsti drėgmės trūkumą, bet pavasarį ir pati pirmoji pradeda vegetaciją – vos pradėjus šilti orams žemės drėgmę ji jau pumpuoja į savo žaliaskarę lają.

Kaip sprendimą, kuris egles ir eglynus apsaugotų nuo žievėgraužių, ekspertas siūlo ūkiniuose miškuose kirsti bent 10–20 metų jaunesnes egles nei yra kertama dabar. „Šiuo metu eglės paimamos iš miško kartais sulaukusios net 100 m., o reikėtų tai daryti joms esant 70–80 metų amžiaus.

Tik periodiškai atnaujinami miškai efektyviai sugeria CO2

Komentuodamas Lietuvoje niekaip neužgęstantį konfliktą tarp miško gynėjų ir jų eksploatuotojų, prof. dr. A. Augustaitis pastebi, jog visuomenei pirmiausia reikia susitarti, ar iš trečdalio šalies teritorijos norime gauti ekonominę naudą. Tikriausiai taip.

„Sengires, draustinius, rekreacines teritorijas saugo įstatymas. O jei tūlas miestietis nusiperka sodybą šalia ūkinės paskirties miško ir vėliau piktinasi, kad jį iškirtus vaizdingas reginys pro langą dingo, tai yra tik neatsakingo žmogaus šūkavimas. Miškus būtina eksploatuoti, nes tik periodiškai atnaujinamas miškas yra vienintelė priemonė, kuri efektyviai mažina CO2 kiekį atmosferoje. Suprantama, rezervatai taip pat reikalingi, tačiau oro švarinimo požiūriu jų balansas artėja link nulio, kadangi išvirtę, pūvantys medžiai gamina anglies dvideginį. Jeigu mes tinkamo amžiaus medžius iš miško paimame, iš jų pagaminta medieną angį užrakina ilgam, o toje pačioje vietoje augantis jaunas naujos kartos miškas CO2 nesukuria. Vadinasi, tokio miško balansas yra pliusinis“, – miškų eksploatavimo reikšmę, siekiant mažinti šiltnamio efektą, aiškina prof. dr. A. Augustaitis.

Ateityje Lietuvoje matysime vis mažiau plynų kirtimų

Profesoriaus teigimu, medienos kaip tvarios medžiagos paklausa pasaulyje auga, jos naudojimo sritys, plečiasi.

„Iš tiesų apmaudu, kad Lietuvos, kurios trečdalį teritorijos dengia miškai, gyventojai savo buityje tebenaudojame tiek daug drožlių plokštės. Tai medžiaga, kurios sudėtyje yra vos ne 80 proc. sintetinių klijų, o iš jos gaminami net mažamečiams skirti baldai. Atliekų iš drožlių plokštės neįmanoma nei sudeginti, nei kitaip sunaikinti nepakenkiant aplinkai ir dar labiau nedidinant šiltnamio efekto. O medienos, tinkamai eksploatuodami miškus, galime turėti pakankamai“, – neabejoja prof. dr. A. Augustaitis.

Pasak jo, ateityje Lietuvoje matysime ir vis mažiau plynų miškų kirtimų, nes kirtavietėse palikus dalį medžių jie atlieka CO2 sugėrėjų funkciją bei padeda greičiau atsikurti naujam miškui. „Deja, eglėms ir eglynams ši rekomendacija netinka, nes išretintą eglyną aktyviau puola kenkėjai bei išverčia vėjas“, – reziumuoja prof. dr. A. Augustaitis, teigiantis, kad nors pastaruoju metu ir yra rekomenduodama šalyje didinti mišrių miškų plotus, eglynai savo vietą miško ekosistemoje taip pat turi turės.

Partnerio turinys

123rf nuotr.