VDU Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovas Dr. Arūnas BALSEVIČIUS
Ūksmių gyventojas
Lietuvoje aptinkamos 23 paparčių rūšys. Net šešios jų įrašytos Lietuvos raudonojoje knygoje kaip retos ar labai retos, tad ieškoti tokių augalų tenka beveik taip pat atkakliai, kaip ir legendinio jų žiedo. Bet kuris botanikas atlaidžiai šypsodamasis jums pasakys: paparčiai – tai augalai, kurie nežydi, nes brandina ir dauginasi sporomis kaip ir asiūkliai, pataisai bei kiti sporiniai induočiai.
Kalbėdami apie Jonines, dažniausiai įsivaizduojame paupinį jonpapartį (Matteuccia struthiopteris). Tiesa, jį aptiksime ne bet kuriame miške – šis augalas mėgsta gana specifines augavietes, jam reikalingi šaltiniuoti, pelkėti miškai, juodalksnynai, kuriuose jis veši didžiuliais, įspūdingais sąžalynais.
Kur kas dažniau Lietuvoje galima aptikti kitas dvi rūšis: kelminį papartį (Dryopteris filix–mas) ir paprastąjį blužniapapartį (Athyrium filix–femina). Kelminis papartis auga plačialapiuose ir mišriuose miškuose: gražus, įspūdingas, pasiekiantis net metro aukštį. Paprastasis blužniapapartis auga panašiose augavietėse, kaip ir kelminis, bet mėgsta drėgnesnius miškus.
Į dažniausių ir turbūt kiekvienam lietuviui matytų rūšių trejetuką patenka smailialapis šakys (Pteridium aquilinum), augantis pamiškėse, miškų aikštelėse. Šis augalas suveši dideliais sąžalynais ir yra iš toli matomas. Vaikštinėdami po pelkes galite aptikti ir pelkinį papartuolį (Thelypteris palustris), jis dažniausiai įsikuria nendrynuose, viksvynuose, supelkėjusių ežerų pakrantėse.
Yra paparčių, kurie auga kalnuose: uolynuose, akmenynuose, pavyzdžiui, kalnarūtės, Lietuvoje įsikuriančios ant senų akmeninių sienų (kapinių, bažnyčių tvorų). Dalis paparčių auga ir pievose – tai nedideli papartukai, kuriuos pastebėti ne taip paprasta.
Papuoš šiaurinę pusę
Nors atskiros paparčių ekspozicijos Botanikos sode Kaune nėra, tačiau surinktoje kolekcijoje 40 įvairių rūšių ir veislių. Be Lietuvoje savaime augančių paparčių, eksponuojame ir nemažai selekcininkų sukurtų jų veislių. Didžiąją kolekcijos dalį sudaro spyglainiai (Polytrichum) ir blužniapaparčiai (Athyrium). Jie susodinti ūksmingųjų augalų ekspozicijoje, pakeltose lysvėse, kartu su kitais pavėsį ir šešėlį mėgstančiais augalais, tad čia galima pasisemti idėjų, kaip ir su kuo derinti paparčius gėlynuose.
Pagrindinis patarimas norintiesiems auginti paparčius – nesodinti jų pietinėje ar vakarinėje pusėje. Geriausiai tiks šiaurinė, iš bėdos – rytinė pusė. Daugelis paparčių yra miškų ar net pelkių augalai, tad jiems reikia humusingo dirvožemio.
Alpinariumuose sodinami paparčiai pasmerkti skursti ir atrodo neharmoningai, ne savo vietoje ir ne savo aplinkoje. Tokių paparčių, kurie augtų smėlyje, tėra vos keletas, pavyzdžiui, stambialapiai šakiai (Pteridium aquilinum), kurie gamtoje puikiai auga smėlingose pušynų ir eglynų pamiškėse, priklauso platesnei ekologinei grupei.
Kraštovaizdžio dizainerė Ligita POŠKUTĖ
Nuo nykštukų iki milžinų
Paparčiai – labai ilgaamžiai, ilgo sezoninio dekoratyvumo, puikios struktūros augalai. Kantriausi, stambiausi mano išbandytieji yra žvynuotasis papartis (Dryopteris affinis), statesnė jo veislė ‘Pinderi’ ir status bei aukštas Polystichum munitum. Jie neblogai atlaiko sausras be papildomo laistymo, bet žemė turėtų būti kuo puresnė, derlingesnė. Labai gražus vidutinio reiklumo šeriuotasis spyglainis (Polystichum setiferum): stambus, šviesus, smulkiai karpytas, augantis plačiu keru. Kiek smulkesnės ir reiklesnės jo veislės ‘Herrenhausen’ ir ‘Dahlem’ yra ypač gražios.
Smulkiausi, bet kartu turbūt gražiausi iš mano išbandytų paparčių – blužniapapartis (Athyrium otophorum) ‘Okanum’ ir vėlyvasis papartis (Dryopteris erytrosora) – tai subtilių gelsvų ir oranžinių spalvų, gražios lapo formos paparčiai, kuriuos geriausia sodinti kur praleidžiate daugiausia laiko – kad galėtumėte juos stebėti iš arti. Tačiau kartu tai ir reikliausi paparčiai: jų augimo vieta tikrai turi būti puri, derlinga, taip pat svarbu juos nuolat laistyti.
Vešlūs deriniai
Puikios struktūros paparčiai dera su visais pavėsio augalais: melsvėmis, bruneromis, tiarėlėmis, vaisginomis, bergenijomis, neužmirštuolėmis, plukėmis, plautėmis, kvapiosiomis krunėmis, žiemėmis, mietveinėmis. Labai gražu su epimedžiais, pipirlapėmis, baltašaknėmis. Kadangi daugelis paparčių pavasarį atželia vėlokai, jie gali dalytis pomedžiu su pavasarį žydinčiais svogūniniais ir šakniagumbiniais augalais (snieguolėmis, pavasariniais erančiais, meškiniais česnakais, margutėmis ir kt.).
Dauguma paparčių kilę iš miškingų vietovių, todėl mėgsta sumedėjusių augalų kaimynystę. Paparčiams patinka, kai medžiai užstoja tiesioginius saulės spindulius ir vėjus, kai rudenį ant jų prikrinta lapų, saugančių juos žiemą nuo šalčio. Dauguma mano išbandytų paparčių yra iš dalies visžaliai ir puošia gėlynus žiemos pradžioje.
Parengė Rūta ANTANAITIENĖ
Živilės Bilotaitės, Ligitos Poškutės, Rūtos Vaitkevičiūtės ir 123rf nuotraukos
Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.