Morkos „brolis" pastarnokas

Saldesnis už morką

Pastarnokai (lot. Pastinaca), anot Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkės Romos Starkutės, – seniai vartojama daržovė: ,,Europoje pastarnokai buvo plačiai auginami dar prieš įvežant bulves. Kristijonas Donelaitis jau aštuonioliktame amžiuje ,,Metuose“ ragino būrus sėti pastarnokus. Laukiniai pastarnokai aptinkami Europoje, Azijoje, Naujojoje Zelandijoje. Lietuvoje jie auga pakelėse, pagrioviuose, pievose, sąvartynuose.“

Pastarnokas – dietinė, vertinga daržovė, galinti būti ir maistu, ir vaistu. Verta dėmesio specialistės R. Starkutės pastaba, kad mažiausi pastarnokai yra patys saldžiausi, o stambesni pasižymi aromatingumu.

Pastarnokas – skėtinių (Apiaceae) šeimos dvimetis augalas. Pirmais metais išaugina šakniavaisį, o antraisiais iš peržiemojusių dirvoje ar pasodintų šaknų – lapus ir sėklojus su skėčiais, tipiškais salieriniams augalams. Jie sąvybėmis ir išvaizda labai panašūs į morkas, tik yra baltos spalvos ir turi daugiau vertingų savybių. Pastarnokai yra šviesesni ir saldesni už morkas. Skoniu pastarnokas panašus į petražolės, saliero ir morkos derinį.

Ką gydo pastarnokas?

Pastarnoko kaip aromatinio prieskonio vertė priklauso nuo eterinio aliejaus (iki 0,35 proc.). Mokslininkė R. Starkutė pabrėžė, kad pastarnokų šakniavaisiuose yra daugiau angliavandenių, baltymų, vitaminų ir mineralinių medžiagų negu morkose. Ypač daug kalio, silicio ir fosforo, vitaminų C ir B, geležies, mangano, seleno ir cinko.

Iš pastarnokų nuoviro gaminamas sirupas nuo kosulio, o ekstraktu gydoma vitiligo (arba baltmė – reta odos liga). Pastarnokai pasižymi efektyviu tonizuojamuoju poveikiu ir tinka kaip profilaktikos priemonė nuo daugelio ligų.

Pastarnoko gydomosios savybės – trumpai:

• varo šlapimą,
• lengvina kosulį,
• malšina skausmus,
• stiprina imuninę sistemą,
• gerina apetitą,
• reguliuoja virškinamojo trakto veiklą ir medžiagų apykaitą.

Tačiau svarbu žinoti, kad pastarnoko lapai ir šakniavaisiai didina odos jautrumą saulei, todėl žmonėms su balta ir plona oda pastarnokus reikia vartoti atsargiau.

Dygsta sunkiai

Pastarnokai – viena atspariausių žemoms temperatūroms daržovių. Dygsta jau esant 3 °C. Daigeliai nebijo šalnų net iki –5 °C.

Pastarnokai ilgai auga, todėl juos sėti reikia anksti pavasarį, kai tik dirvožemis yra tinkamas. Sėklos norma 10 m2 – 3–4 g sėklų. Mokslininkė R. Starkutė atkreipė dėmesį į tai, kad sėjai reikia naudoti tik šviežią sėklą, kadangi daigi būna tik metus. Sėklos dygsta sunkiai, todėl prieš sėją rekomenduojama sėklą parą pamirkyti vandenyje. Kadangi sėklos daigumas nebūna šimtaprocentis, reikėtų sėti tankiau. Sėjos gylis – 2 cm, atstumai tarp eilių – 30 cm, tarp augalų eilėje – 8–10 cm.

Sėklos dygsta 2–3 savaites. Sudygus sėkloms, esant reikalui daigelius vertėtų praretinti.

Kad visada turėtų šviežių sėklų, kai kurie augintojai patys jų išsiaugina. Jei leisime šakniai augti antrus metus, pastarnokas ūgtels iki metro, išskleis platų skėtį ir subrandins tiek sėklų (beje, taip pat naudojamų kaip prieskonis troškiniuose), kad jų užteks apsėti visam daržui.

Kur sėti ir kuo tręšti?

Pastarnokai auginami ir prižiūrimi panašiai kaip morkos. Mokslininkės R. Starkutės pastebėjimu, jie auga įvairiose dirvose, tačiau geriausiai dera giliai įdirbtose, puriose, patręštose, vidutinio sunkumo, puveningose ir neužmirkusiose žemėse.

Ir dar keletas specialistės patarimų, susijusių su žeme pastarnokams. Jei dirvoje nedaug humuso, rudenį prieš gilų arimą 10 m2 iškratome 60–80 kg komposto. Taip pat išberiame 600 g superfosfato ir 300 g kalio sulfato. Pavasarį ruošiant sėjai dirvą išberiama 10 m2 amonio salietros. Išretinus 10 m2 patręšiama 200 g amonio salietros.

Jei dirva turtinga organika, papildomai pastarnokų nereikia tręšti, kadangi gali išaugti šakoti šakniavaisiai. Kad šaknys nesutrūkinėtų, dirva visą laiką turi būti tolygiai drėgna. Sausrų metu tenka laistyti. Kadangi augalai reikalauja daug drėgmės ir organinių medžiagų, mulčiavimas aplink augalus padeda išlaikyti drėgmę ir sumažinti piktžoles. Per visą vegetaciją 3–4 kartus purenami tarpueiliai, ravimos piktžolės.

Kam ridikėliai prie pastarnokų?

Sėdami patarnokus kai kurie sodininkai šalia pastarnokų eilučių įberia ir ridikėlių sėklų, kurios turi dvejopos įtakos. Pirma, ridikėlių daigai išlįs gerokai anksčiau nei pastarnokų daigeliai, kurie aiškiai parodys, kur yra pastarnokai. Antra, anksti pavasarį bus šviežių ridikėlių.

Pastarnokams būtina sėjomaina, kuri apsaugotų augalus nuo ligų ir kenkėjų. Nepatartina jų sėti šalia giminiškos šeimos (salierų, petražolių) augalų.

Gali žiemoti dirvoje

Anot R. Starkutės, rudenį pastarnokų derlių galima nuimti paskutinį po kitų daržovių, nes šios daržovės nebijo šalčių. Nuimant derlių šakniavaisių lapai pjaunami paliekant 2—3 cm ilgio lapkočius, stengiamasi nesužaloti šakniavaisių.

Nuimtą pastarnokų derlių laikykime rūsyje kaip morkas – susluoksniuokime su smėliu arba durpėmis, pageidautina +1–3 °C temperatūroje.

Gal ne visi žino, kad dalį pastarnokų galime palikti dirvoje nenukasę. Jei paliksime juos žiemai žemėje, apkaupkime, uždenkime storu mulčiavimo sluoksniu. Peržiemoję po sniegu, pavasarį jie būna sultingesni, skanesni negu laikyti rūsyje.

Pastarnokų priešai

Petražolių septoriozė. Šia liga serga petražolės ir pastarnokai. Ant lapų, lapkočių ir sėklojų stiebų atsiranda netaisyklingų nešvariai baltų arba rusvų, su tamsiai rudu apvadu dėmių, kurios vėliau šviesėja. Viršutinės lapų pusės dėmėse matomi smulkūs, plonasieniai tamsiai rudų taškelių pavidalo grybo vaisiakūniai – piknidžiai.

Todėl nuėmus pastarnokų derlių būtina sunaikinti visas liekanas, giliai suarti arba sukasti dirvą, laikytis sėjomainos. Mokslininkė R. Starkutė pataria sėti tik sveiko pasėlio chemiškai arba termiškai išdezinfekuotą sėklą. Sėklojus galima purkšti registruotu fungicidu.

Salierinė margasparnė minamusė kenkia salierams, petražolėms, pastarnokams ir daugeliui kitų salierinių augalų. Pastarnokų lapuose matomos stambios, plokščios įvairios formos dėmės – minos. Iš pradžių jos būna balsvos, vėliau paruduoja. Žiūrint prieš šviesą, minose pastebimos kenksmingos lervos ir jų kruopėti juodi ekskrementai. Smarkiau pakenkti lapai pagelsta, vėliau nudžiūsta.

Kaip nuo to apsisaugoti? Nedideliuose plotuose reikia surinkti pažeistus minuotus lapus ir giliai užkasti arba sudeginti. Būtina laikytis sėjomainos. Rudenį svarbu giliai suarti arba perkasti dirvą, sunaikinti augalų liekanas. Aplink skėtinių augalų plantacijas reikia naikinti salierinių šeimos piktžoles.

Morkinė musė kenkia morkoms, šakninėms petražolėms, pastarnokams, rečiau salierams ir kitiems salierinių šeimos augalams. Musės pažeisti augalai skursta, silpnai auga, jų lapai tampa violetinio atspalvio, paskui pagelsta ir nudžiūsta. Jaunų šakniavaisių viršūnėse, o stambesniuose šakniavaisiuose – iki šerdies – būna įsigraužusios musės lervos.

Kaip ir nuo kitų kenkėjų, apsaugos priemonės nuo morkinės musės yra panašios: laikytis sėjomainos, rudenį giliai suarti dirvą, naikinti piktžoles. Sėklų beicavimas apsaugos nuo pirmos kartos musių lervų. Pastarnokus reikia sėti kuo anksčiau, atvirose vietose ir laiku retinti pasėlius.

Europoje pastarnokai buvo plačiai naudojami dar prieš įvežant bulves.

Veislės ir hibridai

Pastarnokų hibrido ‘Albion H’ šakniavaisiai yra kūgio formos, puikaus skonio, geros tekstūros, labai balti, ilgai nepraranda spalvos, o jų skonis primena salierus ir petražoles. Tai labai vertinga daržovė, turinti daug kalio. Geriausiai auga vidutiniškai sunkioje, puveningoje dirvoje. Šakniavaisius galima palikti žiemoti dirvoje – pavasarį jie bus sultingesni ir skanesni negu laikyti rūsyje.

‘Guernsey’ veislės pastarnokų šakniavaisiai yra balti, ilgi, forma jie panašūs į morkas, skonis primena salierus, petražoles. Vartojami švieži, virti, kepti, troškinti, konservuoti. Geriausiai auga vidutiniškai sunkioje, puveningoje dirvoje. Ir jų šakniavaisius galima palikti žiemoti po sniegu.

Vertingas salotų priedas

Šiandien kulinarijoje pastarnokai vartojami dažniau kaip prieskoniai negu kaip daržovės (jų dedama į salotas, troškinius, garnyrus, sriubas, alų ir net desertus), nors besilaikantiems dietos gali pakeisti kaloringas bulves. Juos galima naudoti ryžiams, bulvėms ar košėms pagardinti ar įdėti į gaminamą padažą. Pastarnokuose gausu kalio ir skaidulų. Tai puikus bulvių pakaitalas.

Ruošiant šviežių pastarnokų salotas, reikia stengtis, kad nuskustas šakniavaisis nepatamsėtų, patartina merkti į parūgštintą vandenį.

Mokslininkė R. Starkutė pasidalijo keliais salotų su pastarnokais receptais.

Šviežių pastarnokų salotos

Reikės: 

• 2 pastarnokų 
• 2 obuolių 
• 2 šaukšteliai paruoštų krienų
• svogūno arba poro 
• 3 šaukštų majonezo arba majonezo ir grietinės pusiau 
• pagal skonį – citrinos rūgšties, druskos.

Pastarnokus ir obuolius rupiai sutarkuojame, svogūną arba porą smulkiai supjaustome, sudedame paruoštus krienus, pasūdome, išmaišome ir užpilame majonezu.

Virtų pastarnokų salotos

Reikės: 

• 2 vidutinio dydžio pastarnokai 
• 1–2 svogūnų
• 2–3 šaukštų pomidorų tyrės
• 2 šaukštų aliejaus
• 2 šaukštų majonezo
• šaukšto išbrinkintų kmynų
• pagal skonį – druskos ir cukraus

Pastarnokus išverdame pasūdytame ir parūgštintame vandenyje, nulupame, supjaustome kubeliais, svogūnus smulkiai supjaustome, patroškiname aliejuje, sudedame pomidorų tyrę, įberiame kmynų, druskos, cukraus ir viską sumaišę užpilame majonezu. Į šias salotas tinka kubeliais supjaustyta ir aliejuje pakepinta duona.

Autorės, Romos STARKUTĖS nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.