Moterys šnekėjo apie svogūnus, juos pynė į kasas ir gyrė

Seniau sakydavo: jei virtuvės sieną puošia gražios svogūnų pynės – šeimininkė yra superinė. Dabar jau nuimtas ir išdžiovintas svogūnų derlius – pats laikas jį kraustyti iš dėžių bei krepšių ir pinti į vainikus, dar vadinamus kasomis. Todėl Žemaitijos nacionalinio parko direkcija (ŽNPD) Platelių dvaro sodybos Tradicinių amatų centre surengė seminarą, kviesdama norinčiuosius pasimokyti, kaip taisyklingai tuos vainikus pinti, kad jie ir akį džiugintų, ir gerai laikytųsi iki vėlaus pavasario.

Sena daržovė

ŽNPD specialistė Aldona Kuprelytė susirinkusiuosius supažindino su svogūnų istorija Lietuvoje.

„Svogūnai žinomi jau 6 tūkst. metų: daugiausia jie auginami Bulgarijoje, Ispanijoje, Italijoje, Japonijoje, JAV, Prancūzijoje, Rusijoje. Manoma, kad į Lietuvą svogūnai atkeliavo ne vėliau kaip XIII–XIV a. Taigi jie – sena daržovė, visą laiką išlikusi sveikatos simboliu ir puikiu įvairių patiekalų ingredientu. Seniau šeimininkės daržoves, tarp jų ir svogūnus, sodindavo darže prie namų, žiogrine tvora aptvertame sklypelyje. Dabar mes apsiskaitę, tad viską darome kitaip – svogūnų vagos iškeliauja toli į laukus. Galbūt geriau auga dėl to, kad pasikeitė augimo vieta, nes tame darželyje prie namų vietos daug nebūdavo ir nelabai kas galėjo taikyti kokias  sėjomainas“, – pasakojo A. Kuprelytė.

Būdai – įvairiausi

ŽNPD visuomenės aptarnavimo skyriaus specialistė Dalia Jakštienė parodė keletą elementarių būdų, kaip tvirtai supinti svogūnus į pynę. Savo patyrimu pasidalijo ir į seminarą susirinkusios aplinkinių vietovių moterys. Vienos sakė, kad pagrindą svogūnams pinti pasidarydavo iš šiaudų, kitos minėjo linų stiebelius, trečios – kiečių stiebus. Tačiau, pasirodo, galima svogūnus pinti ir neturint pagrindo, jei pačių svogūnų „uodegos“ ilgos ir tvirtos. O D. Jakštienė parodė, kad tas pynes galima  supinti neturint net virvės – tiesiog pinant „uodegas“ vieną su kita ir vis prijungiant naujas.

„Seniau svogūnai būdavo kabinami aukštai prie sienos netoli krosnies. Dabar mūsų trobos pasikeitusios, tokių krosnių nebeturime, bet kaip tie svogūnai gražiai atrodytų priderinti prie šiuolaikinio interjero! Mūsų kaime sakydavo – svogūnai turėjo būti taip gražiai supinti, taip puikiai atrodyti, kad visi jų pavydėtų. Visi turėdavo pavydėti tų svogūnų. Ir jei jau pasisekė taip padaryti, vadinasi, ta gaspadinė yra superinė“, – sakė D. Jakštienė.

Pasidalijo patirtimi

Ne vien svogūnų vainikų pynimo patirtimi dalijosi susirinkusios moterys. Kalba užvirė ir apie svogūnų sodinimą, laikymą, o kai kurios mintys – sodriai liaudiškos.

„Svogūnus turi sodinti moteris su dideliais papais ir plačiu užpakaliu, kai saulė nusileidžia, o mėnulis nėra patekėjęs. Tada svogūnai užaugs dideli. O kai sodina kopūstus, į dirvos galą padeda tokį akmenį, kokio dydžio kopūstų galvų nori, kad užaugtų. Žinau iš praktikos“, – tikino Pamedinčių k. ūkininkaujanti Jurgita Balvočienė.

O štai seminaro dalyvė tautodailininkė Kazė Katkienė sakė, kad nei jos mama kažkokių taisyklių laikydavosi, nei ji tai daro. Tiesiog ateina laikas – bulves, svogūnus sodina, svarbu, kad dirva būtų įdirbta ir turėtų laiko.

Vis dėlto daugelis moterų pripažino, kad reikia stebėti saulę ir mėnulį danguje, svogūnų sodinimo metu jų ten neturi būti.

„Teko girdėti, kad reikia stebėti saulę ir mėnulį, nė katras neturi matytis. Tačiau kai man reikia sodinti, paskambinu vaikams, jie laiko biodinaminį ūkį ir man pasako, ar metas tai daryti. Turi kažkokį užsienyje leistą kalendorių, kuriame viskas surašyta“, – prisipažino audėja Laimutė Puidokienė.

Svogūnas čerauninkas

Prakalbus apie dangaus kūnus, moterų kalbos nuo svogūnų persimetė į kitas kaimiškas veiklas: gyvulių auginimą, pasėlių priežiūrą. Antai seminare dalyvavusi kaimo turizmo sodybos šeimininkė Marija Striaukienė, kurią šiemet aplankė ir Lietuvos televizijos „Nacionalinė ekspedicija“, sakė, kad nuo mėnulio ne vien svogūnų sodinimas priklauso.

„Mano mama sakydavo, kad svogūnus reikia sodinti Stanislovinėms atėjus, kopūstų galvas, kad nekirmytų, ruginiais miltais barstydavo. O štai mano uošvė tvirtino, kad kiaulę reikia pjauti per pilnatį. Tuo pati įsitikinau, nors iš pradžių maniau, kad tai pramanai. Kiekvienas matome – vienos kiaulės mėsą sudėjus virti į puodą ji gražiai išsipučia, o kita – lieka susitraukusi. Tai priklauso nuo pjovimo laiko, nuo pilnaties“, – tikino M. Striaukienė.

Sugrįždamos prie svogūnų temos moterys sakė, kad norint, jog pasodinti svogūnai nevirstų žyduoliais, svogūnus per žiemą reikia laikyti šiltai. Visos sutarė, kad reikia laikytis dar vienos taisyklės – nieko nesėti ir nesodinti kirminų dieną, kuri esanti pažymėta visuose kalendoriuose. O labiausiai visus pralinksmino J. Balvočienės žodžiai apie tai, kad svogūnai yra čerauninkai.

„Iš praktikos žinau – svogūnas yra čerauninkas. Užaugo daug derliaus, pilną daržinės tarpiką svogūnų prikrovėme. Kur juos dėti? Vienam krepšį, kitam, didelę dalį išdalijau, o kitąmet niekas neužaugo. Turi nors simbolinę kainą – centą ar du – paimti, dovanoti svogūnų derliaus negalima“, – perspėjo J. Balvočienė.

Tokie linksmi ir praktiški moterų pasišnekėjimai vyksta Platelių dvaro amatų centre. D. Jakštienė ŪP sakė, kad tų seminarų bus ir daugiau, priklausomai nuo metų laiko ir tuo metu atliekamų darbų.

„Šis seminaras pirmasis po vasaros darbų. Kitame mokysime, kaip kepti kruasanus – Platelių dvare kadaise kepdavo šiuos prancūziškus skanėstus. Vėliau pereisime prie rankdarbių – siuvinėjimo, audimo, o prieš Kalėdas mokysimės gaminti kalėdinius patiekalus ir puošti namus“, – sakė D. Jakštienė.