Naminė degtinė: baimių pilnos kelnės

Žemės ūkio ministras Kazys STARKEVIČIUS: „Džiaugiuosi, kad pagaliau išdrįsome. Po daugybės dešimtmečių kalbų ir iečių laužymo pagaliau ryžomės panaikinti dar nuo carinės Rusijos laikų galiojusį draudimą ir apsisprendėme normaliai, civilizuotai įteisinti naminės degtinės gamybos kaimo turizmo sodybose  procesą.

Europos Komisija, ratifikuodama įstatymo projektą, pastabų neturėjo – ir taip jau buvome bene viena iš paskutinių šalių Europoje, nesiryžtančių žengti šio žingsnio. Kaip visuomet, oponuojantys šio įstatymo atsiradimui, dėstė argumentus, jog „paleisime džiną iš butelio“, o „kaimas prasigers“, „nesugebėsime sukontroliuoti“, „tai prieštarauja Motiejaus Valančiaus blaivybės priesakams“, ir širdyje patys šypsojosi, suprasdami, kad negalėtų ranką prie širdies pridėję prisiekti, jog to „uždrausto vaisiaus“ nėra ragavę. Tad geriau jau baigti tą partizaninį karą. Termovizoriniais dronais ginkluoti inspektoriai, miškuose ieškantys nelegalių „miško pasakos“ gamintojų, šiandien turi tikrai svarbesnių darbų. Turime užtikrinti specialistų, pagaliau tautinio kulinarinio paveldo ekspertų darbą, būtinos kokybės kontrolę. Na, o legalios produkcijos gamintojų sumokami mokesčiai atneš naudos ir blaivybės puoselėtojams.

Nesileisiu į istorijos vingius ir ilgą legalizavimo proceso kelią. Keista būdavo gurmaniško alkoholio parduotuvėse matyti iš kitų šalių atkeliavusius ir legaliai parduodamus „slivovicos“, „šnapso“ ir kitus panašius tautinio paveldo gėrimus, kai mūsų šalies ūkininkai, kaimo turizmo sodybų šeimininkai tokios galimybės neturėjo. Ekspertai galėtų detaliau paaiškinti gamybos proceso kontrolės ir priežiūros mechanizmus kaimyninėse šalyse, prisiminti iki šiol galiojančią šimtmečius trunkančią Austrijos karalienės privilegiją ir kitų šalių patirtį.

Prieš 12 metų mano, kaip tuomečio žemės ūkio ministro, kvietimu Lietuvoje viešėjo Vokietijos žemės ūkio ministerijos kancleris. Jis, kaip nuoširdus Lietuvos draugas ir pagalbininkas, aktyviai padėjo Lietuvai stojant į Europos Sąjungą (ES), jam padedant šimtai Lietuvos žemės ūkio specialistų mokėsi ir dirbo Vokietijoje, o štai jam apsilankyti Lietuvoje vis sutrukdydavo įvairūs valstybiniai reikalai. Suprantama, pagaliau įvykusiu vizitu nuoširdžiai džiaugėsi daugelis. Po visų oficialių susitikimų pakviečiau jį vakarienės į savo namus. Vakarienės metu svečiui pasiūlėme paragauti ir tikro lietuviško tautinio paveldo – tikros, dešimtmetį ąžuolinėje statinaitėje laikytos ruginukės. Suprantama, kad tiek išvaizda, tiek skoniu tas tautinio paveldo produktas galėjo varžytis su bet kokiu pasaulyje žinomu viskiu, bet garbiam svečiui keletą kartų buvo paaiškinta, kad tokio „špecialiteto“ parduotuvėje negausi...

Svečias, paragavęs ir įvertinęs gėrimą, paklausė: „O naminukės varymo aparatai irgi uždrausti?“ Ir kancleris papasakojo Vokietijoje nuo seno sklindančią istoriją: „Vieno valstiečio name ant aukšto rado seną, surūdijusį, Pirmojo pasaulinio karo laikus menantį, naminukės varymo aparatą. Buvo iškviesta policija, pasienio apsaugos tarnyba, ji Vokietijoje prižiūri naminukės gamintojus. Buvo surašytas protokolas, atlikta konfiskacija. Po kurio laiko vyko teismas. Susirinko daug žmonių, visi šaipėsi iš senovinio surūdijusio eksponato, demonstruojamo teismo posėdžių salėje. Ūkininkas aiškino, kad nei jis, nei jo tėvas iš to aparato naminukės nevarė... Teisėjas barėsi, kad vien jau už tokio aparato turėjimą gresia areštas ir laisvės atėmimas... „Na, jeigu jau taip, garbus teisėjau, – atsakė žmogus, – tai bauskite geriau mane už tos moters, kuri dabar stenografuoja teismo posėdį, išprievartavimą... Ir nesvarbu, kad man septyniasdešimt ir tos moters aš nepažįstu, bet aparatą, jeigu ką, turiu...“

Vokietijoje seniausiai pamiršo „velnio gėrimo“ baubus. Tiek metų prabėgo, mes vėl sugrįžome prie šio klausimo. Tikiuosi, šį kartą prasmingiau...

Nenuvertinkime kaimo žmogaus ir nebijokime savo šešėlio. Turime ne drausti ir bausti, o tartis ir dirbti.“

Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Kęstutis MAŽEIKA: „Tai esminiai Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimai, kurie atvėrė galimybę ūkininkams kaimo turizmo sodybose gaminti alkoholį, tai yra tradicinę, kaip ir kitose šalyse, kaimo turizmo sodybose, gaminamą naminę degtinę. Tos baimės, kurios anksčiau buvo, – tai didžiųjų alkoholinių gėrimų gamintojų ir importuotojų, nes Lietuvoje labai mažai gaminama, o spiritas – tik vienoje gamykloje ir labai nedideliais kiekiais. Dėl to, kad dalis ūkininkų užaugintų grūdų bus perdirbama iki galutinio produkto, turbūt nenukentės nei eksporto kiekiai – iki 4 mln. t, nei alkoholio importuotojai – koncernai.

Priešingai – žmonės galės papildomai prisidurti daugiau pajamų, prisikviesti svečius tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio padegustuoti lietuviško produkto. Nematome tame nieko blogo, vertindami kultūrą, kuri yra pasikeitusi ir renginiuose, ir kaimų šventėse, ir visur kitur. Gyventojai yra kultūringi, turi saiką. Nėra ką kalbėti apie tuos, kurie turi problemų dėl alkoholio – ar už tai buvo draudžiama iki šiol, ar baudžiama, jie vis tiek naminės degtinės susirasdavo. Manau, kad tai tikrai negali būti kovos priemonė prieš papildomas pajamas, ypač regionuose.“

Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) įkūrėja ir pirmoji pirmininkė Regina SIRUSIENĖ: „1997 m. įkūrus LKTA, nebuvo aiški kaimo turizmo veikla mūsų šalyje. Buvo bandoma ją sutalpinti į tokį Palangos babyčių paslaugų kambariuko modelį. Tada profesorius Antanas Stancevičius išsiuntė mane į Europą pasidairyti, koks ten yra tas kaimo turizmas, kokia veikla jame vykdoma. Paaiškėjo, kad Europoje paveldas kaimo turizme suprantamas kitaip nei tada Lietuvoje. Pas mus buvo manoma, kad paveldas yra senos trobos, vienkiemis ir keli kambarėliai, kuriuose gyventų iš miesto atvykę atseit pavargę svečiai. Bet buvo visai ne taip. Europos modelis buvo toks: Italijos, Prancūzijos, kuriose lankiausi, taip pat Ispanijos, Skandinavijos šalių kaimo turizmo modelis yra paveldas, patogus apgyvendinimas, geras maitinimas, kai maistas gaminamas sodyboje, naminiai gėrimai, tarp jų – ir alus, ir naminukė. Vienur ji gaminama iš vynuogių, kitur – iš grūdinių kultūrų. Tokį kaimo turizmo supratimą aš parsivežiau į Lietuvą.

Ir tada prasidėjo funkcionierių protestai, kad jokiu būdu kaime šitaip negalima – prasigers, kaimiečiai nepadarys jokio verslo, viską sužlugdys ir vėjais nueis struktūrinių fondų parama. Ir prasidėjo dalykinis karas su tais funkcionieriais – pirmiausia reikėjo sukurti teisinę bazę, kad būtų užfiksuota viskas, kas turi būti kaimo turizme, kas yra kulinarinis paveldas, o jie neleido švenčių organizuoti, neleido svečių maitinti daržovėmis iš ūkininko daržo, buvo privaloma vežtis iš „Maximos“, nes kitokių prekybos centrų tais metais dar nebuvo. Visa tai reikėjo pakeisti ir tai buvo gana ilgas procesas. Aišku, man labai padėjo žiniasklaida. Pirmiausia – tai „Ūkininko patarėjas“, kuris visą laiką ėjo šalia ir jo straipsniai darė stiprų spaudimą funkcionieriams. Viešumas buvo labai svarbu. Mes visa tai pasiekėme, sudėliojome viską į vieną paketą, išskyrus vieną dalyką, kad nebuvo galima kaimo turizmo sodyboje gaminti naminio miežinio alaus ir naminukės. Nacionalinė naminės degtinės gamintojų asociacija organizavo tikslinę kelionę į Europą, vyko grupė mūsų asociacijos narių, ŪP ir kitų leidinių bei televizijos žurnalistai pažiūrėti, ar mes nebandome sukurti kažkokio ES neegzistuojančio modelio. Visi įsitikino, kad ten tikrai ne tik kad gaminama ta naminė degtinė, bet ją dar leidžiama ir pardavinėti.

Dabar priimti teisiniai aktai yra dar tik pradžia – turės būti poįstatyminiai aktai, jie apipins pagrindinį dokumentą. Aš manau, kad ateis laikas, kai bus galima ruginukę kaimo turizmo sodybose ir pardavinėti išsivežti. Šiuo metu esu Šveicarijoje ir traukinuku buvau nuvažiavusi į Prancūziją pasidomėti, kaip ten iš tikrųjų yra su tuo pardavimu. Mūsų teisiniame akte nurodyta, kad parduoti negalima, galima gaminti tik 100 litrų per metus ir jokių pardavimų, tik degustuoti. O štai Prancūzijoje galima pardavinėti svečiams naminukę, išpilstytą į suvenyrinius buteliukus po 0,2–0,3 l.

Ir dar štai koks paradoksas – pas mus miesto viešbučiai veikia pagal tą patį įstatymą, kaip ir kaimo turizmas, viešbučiai teikia apgyvendinimo paslaugą mieste, kaimo turizmas – apgyvendinimo paslaugą kaime. Viešbučių kambariuose yra šaldytuvai, kuriuose pristatyta alkoholinių gėrimų buteliukų, o viešbučių restorane irgi galima visą naktį vartoti alkoholį. O kaimo turizmo sodybose – jau negalima. Taip visą laiką kaimas yra smukdomas, murkdomas ir bandoma įrodyti, kad tie kaimiečiai nesugebės susitvarkyti. Skaičiau Seimo narės Agnės Širinskienės komentarą, kad mes esame kaip Baltarusija, kaip Rusija, nes jau leidome kaime gaminti naminę degtinę. Ar gali turinti daktarės laipsnį politikė šitaip „mąstyti“?

Asociacijos dabartinės funkcijos: rodyti visiškai kitą modelį, nes kaimo turizmas dabar regionuose tapo kultūros centrais, kuriuose viskas vyksta – šventės, koncertai, vestuvės... Nuo 1997 m. buvusių 17-os sodybų iki šiol jų padaugėjo iki 700 ir buvo sukurta apie 5 tūkst. darbo vietų kaime. Valstybė šiame procese praktiškai visiškai nedalyvavo, viską darė patys kaimo žmonės. O kas dabar kaime? Neturime jokios infrastruktūros, palyginti su miestu, kur asfaltuotos gatvės, šaligatviai, yra apšvietimas, vandentiekis, nuotekos, gamtinės dujos – viskas iš visų šalies gyventojų mokesčių sudėta tik mieste, o kaime tas vargšas verslininkas turi kurtis pats. Tai yra greideriuoti kelią, įsirengti nuotekų valymo sistemas. Viską pats... Negalime niekada dėti nei lygybės ženklo, nei taip elgtis su kaimo žmonėmis, kaip dabar yra XXI a. Norima sukurti tokią opiniją: jeigu tai kaimas, tai ten tik prasigers, kito kelio nėra. O šis įstatymo pakeitimas kaip tik ir sukėlė tokį šaršalą, bet jis yra mažesnis, negu buvo prieš 10 metų. Visuomenė mąsto laisviau, pažangiau, labiau vertina kultūros paveldą, savo istoriją.“

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys MACIJAUSKAS: „Manau, kad ūkininkai tikrai pasinaudos galimybe gaminti naminę degtinę. Tai yra kulinarinio paveldo objektas. Visais laikais naminė degtinė Lietuvoje buvo gaminama, kartais legaliai, kartais nelegaliai. Džiaugiamės, kad Seimas pagaliau žengė tuo europietišku keliu, nes Lietuva buvo likusi vienintelė ES, kuri draudė ūkininkams gaminti naminę degtinę. Tai, matyt, bus pasinaudota tokia galimybe ir iš to laimės abi pusės.

Ta įstatymo redakcija, kokią dabar priėmė Seimas, yra labai smarkiai sugriežtinta, didelė kontrolė, numatytas sudėtingas kontrolės mechanizmas, bet pradžiai tikriausiai to reikia, o vėliau bus matyti... 100 litrų per metus yra mažokai, nes daugumoje valstybių yra leidžiami žymiai didesni kiekiai, pvz., Austrijoje – 400 litrų grynojo alkoholio, o tai yra 1 000 litrų degtinės, Čekijoje irgi panašiai. Įvairiose valstybėse skirtingai reglamentuojama – vienur galima gaminti ir pardavinėti, kitur gaminti tik savo reikmėms. Pagal Lietuvoje priimtą įstatymą leidžiama gaminti tik savo reikmėms arba vaišinti kaimo turizmo sodybų svečius. Manau, kad pirmoje stadijoje viskas yra kaip ir neblogai.

Galiu dar priminti, kad aš apie 2005 m. asmeniškai dalyvavau steigiant Nacionalinę naminės degtinės gamintojų asociaciją. Tarp steigėjų buvo ir ŪP vyriausiasis redaktorius Vytenis Neverdauskas, ūkininkai. Nuveikėme nemažai darbo. Dabar priimtas įstatymas realiai yra prieš beveik 20 metų mūsų parengtas projektas su nedideliais pakeitimais. Dabar nebeįmanoma suskaičiuoti, kiek kartų Seime jis buvo teikiamas ir atmetamas, buvo tobulinamas, daromi kai kurie pakeitimai, ypač aprašant kontrolės mechanizmą, kuris dabar yra pakankamai griežtas. Bet, matyt, to reikia. Praktika parodys, ar tas įstatymas ne per griežtas. Manau, kad ateityje tos galimybės bus plečiamos, nes, pvz., Austrijoje kiekvienas ūkininkas, deklaruojantis pasėlius, nesvarbu, ar jis turi kaimo turizmo sodybą, ar ne, įgauna teisę pagaminti tam tikrą kiekį to „šnapso“, kaip jie patys vadina.“

Redakcijos nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.