Ashburn +27,8 °C Mažai debesuota
Penktadienis, 19 Lie 2024
Ashburn +27,8 °C Mažai debesuota
Penktadienis, 19 Lie 2024

Namišietės gyvulininkystės ūkis išaugo nuo vienos pasoginės karvės

2024/06/18


Pasvalys („Darbas“). Namišietė ūkininkė Dalė Anilionienė (Šamelytė) prisiminė, kaip 1987-aisiais susituokė ir pasogos gavo karvę.

– O šiandien mūsų bandoje 28 melžiamos karvės ir dar yra tos pirmosios palikuonė – žaloji Spirgė. Mano karvės jaunos, dauguma pirmo ar antro veršio. Bet bandos vadeivė Vincė – septynių veršių, seniausia, dar duoda apie dvidešimt litrų pieno. Ji – tarsi puošmena. Su Vince įsiamžinęs ir mūsų anūkas Elijus. Šiemet jis baigia antrą klasę.

Dalė ir Vidas Anilioniai – dviejų dukrų ir dviejų sūnų tėvai.

– Vyriausias Mantas ūkininkauja Namišiuose pas močiutę, mano mamą. Su žmona Egle augina 2018-aisiais gimusią Emiliją. Šiuo metu šeima išlėkusi atostogauti į Prancūziją pas seną šio krašto ūkininkų bičiulį Mišelį, – atskleidžia Dalė. – Dukra Inga – Danijoje. O Daivos šeima, auginanti Elijų, gyvena Panevėžyje. Daiva dirba policijoje. Mūsų pagrandukas Nedas, atitarnavęs Lietuvos kariuomenėje, dabar Norvegijoje.

Ir Dalė, ir jos vyras Vidas – iš Deveitonių.

– Aš buvau šešerių metų, kai persikėlėm gyventi į Namišius. Vidas dar jaunesnis – trejų, – vaikystės prisiminimus pasakoja Dalė. – Nors jau gyvenome Namišiuose, tačiau vasarą kokia aštuonmetė takeliu žygiuodavau į Deveitonių sodybą melžti karvės. Parnešdavau pieną, buvau nedidelė, tik galvelė lauku einant matydavosi. Iš neaptverto prūdo ir vandens pasemdavau. Didžiulėje sodyboje buvo takeliai, liepteliai, parkas. Melioracija apie 1978-uosius viską nuvertė…

Namišiuose
Namišiuose močiutės Janinos Januškevičienės 80-metis. Dalė (stovi antra iš kairės), (kairėje) sūnus Mantas, (dešinėje) brolis Egidijus, mama Marytė Šamelienė, (priekyje antra iš dešinės) dukra Daiva, (kairėje) dukra Inga su mažuoju broliuku Nedu.

Taigi Dalė nuo mažumės su karvutėmis susigyvenusi:

– Gal jau šešerių metų išmokau ant karvės joti, neilgai trukus – ir melžti. Baba, mama melžė karves. Kokios aštuntokės su draugėmis išleisdavom kolūkio melžėjas.

Beje, Dalė turėjo ir visai kitokių svajonių:

– Svajonė buvo sklandyti, nes sklandė giminaitis, ir Panevėžyje mokytis audėja. Bet į Kiemėnų aštuonmetę mokyklą, kurioje mokiausi, atvažiavo iš Joniškėlio technikumo ir po šio susitikimo penkios merginos nutarėm mokytis agronomijos, o penki vaikinai – mechanizacijos. Tad iš trisdešimt vieno klasioko dešimt pasuko į Joniškėlio technikumą.

Svajonę sklandyti bandė įkūnyti sūnus Nedas.

– Vasarą vežiojom į Biržus sklandyti, – išsitaria mama…

Dalė Alinionienė
Ūkininkė Dalė Anilionienė su savo pasoginės karvės palikuonė Spirge. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Dalės mama Marytė (kūmai dokumentuose užrašė Adelė) Šamelienė melžė kolūkio karves.

– O tėvelis Antanas 1967-aisiais ardydamas pastatą patyrė stuburo traumą ir liko neįgalus. Man buvo metai, mamytė laukėsi brolio Egidijaus, – Dalė prisipažįsta pavydėjusi kitiems vaikams sveikų tėvų, tačiau jų nuostabus tėtis padarė dar daugiau. – Deveitoniuose pats susimeistravo motociklą, kuriuo mus vežiojo. Tris mašinas yra turėjęs, visą Lietuvą išvažinėjom. Tėtis buvo nagingas meistras. Remontuodavo slides, vadovavo įrengiant krepšinio aikštelę. Ir aš buvau sportininkė, rankininkė. Sportininkai ir mūsų sūnūs – Nedas mėgsta krepšinį, Mantas – tinklininkas, krepšininkas. Mano vyras Vidas – medžiotojas ir žvejys, bet mūsų vaikai šiais pomėgiais nesusidomėjo. Tik policijoje dirbanti Daivutė gera šaulė, taikliai šaudo.

Antanas Šamelis
Tėtis Antanas Šamelis po stuburo traumos liko neįgalus, bet buvo labai nagingas ir dar Deveitonių sodyboje susimeistravo motociklą, į kurį susodino vaikus Dalę ir Egidijų, apie 1970 m.

Dalė sako buvusi daugiau tėtės vaikas:

– Jis buvo labai tolerantiškas, bet ir tvarkos mėgėjas. Buvo ir griežtas tėtės žodis, žvilgsnis, reikėjo klausyti. Be galo mylėjo mūsų Mantuką, kuriam buvo dvylika metų, kai 2001-aisiais senelis mirė.

Mamytė gyvena Namišiuose.

– Dar ir drausmės duoda, – pašmaikštauja Dalė.

Ji prisimena, kad maždaug prieš tris dešimtmečius buvę tarp pirmųjų ūkininkų:

– Tėtis Deveitoniuose atsiėmė 32 hektarus savo senelio irgi Antano Šamelio žemės. Nuo mūsų prosenelių ūkis ir prasidėjo. Dabar Deveitoniuose kviečių laukai ir ganyklos.

Ūkininkauja ir Dalės brolis Egidijus, ir sūnus Mantas:

– Visi esame tokiame daugiau nei šimto hektarų šeimos katile, tarsi šeimyniniame kooperatyve.

Namišiai
Pernai šis jautukas Namišiuose dalyvavo Jurginių šventėje, o šiemet jau nemažai paaugęs.

O Dalės gyvulininkystės ūkis iš tiesų išaugo nuo vienos pasoginės karvės, kurią gavo prieš 37 metus:

– Vėliau dar iki dvylikos karvių rankom melžiau, berods, 2006-aisiais rašiau projektą dėl trijų melžimo aparatų. Maždaug prieš ketverius metus įrengtos linijos. Vasarą mano karvės lauke. Melžiu du kartus – ketvirtą valandą iš ryto ir po pietų. Vasarą užtrunku porą valandų, nes melžiu keturiais aparatais. Fermoje – penkiais, tad pasimelžiu pusvalandžiu greičiau.

Namišietė atskleidžia, jog visą gyvenimą jų gyvulių veterinaras Pavelas Isajevas. Sėklintojas – iš Pasvaliečių.

– Mano karvės žalosios, žalmargės, juodmargės, per parą duodančios apie trisdešimt litrų pieno. Iš pradžių parduodavom Pasvalio sūrinei, vėliau – kooperatyvui „Pieno puta“, o prieš ketverius metus perėjom į kooperatyvą „Pienininkai“. Abu jie iš Kupiškio rajono. Dabar moka po 29 centus. Anksčiau dar mokėjo po 42 centus. Bet prieš porą metų numušė iki 27 centų. Tada ir teko atleisti darbininką, kuris išvyko į užsienį. Dirbu be poilsio dienų. Jei reikia išvažiuoti, išleidžia geri žmonės, – šypteli Dalė ir išsitaria apie geliančias rankas.

Paklausta, kokia buvo aukščiausia pieno supirkimo kaina ir koks jos gyvulininkystės ūkis buvo didžiausias, Dalė prisiminė:

– Kai dar prie lito mokėjo po 92 centus. Nors ir neilgai, bet tai buvo kosminė kaina. Turbūt daugiausia esam turėję 36 melžiamas karves, o iš viso – 52 raguočius. Krito pieno supirkimo kainos ir bandą ėmėm mažinti. Pernai atvažiavę lenkai siūlėsi pirkti visą bandą, tik mažai davė. Laiko klausimas, kiek dar laikysimės. Ilgiausiai gal iki dvejų metų.

Beje, Dalė užsimena, kad palaiko ir daug padeda giminaitis Velžių ūkininkas Dalius Motejūnas:

– Iš jo gaunam aštuonis hektarus ganyklų, kurias tris kartus nusišienaujam, gaminam šienainį, rulonus sukam į baltą plėvelę. Turim savo technikos, viską dirbam savo jėgomis. Nedas parlekia iš Norvegijos. Visi pas mus prie žemės, prie ūkio, myli gyvulius. Kiekviena karvė su charakteriu, visos turi vardus. Jei krenta, gaila iki ašarų. Ir šeimininkas privalės nuspręsti, koks bus šių karvių likimas – mėsai paskersti ar toliau laikyti ir melžti…

 

Autorė Asta BITINAITĖ / DARBAS

Viršelyje: Šeimininkę su gyvuliukais sieja ypatingas ryšys. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Dalintis