Natūrali daržininkystė: organinės trąšos, jokio ravėjimo ir arimo

Nuo ko viskas prasidėjo?

Nuo holistinio požiūrio į gyvenimą. Viskas yra susiję, o gyvenimas yra kur kas daugiau nei visų elementų suma. Suvokimas prasidėjo prieš daugiau kaip dvi dešimtis metų, kai pašlijo sveikata ir gydytojai prognozavo, kad su tokiomis ligomis žmonės išgyvena NET penkerius metus, o norėjosi gyventi ilgai ir svarbiausia – be ligų. Tuo laiku informacijos, galima sakyti, nebuvo – godžiai pirkome visas knygas apie sveikatą: pirmiausia apie kūno, vėliau ir apie psichologinę, dvasinę.

Tai, kas parduodama parduotuvėse ir turguose, dažniausiai auginama tręšiant cheminėmis trąšomis, gaminama su daugybe priedų, konservantų, skonio stipriklių. Neliko kitos išeities, kaip patiems užsiauginti sveiko maisto. Besidomint sveika gyvensena, netradicine medicina, virškinimo sistemos subtilybėmis, ieškant vis naujesnės informacijos, pradėjome matyti paraleles tarp žmogaus organizmo ir žemės bei augalų. Dabar gerokai paprasčiau, internete informacijos apie tai tikrai daug. Kita vertus, jos tiek daug, kad atrinkti, kur tiesa, o kur tiesiog šlamštas, užima marias laiko.

Kuo pakeičiate chemines trąšas? Kaip vietoj jų panaudojate aliejinius moliūgus, raugus?

Anksčiau auginome vištas, tad gamindavome žolių raugus su vištų mėšlu, medžio pelenais ir specialiomis bakterijomis. Išrūgdavo iš kojų verčiančio kvapo raugas – juo ir tręšdavome. Augalai gaudavo visų jiems reikalingų medžiagų: azoto, kalio, kalcio ir t. t., o svarbiausia – mikroelementų.

Nuo vištų kilo ir ūkio pavadinimas. Buvome prigalvoję įvairių tradicinių pavadinimų, bet kai dukra pasiūlė Kokoko, šis ir prigijo – lengvai įsimenamas, keliantis smagias emocijas. Nors vištų neliko, pavadinimą išsaugojome.

Pastaraisiais metais nusprendėme nebenaudoti gyvulinės kilmės trąšų. Perskaitėme daugybę straipsnių, peržiūrėjome begalę vaizdo medžiagos. Bandymų ir klaidų kelias buvo labai ilgas – kaip savo, taip ir augalų sveikata domimės nuolat.

Svarbiausias dalykas, norint užauginti sveiką, visavertę daržovę be trąšų, yra padaryti žemę gyvą, užveisti joje kuo daugiau mikroorganizmų. Jie lemia dirvožemio ekosistemos stabilumą, medžiagų apykaitą, derlingumą. Mikroorganizmai palaiko dirvožemio struktūrą ir sveiką augalų šaknų zoną, dėl jų veiklos vyksta organinių medžiagų mineralizacija, formuojasi humusas, gaminamos įvairios biologiškai aktyvios medžiagos, fermentai, hormonai, stimuliatoriai.

Ten, kur plėtojama intensyvi žemdirbystė, nuolat tręšiama cheminėmis trąšomis, mikroorganizmų kiekis ir įvairovė pakinta. Todėl jei į žemę, kuri metų metais buvo tręšta cheminėmis trąšomis, vieną dieną jų nebersite, o tręšite tik žolių raugais, tikėtina, kad sulauksite prastesnio derliaus, nei esate įpratę, taip pat augalai gali pradėti sirgti. Prie natūralios žemdirbystės reikėtų pereiti palaipsniui.

Mūsų šiltnamyje nuolat užraugta pora statinių žolių su gerosiomis bakterijomis – raugu laistome ir prireikus purškiame daržoves. Visas organines atliekas kompostuojame taip pat su gerosiomis bakterijomis, kompostas įterpiamas į dirvą.

Auginame moliūgus aliejui, sėklas išimame, o masė lieka nepanaudota – ją sudedame į šiltnamį ir negiliai sumaišome su dirva.

Kodėl neravite ir neariate žemės – kaip tai įmanoma?

Kaip minėjau, žemė yra gyva, jei ją tinkamai prižiūrime. Joje gyvena nesuskaičiuojama daugybė įvairių mikroorganizmų, o daugiausia jų yra dirvos paviršiuje, tarp augalų šaknų. Kuo giliau, tuo mikroorganizmų mažiau ir jų funkcijos jau kitokios. Giliai ardami suardome šią unikalią sistemą ir tuomet netręšdami vargu ar ką užauginsime.

Rudenį, nuėmę derlių, užsėjame vasarinius kviečius ar avižas, iki šalnų spėja ūgtelėti želmenys ir galima išsispausti sulčių ar dėti į salotas, o vėliau jie tiesiog nušąla. Leidžiame žemėje augti žolėms (piktžolėms), išskyrus usnis ir varputį.

Pavasarį žemę kiek daugiau išdirbame morkoms, o kitoms daržovėms tik sujudiname dirvos paviršių arba nė to nedarome – kopūstus, moliūgus sodiname į visai nejudintą žemę. Pasodinus viskas mulčiuojama. Žolės pavasarį būna mažai, tad mulčiui naudojame smulkintus šiaudus, šieną, pernykščius lapus.

Visas daržas nuolat mulčiuojamas. Nupjauta žolė yra trąša, taip pat žemė apsaugoma nuo greito išdžiūvimo, sulaikoma drėgmė. Tiesa, nereikėtų iš karto uždėti labai storo žolės sluoksnio – ji gali pradėti pelyti. Mulčio sluoksnis storinamas palaipsniui.

Realiai ravėti reikia tik morkas, nes žolės dygsta gerokai greičiau. Visa kita auga neravima – išrauname tik tas žoles, kurios kėsinasi nustelbti augalus.

Kai reikia išdirbti pievą, geriausias būdas tai padaryti – ,,pasodinti“ bulves. Žolę nupjauname ir paliekame. Pievoje išmėtome bulves, uždengiame išardytomis kartoninėmis dėžėmis, kuriose išpjautos skylės bulvienojams augti, ir labai storai apklojame šiaudais. Ir viskas – iki rudens derliaus ramu.

Ką auginate ūkyje?

Darže ir šiltnamyje auginame įprastas mūsų regionui daržoves: agurkus, pomidorus, bulves, morkas, taip pat burokėlius, įvairius kopūstus, salierus, ropes, porus, svogūnus, česnakus. Randame vietos egzotiškesnėms daržovėms: baklažanams, batatams, nepelnytai Lietuvoje primirštiems topinambams.

Sode labiau orientuojamės į retus augalus. Žinoma, auga obelys, kriaušės, slyvos, svarainiai, bet ir putinai, šermukšniai, žilakrūmiai, ožerškiai (goji uogos), šaltalankiai, cidonijos, šeferdijos, aktinidijos, kininiai citrinvyčiai (šizandros) ir daugelis kitų. Tai augalai, kurių uogos ypač vertingos ir naudingos sveikatai, o pirktinių uogų kainos didelės.

Mūsų rytas prasideda nuo šviežių ir fermentuotų daržovių sulčių. Parduotuvėje perkame nedaug – kiek įmanoma, renkamės mažų vietinių augintojų produkciją. Maitindamiesi natūraliai užaugintu maistu, neteisdami kitų, nesistengdami visiems įtikti, esame sveiki, energingi ir nestokojame gyvenimo džiaugsmo.

Irmos TREČIOKIENĖS nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.