Nauja „aktyvaus ūkininko“ koncepcija

Mano manymu, šis reglamentas turi tapti lūžiu sprendžiant įsisenėjusią ir niekaip neišsprendžiamą sofos ūkininkų problemą. Jame nurodoma: „Valstybės narės gali teikti išimtinę laikiną paramą aktyviems ūkininkams (nieko naujo! – aut. past.), kuriems poveikį turi smarkus trąšų kainų padidėjimas (naujas požiūris! – aut. past.).

Epopėja, kai buvo dedamos tikros (o gal tariamos) pastangos suformuluoti „aktyvaus ūkininko“ apibrėžimą, siekiant išspęsti „sofos ūkininkų“ problemą, visiems yra gerai žinoma ir nusibodusi. Visi bandymai sukonkretinti „aktyvaus ūkininko“ sąvoką, priartinant ją prie gamybos ir jos rezultatų, pasibaigdavo valdininkams kaip kirviu nukertant maždaug taip: „Europos Sąjunga draudžia paramą sieti su gamyba“.

Šiame reglamente yra kitaip. Jame aktyvaus ūkininko sąvoka tiesiogiai siejama su trąšų kainomis, o parama – su vidutinėmis trąšų sąnaudomis. O tai jau, niekas nepaneigs, reiškia tiesioginį ryšį su gamyba!

Taigi, įgyvendinant reglamento nuostatas, Lietuvoje apie 110 tūkst. pareiškėjų tarpe reikės išskirti ūkininkų, naudojančių trąšas, aibę. Esu tikras, ji bus kelis kartus mažesnė. 2024 m. įvykusioje Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) metinėje konferencijoje buvo paskelbtas ūkininkų, 2023 m. įgyvendinusių gamybines ekoschemas (žr. pav.), skaičius – 12 167, ir plotas – 2 203 277 ha. Prie jų pridėjus ekologinius ūkius (teikiančius produkciją rinkai) ir ūkius, ekstensyviai auginančius gyvulius (tik ne tuos, kur tankumas 0,1 SG/ha) bei bitynus, atrenkant visus pagal tą patį principą – patiriamas gamybines sąnaudas, susidarytų visiškai kitas, gerokai trumpesnis paramos gavėjų, pelnytai gaunančių išmokas, sąrašas iš tais metais
114 341 deklaravusio.

Tiesą sakant, ši analizė atvedė prie minties, jog aktyvaus ūkininko sąvoką buvo galima spręsti kitaip (nesibaidant gamybos) dar 2013–2020 m., remiantis kai kuriomis Reglamentų 2013/1307 ir 2013/1305 nuostatomis. Išvadomis su papildomais argumentais galbūt reikės pasidalinti ateityje, jeigu prasidėtų poslinkiai sofos ūkininkų eliminavimo linkme.

Tūkstantąjį kartą turiu pakartoti – viską lemia požiūris. Ar taip bus – nežinia. Naujojo ministro jis labai aiškus. Valdininkijos – didelis klausimas. Labai svarbų vaidmenį čia turi suvaidinti žemdirbių savivalda ir jos vienybė, spaudžiant sofos ūkininkų eliminavimo iš Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) paramos scenarijaus, įtvirtinant jį, pvz., 21 Vyriausybės programos įgyvendinimo veiksmų plane.

„Negirk dienos be vakaro“, – privalau visada prisiminti, atstovaudamas modernioms, daugiašakėms technologiškai pažangioms ir ne mažiau socialiniu požiūriu reikalingoms žemės ūkio įmonėms. Dar daugiau tokio tipo ūkių yra fizinių asmenų.

Nežinau, kaip paaiškinti teisės akto leidėjų nenuoseklumą, viename to paties straipsnio punkte nustatant paramos dydžio skaičiavimo metodiką pagal trąšų sąnaudas, o kitame straipsnyje nurodant: „Valstybės narės nustato didžiausią paramos sumą vienam paramos gavėjui arba didžiausią hektarų skaičių, kurio atžvilgiu vienas gavėjas gali gauti paramą.“ Blogiausia yra tai, kad, kiek suprantu iš teksto, šis nurodymas yra imperatyvus.

Tačiau tai – labai rimtas pavojaus signalas visiems prekiniams ūkiams. Jeigu svarstant BŽŪP po 2027 m. pasiūlymus nuotaikos dėl būtinybės, mažinant išmokas, bent jau atsižvelgti į išlaidas darbuotojų atlyginimams po truputį gerėja, tai šiame reglamente jokių išlygų nėra. Grėsmė gali atšliaužti iš kitos pusės.

O su logika, mano manymu, Reglamente striuka. Kad tuo įsitikintų ir skaitytojai, pabaigai pacituosiu visą Reglamento 2 preambulę: „smarkiai išaugusios trąšų kainos tiesiogiai veikia žemės ūkio sektorių, nes trąšos yra labai svarbios žemės ūkio našumui, ūkių gyvybingumui ir apsirūpinimui maistu. Trąšų įsigijimo išlaidos yra vienos iš didžiausių išlaidų, kurias tenka patirti ūkininkams. Sąjungos ūkininkus ypač veikia ne tik kainų lygis, bet ir rinkos nepastovumas. Dėl trąšų kainų augimo ūkininkai gali būti priversti jų mažiau naudoti, o tai kelia akivaizdų pavojų kokybei ir derliui. Ūkininkai taip pat gali sumažinti savo dirbamą plotą, o tai turėtų įtakos Sąjungos žemės ūkio gamybai (...).“

Klausimas, kaip čia yra: ar pagalbos ribojimas nekelia pavojaus derliui ir jo kokybei? Nekelia grėsmės dėl dirbamų plotų gamybos sumažėjimo?

Šis principas gali būti perkeltas ir į Reglamentą, kuriuo Lietuvai skiriama 9 788 000 Eur parama iš bendro 540 mln. Eur paketo. Valstybėms narėms skiriamos sumos jau paskelbtos Komisijos tinklapyje, tačiau Reglamento projekto šioje medžiagoje nėra. Jei taip atsitiktų, tektų susitaikyti su mintimi, jog principas taps universalus. Kiek jis yra objektyvus (paprastai Reglamentuose nurodoma ši sąlyga), palieku spręsti skaitytojams.

Blogai yra tai, kad niekaip neatsikvošėjama ir nepripažįstama, jog gerovė sukuriama tik darbu. Tačiau turime naują ne tik europinio, bet ir nacionalinio lygmens savotiško valdininkijos mąstymo pavyzdį. Vėl grįžo ir buvo įteisinta nuostata KPP priemonėje „Negamybinės investicijos, susijusios su biologinės įvairovės, buveinių, kraštovaizdžių atkūrimu ir išsaugojimu“ už jų priežiūrą mokėti fiksuotą 3 309 Eur/ha sumą, o ne pagal patirtas išlaidas. Labai jau panašu į lovos valdininkų paslaugą sofos ūkininkams. Tik vis peršasi klausimas: kas gali paneigti galimybę, kad guolis nėra bendras?

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.