Nauja kanapių era

Daiva VALEVIČIENĖ

Šį mėnesį įsigalioja įstatymas, kuris tradicinius pluoštinius augalus – kanapes, iki tol augintas šimtmečius, vėl įteisina mūsų šalyje. Ši „legalizacija“ įvyko po devynerių metų nuoseklios veiklos, kurią pradėjo vienas iš Baltijos pluoštinių kultūrų augintojų ir perdirbėjų asociacijos (BPKAPA) įkūrėjų Edgaras BABANOVAS. Tačiau tuomet jam rūpėjo ne tik kanapės, bet ir kiti pluoštiniai augalai – linai ir dilgėlės. Kai buvo pradėta kova dėl pluoštinių kanapių įteisinimo, mūsų šalyje dar gyvavo ir linininkystė. Dabar linų neauginame, dilgėles tyrinėjame, o kanapes auginti pradėsime turėdami daug vilčių. Bet apie viską iš pradžių.

Svarbu nevėluoti „Lietuviški linai visame pasaulyje buvo pripažinti kaip vieni geriausių ir buvo labai paklausūs. Juos nupirkdavo pirmiausia, o tuomet jau vokiškus, prancūziškus ir kitus. Pagal per dešimtmečius susiklosčiusias tradicijas, linininkystė Lietuvoje buvo labai išvystyta – tokioje mažoje šalyje auginome ir daug linų, ir veikė net 11 jų perdirbimo įmonių. Visos jos lengvai pritaikomos dilgėlių ir kanapių pluoštui apdoroti. Tad pluoštinių augalų pramonės vystymas galėjo paversti mus labai turtinga šalimi. Tai buvo dar visai neseniai. Dabar teturime vieną apdirbimo įmonę ir neauginame linų“, – pasakoja Edgaras Babanovas. Jis įsitikinęs, kad laiku įteisintos kanapės ir visuotinai pradėtos auginti ilgapluoštės dilgėlės galėjo išgelbėti ir linų pramonę, išlaikyti visą perdirbimo struktūrą. Mat linus auginti ūkininkams apsimokėjo, kol išmokos buvo didelės. Kai Lietuva tapo ES nare, jos sumažėjo nuo maždaug 1500 Lt iki 500 Lt už hektarą, pereita prie lengviau auginamų augalų. Prie tokių priskirtinos ir kanapės bei dilgėlės, nes išmokos joms skiriamos tokios pačios kaip linams, o išlaidos užauginti ir apdoroti – mažesnės. Tačiau dabar, kai nėra kur perdirbti žaliavos ir realizuoti mažų kiekių, šie ilgapluoščiai augalai žemdirbiams neatrodo perspektyvūs. Tiksliau, perspektyvūs ne praktiškai, o tik teoriškai, nes natūralių kokybiškų pluoštų trūksta. Kita vertus, nė vieni iš pluoštinių augalų, surinkti iš laukų, kur auginami nedideliais kiekiais ir neapdoroti, nėra paklausūs. Čia galioja tas pats rinkos dėsnis, kaip ir bet kokiam kitam derliui – užsiauginus toną kitą daržovių jas gali pasiūlyti tik turguje, nei didieji tinklai, nei užsieniečiai jomis nesusidomės, kad ir kokios jos kokybiškos, ekologiškos ir skanios. Kaip tik todėl ir reikalinga asociacija, kuri suburtų smulkius augintojus, norinčius išmokti užauginti kokybišką pluoštą ir surinkti didelį jo kiekį. Kitas žingsnis – organizuoti perdirbimą ir turėti tekstilės gaminių, skirtų galutiniam vartotojui. Svarbu surasti ir suvienyti šios srities specialistus, plėsti pasėlių plotus. Per devynerius metus yra sunaikinta visa iki tol buvusi perdirbimo pramonė, o įranga arba supjaustyta, arba iškeliavo į kaimynes šalis, pavyzdžiui, Baltarusija tebėra linų eksportuotoja. Rusija ir Ukraina taip pat buvo vienos didesnių pluoštinių augalų tiekėjų pasaulyje. Susidomėjimo natūraliais pluoštais, kurie kažkada buvo naudojami, o paskui tapo nustumti sintetinių audinių, banga jau kyla, Europoje kanapės auga 16 tūkst. ha plote. Tai mažai, nes ten trūksta žemės, intensyviame ūkyje net nebėra sėjomainos, visa žemė skiriama javams auginti. Už hektarą kanapių Vakarų Europos ūkininkai, Edgaro žiniomis, gauna po 1000 EUR išmokas.

Gera išeitis mažiems ūkiams „Iš užaugintų kanapių gaminant ir parduodant galutinius produktus, vos iš kelių hektarų per metus galima gauti 150 tūkst. Lt pajamų, nelygu produktas. Iš kanapių sėklų galima spausti aliejų, jas lukštenti, likusį trumpą pluoštą ir spalius panaudoti statyboms, netgi kurui. Žinoma, bet kokiai gamybai reikia atitinkamų investicijų (nuėmimo ir perdirbimo technikos, preso aliejui ir t.t.). Tona trumpo kanapių pluošto, nelygu kokybė, kainuoja 700–1200 EUR. Kanapės puikiai tinka sėjomainai, be to, lengvai auga be cheminių trąšų, valo dirvožemį, nustelbia piktžoles, todėl nepamainomos ūkininkaujantiesiems ekologiškai ir pereinantiesiems prie ekologinio ūkininkavimo. Šių augalų auginimą, dauginimą, derlingumą ne vienus metus tyrinėjo Upytėje dirbančios mokslininkės. Remiantis jų duomenimis, galima parengti galimybių studiją. Šio verslo perspektyvomis labai domisi jauni žmonės, kurie ketina perimti tėvų ūkius, ypač nedidelius, ir nori ūkininkauti kitaip“, – pasakoja Edgaras. Dilgėlių šilku vadinamas audinys pasaulyje taip pat yra vertinamas, jis tinka apatiniams ir kūdikių drabužiams, nes visiškai nealergizuoja odos. Iš Olandijos gauti dilgėlių sodinukai kelerius metus auginti ir tyrinėti Upytėje, todėl Lietuvoje jau sukaupta žinių ir patirties, kaip auginti dilgėles pluoštui. Tačiau kol kas nėra galimybių perdirbti dilgėlių pluošto savo šalyje, nors paklausa tekstilei iš dilgėlių yra didelė. Dilgėlių šilkas gaminamas Kinijoje ir kitose Azijos šalyse, tačiau rinkos poreikiai dar nėra patenkinti. Todėl pluošto (tiek dilgėlių, tiek linų ir kanapių) apdirbimo infrastruktūros sukūrimas atvertų geresnes perspektyvas plėtoti šią pamirštą Lietuvos ūkio šaką.   Teisėsaugos barjeras  Pats Edgaras su šeima kol kas gyvena Vilniuje, tačiau pirmąjį kanapių lauką Rokiškio rajone užsėjo dar 2006 m. Puikiai žinojo, kad laukia skandalas, nes kanapės Lietuvoje neskirstytos į pluoštines ir narkotines, tad, galima sakyti, buvo pasėti 6 ha narkotinių medžiagų turinčių augalų. Europos Sąjungoje pluoštinių kanapių auginimas buvo įteisintas, o Lietuva niekaip neprisirengė priimti atitinkamo įstatymo. Tad atrodė, kad toks drastiškas poelgis galiausiai atkreips dėmesį į tą įstatymų neatitikimą ir ledai pajudės, nes iki tol jau kelerius metus dėtos pastangos buvo bergždžios. „Skandalui buvau moraliai pasirengęs. Ir su Kupiškio rajone buvusia įmone buvau sutaręs, kad eksperimentuos su mano užaugintu kanapių pluoštu. Buvo ir investuotojas, ketinome iš kanapių gaminti izoliacines medžiagas – pagal savybes atrodė, kad jos pastatus šiltins geriau už akmens vatą. Šalis tuomet išgyveno statybų bumą ir visų statybinių medžiagų paklausa buvo didelė. Manėme, bus teismas ir jau kitais metais turėsime įstatymą. Kad man kaip narkotikų augintojui iškelta baudžiamoji byla bus nagrinėjama dvejus metus, nesitikėjome. Derlius buvo sunaikintas, laukas užartas. Rokiškio apylinkės teismas mane išteisino, prokurorai sprendimą užprotestavo. Teko kreiptis į Liuksemburgo teisingumo teismą. Šis konstatavo, kad Lietuvos įstatymai, draudžiantys auginti be išimties visas kanapių rūšis, prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams. Be to, nustatyta, kad kanapių auginimo verslas yra ne tik teisėtas, bet ir turi būti skatinamas išmokomis. Liuksemburgo teismas patvirtino, kad Lietuvoje draudžiama taikyti teisės aktus, baudžiančius už kanapių auginimą“, – apie ilgą ir gerokai pasinervinti privertusią istoriją pasakoja Edgaras Babanovas. Jo manymu, kanapės bei dilgėlės turėjo papildyti linų teikiamas galimybes ir išgarsinti lietuvių gebėjimus išauginti pačius geriausius pluoštinius augalus.

Planuose – amatų kaimas „Linų pluošto privalumus vartotojai žino, o jei pamėgintume vilkėti drabužius iš kanapių ar dilgėlių, tikrai nieko kito vilkėti ir nenorėtume. Kanapės nepraleidžia ultravioletinių spindulių iš išorės, o šilumos iš vidaus, todėl tokį rūbą galima vilkėti tiek karštu, tiek šaltu oru. Tačiau tekstilė dar ne viskas. Tarpusavyje juokaujame, kad jei įvyktų koks kataklizmas ir Žemės gyventojai turėtų viską pradėti nuo pradžių, jiems tereikėtų turėti kanapių sėklų – prasimaitintų, apsirengtų, namus pasistatytų, turėtų kuro ir dar plastiko pasigamintų“, – tikina Edgaras. Kadangi pluoštinių augalų apdirbimo pramonės Lietuvoje nebėra, pirminį sumanymą teko keisti. Dabar Edgaras ketina savo ūkyje sėti po du hektarus kanapių, linų ir dilgėlių. Šie augalai itin tinka sėjomainai, be to, visus darbus galima atlikti rankomis pagal visas senas baltiškąsias apeigas. Kiekvienas augintojas pats gali spręsti, kaip perdirbs savo užaugintus augalus, galbūt bus tokių, kurie viską darys rankomis, pagal senas tradicijas, nubraukę dulkes nuo savo senelių ar prosenelių staklių. Asociacija ketina įkurti kanapinių namelių kaimelį, kuriame rinktųsi pluoštinių augalų auginimo bei perdirbimo entuziastai, dalytųsi savo patirtimi, mokytųsi vieni iš kitų, kurtų naujas ar atkurtų senas technologijas. Kartu galėtų atgimti ir kiti seni amatai, būtų galimybė jų išmokti visiems susidomėjusiesiems. Kelerius metus pragyvenęs savo ūkyje gamtos apsuptyje, valgydamas tik savo žemėje užaugintą maistą ir eksperimentuodamas su pluoštiniais augalais, Edgaras sukaupė daug informacijos bei patirties. Ją papildė kelerius metus keliaudamas po Europą ir lankydamas jį dominančius augalus puoselėjančiuose ūkiuose. Ten matė ir perdirbimo bei panaudojimo statybose pavyzdžių. Iš vieno hektaro gaunama nuo 5 iki 17 t kanapių. Panaudoti galima praktiškai visas jų dalis – sėklos tinka ne tik garsiajai žemaitiškai „spirgienei“ ar sumuštiniams pagardinti, pienui gaminti, bet ir aliejui spausti. Lietuvos kulinarinio paveldo fondo duomenimis, kanapių aliejus kur kas naudingesnis nei alyvuogių, mat jame gerokai daugiau D ir E vitaminų, kurių ypač reikia, kai trūksta saulės šviesos ar patiriamas stresas. Kanapių stiebo kietoji dalis – nuobrukos gali būti naudojamos statybiniams mišiniams su kalkėmis ar moliu. Nuobrukų šiluminė varža yra didesnė nei šiaudų. Kanapių stiebai yra nendrių pakaitalas, tinkamas stogams. Anot entuziastų, iš vieno hektaro kanapių galima pasistatyti namą, tinkamą gyventi keturių asmenų šeimai. Kanapių spaliai tinka baldų plokščių gamybai. Kanapių briketų skleidžiama šiluma prilygsta ąžuolinių ar uosinių malkų kaitrai, o pelenai yra vertinga trąša. Europos Sąjunga finansuoja žilvičių auginimą, nes jie gali pakeisti kitų rūšių kurą, o kanapių derlius iš hektaro yra beveik dukart didesnis nei žilvičių. Greitai džiūvantis kanapių aliejus naudojamas gaminant tapytojams skirtus dažus. O dėl malonaus ir švelnaus kvapo jo dedama į kremus ir kitas odos priežiūros priemones. Kraikas gaminamas iš vidinės kanapių stiebo dalies – šerdies. Šis kraikas drėgmę sugeria geriau nei šiaudai ar pjuvenos, puikiai absorbuoja amoniaką iš šlapimo, nedulka kaip šiaudai, jo sunaudojama perpus mažiau nei pjuvenų, greitai perpūva ir tampa puikiu kompostu. Tad jis puikiai tinka žirgynuose. Kai žemė nualinta, kanapės tinka sėjomainai. Juolab kad jos yra labai gyvybingos ir nereiklios, auga be jokių pesticidų ar trąšų. Manoma, kad kanapės yra kilusios iš Vidurinės Azijos. Iš čia jos išplito į pietinius bei rytinius Azijos regionus, Himalajus ir Sibirą, Altajaus kraštą bei pietinį Kaukazą. Iš Azijos į Europą kanapės pateko dviem keliais. 7 tūkst. m. prieš Kristų jas atgabeno klajokliai per pietinę Rusiją iki Dunojaus deltos, vėliau per Lietuvą kanapės pasiekė Švediją ir kitas Europos šalis. Kitas kelias ėjo per Graikiją į dabartines Italijos ir Ispanijos teritorijas. „Kanapės ir jų produkcija dažnai minimi XVI–XVIII a. raštuose. Tuo metu iš lietuvių ūkiuose užaugintų kanapių dalis pluošto būdavo sunaudojama savo reikmėms – drabužiams, baltiniams, staltiesėms, o dalį produkcijos ir žaliavos – kanapių sėklų ir drobių – parduodavo į užsienį. XVI– XIX a. linai ir kanapės buvo vienas svarbiausių Lietuvos valstiečių prekybos ir pajamų šaltinių. Jie buvo auginami dvaruose, valstiečių ūkiuose. Linų ir kanapių pasėliai itin plėtėsi šiauresnėje Lietuvos dalyje ir Žemaitijoje, kur buvo palankesnės sąlygos ne tik gamybai, bet ir pardavimui, produkcijos realizavimui. XVII a. pabaigoje iš viso per Rygos uostą eksportuojamo pluošto lietuviškas sudarė 61 proc., o XIX a. Viduryje – 30–40 proc. XX a. Pradžioje linų ir kanapių paklausa pasaulyje krito, tad sumažėjo auginamų kanapių plotai ir Lietuvoje. 1940 m. linais Lietuvoje buvo užsėti 96,3 tūkst. ha, 2009 m. – tik apie 34 ha. 1956 m. auginta 331 ha kanapių, o 1964 m. pluoštui ir sėkloms kanapes augino tik keli Panevėžio apylinkių kolūkiai“, – dalijasi įvairiuose šaltiniuose aptikta informacija Edgaras. Šią vasarą, nors kanapės dar nebuvo iki galo įteisintos Lietuvoje, bet saugomos nuo sunaikinimo ES įstatymu, mūsų šalyje, asociacijos duomenimis, auginta apie 300 ha kanapių. Pluoštinės dilgėlės yra daugiamečiai augalai ir auginamos iki 3 m aukščio, kad jose būtų kuo daugiau pluošto. Kartą pasodintas dilgėles galima pjauti kelerius metus. Dilgėlių pluoštinė išeiga didesnė nei linų. Nuo mums įprastų dilgėlių atvežtinių veislė mažai kuo skiriasi, jos tik aukštesnės, kad būtų kuo daugiau pluoštinės medžiagos, ir skaudžiau „kanda“. Apdirbimo technologija panaši kaip linų – atklojėjimas, vertimas. Dilgėlių pluoštas gali būti maišomas su medvilne ar linais, vilna.

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.