Šiauliuose gyvenanti R. Mačienė su vyru daugiau nei tris dešimtmečius laiko ir prižiūri per 100 bičių šeimų, tiekia medų ir jo produktus, veda edukacijas, lieja suvenyrines žvakes, gamina vaško plokšteles. Moteris prieš daugelį metų išrinkta Bičių karaliene ir šį vardą puikiai pateisina iki šiol.
Pasak R. Mačienės, bičių paruošimas žiemai prasideda ne vėlų rudenį, kaip daugelis mano, o prieš gerus metus. Praėjusių metų rudenį sėkmingai pagydytos bitės ir laiku paruošti lizdai atėjusią žiemą atlaikys sėkmingai ir sulauks pavasario. „Pasiruošimas trunka metus, tačiau dažnai bitininkai to nesureikšmina“, – apgailestavo pašnekovė.
Šiųmetė žiema su nuolatiniais atodrėkiais nepalanki bitėms. Staigūs atšalimai erzina bites, nes avilyje kyla drėgmė, kurią reikia pašalinti. Ratuotosioms tinkamiausia pastovios temperatūros snieguota žiema. Apsnigtuose, tarsi šiltais patalais apklotuose aviliuose jos žiemoja ramiai.
Daugelis galvoja – kokie gali būti neramumai žiemą, kai ilsiesi ir nereikia lakstyti nuo žiedo prie žiedo. R. Mačienė patikino: „Bitės žiemą nemiega arba labai trumpai – 5 minutes per dieną, gal ir dar mažiau. Pamatyti miegančią bitę teko seminaro Niurnbergo institute, Vokietijoje, metu, ten atliekamų tyrinėjimų filmuotoje medžiagoje.
Jos uodegytė buvo vieno korio akutėje, galvytė – kito, o kojytės – nukarusios. Poilsis truko minutę. Tada akimirksniu bitutė pakirdo ir patraukė dirbti.“ Taip visą gyvenimą ir juda.
Pasak pašnekovės, bitininkai turi būti akylūs ištisus metus, ypač – aktyviuoju bičių skraidymo periodu. Nuo kovo pabaigos–balandžio pradžios iki spalio, kai tik bitės pradeda skraidyti, stebėti, kaip jos elgiasi, ar motinėlė yra šeimoje. Tai ypač aktualu pavasarį ir rudenį. Jei šeima lieka be motinėlės, ji peržiemos, tačiau pavasarį nebus, kas deda kiaušinėlius, todėl šeima sutranės ir žus.
Rudenį pastebėjus, kad nėra motinėlės, patariama sujungti dvi šeimas, kad būtų viena stipri, galinti saugiai peržiemoti. Rudeninis susijungimas, žinoma, bus kiek komplikuotas: reikės panaudoti laikraštį ar kvapus. Pavasarį tai pavyks padaryti be jokių pagalbinių priemonių ir gana paprastai, nes po žiemos (tik apsiskraidžiusios) bitės yra bekvapės, todėl viena kitos nežudo. Kvapą įgauna pradėjusios aktyviai skraidyti, rinkti žiedadulkes ir nektarą.
Vasarį reikia patikrinti maisto atsargas ir įsitikinti, kad jų yra pakankamai. Prie avilių sugrįžti būtina kovo pradžioje ir viduryje, nes prasideda intensyvus perų auginimas, todėl bitės žymiai daugiau sunaudoja maisto. Maisto atsargas patikrinti reikėtų bent porą kartų. Mėnesio pabaigoje temperatūra pakyla 10–12 °C, bitės lenda iš avilio apsiskraidyti, tad rūpintis jomis privalu daugiau.
Šylant orui, bitininkė pataria išvalyti avilių dugnus, kad bitės mažiau išeikvotų energijos šiam darbui. Būtina parūpinti vandens, kad nereikėtų skristi 1–2 km iki artimiausio tvenkinio. „Vienai lervutei užauginti bitės sunaudoja apie 3 ml vandens. Tokiam kiekiui parsinešti prireikia kone dešimties skrydžių. Kuo trumpesnis skrydis, tuo mažiau sunaudoja maisto medžiagų ir energijos“, – teiginius grindė bitininkė.
Ji pataria nepamiršti dar vieno svarbaus vasario darbo: pirmąją mėnesio dekadą – apie vasario 10-ąją – apšiltinti avilius uždedant šonines pagalves, nes prasideda perų auginimas. Šiuo periodu šiluma itin reikalinga: kuo avilyje šilčiau, tuo bitėms lengviau auginti jaunąją kartą ir reikia mažiau maisto šilumos gamybai.
Jei žiema šilta, šoninių pagalvių neprireiks, užteks viršutinės. Šoninės pasitarnaus vidutinei paros temperatūrai nukritus žemiau –10 °C.
Norint, kad bitės sėkmingai peržiemotų, dar liepą svarbu pasirūpinti maisto atsargomis. Jų turi būti pakankamai, nes jau vidurvasarį motinėlė pradeda dėti kiaušinėlius, iš kurių užaugs žiemos bitės, beje, kiek kitokios nei vasaros. Žiemos bitės sukaupia didesnį riebalinį sluoksnį, jų kūno masėje mažiau drėgmės, antraip negalėtų išbūti šaltyje.
„Jeigu liepos antroje pusėje avilyje nėra pakankamai maisto, motinėlė deda mažiau kiaušinėlių ir užauga mažiau bičių. Taigi ir žiemoti pasiruošusių bičių, ir pavasarį auginančių naujus perus šeimos stiprėjimui, pajėgos bus silpnesnės, – svarbų momentą akcentavo patyrusi bitininkė. – Gamtoje pasibaigus medunešiui, bitės iš karto nutraukia perų auginimą, suskaičiuoja maisto atsargas.“
Svarbiausia ratuotosioms atsikratyti erkių, antraip peržiemojus pavasarį jų pasidaugins, vasaros pradžioje jų skaičius augs geometrine progresija ir ilgainiui gali pražudyti šeimą. Šie parazitai klastingi: per jų pažeistą vietą patenka virusai, bakterijos, grybelinių ligų sukėlėjai. Erkės bites puola kasmet ir nuo jų vis sudėtingiau apsisaugoti, nes bičių imuninė sistema silpnėja. Tai lemia daugelis veiksnių: intensyvios žemdirbystės naudojami cheminiai preparatai, monoflorinių augalų didelių plotų auginimas, gamtos užterštumas. Todėl svarbu neprarasti budrumo ir akylai stebėti bites.
Patyrę, profesionalūs bitininkai nuolat rūpinasi bitelių sveikata, tačiau yra daug mėgėjų, kurie į apžiūrą numoja ranka ir apie erkes nieko nenori girdėti. Neva taip bitininkavęs senelis, tėvas – ir jis eis tuo pačiu keliu. Yra ir kitų kenkėjų, ligų, kurias bitininkai privalo stebėti.
Su vyru daugiau nei 100 bičių šeimų laikanti bitininkė patarė atkreipti dėmesį į bityno pašonėje plytinčius sideralinius pasėlius. Bičių žiemos maistui netinka nei rapsų, nei garstyčių nektaras – jis greitai kristalizuojasi, o kristalai labai aštrūs, netinkami žiemai. Tokį maistą būtina pakeisti. Taip pat vertėtų patikrinti, ar nėra lipčiaus medaus. Jame esančios gausios sausos medžiagos užkemša bičių išeinamąją žarną ir ratuotosios pradeda viduriuoti avilio viduje – ko įprastai niekuomet nedaro. Dėl šios priežasties bičių šeima gali labai susilpnėti, pasigauti itin paplitusią suaugusių bičių ligą – nozematozę. Tokios šeimos, nors ir sulaukia pavasario, būna silpnos, ilgainiui nesustiprėja arba stiprėja labai sunkiai.
Nozematozę išduoda ekskrementai. Pagal jų formą vizualiai galima nustatyti, ar bites užpuolė ši liga, ar jos tik suviduriavo. Antruoju atveju ekskrementai būna taisyklingos lašelio formos, pirmuoju – nutįsę pagaliukai. Viduriavimo problema išsprendžiama pakeitus netinkamą maistą. Nozematozei gydyti būtina imtis kitų priemonių.
Bičių karaliene dažnai pavadinama R. Mačienė atskleidė: tai ne vienintelė liga, puolanti darbščiuosius vabzdžius. Ligos bites dažnai atakuoja. Grėsmę kelia Lietuvoje vis labiau plintantis amerikinis ir europinis puvinys. Pastarasis nėra toks pavojingas kaip amerikinis – nereikia naikinti viso bityno ir patirti didžiulių nuostolių. Amerikinį puvinį išduoda iš avilio sklindantis medžio klijų kvapas ir įdubusios perų akutės (akutėje esanti masė tąsi, netrūkstanti). Tai pirmas nepageidaujamos ligos požymis.
Žalos taip pat pridaro kreivo sparno virusas, paralyžiai, kuriais užsikrečiama per veislinę medžiagą. Perkant motinėles iš nežinomų bitynų ir nežinomų veisėjų, didelė tikimybė kartu parsivežti ir ligų. Užkratai plinta ir dėl apleistų bitynų. Kai nėra medunešio, bitės skrenda į neprižiūrimus apleistų bitynų avilius, landžioja, ieško maisto, kartu susirenka ir pavojingų „dovanų“. „Bitės pasidalija viskuo, ką turi. Juk į apleistus avilius susirenka tikrai ne vieno ir ne dviejų avilių bitės. Taip pasidalijama įvairių ligų užkratais“, – aiškino pašnekovė.
Tiksliai įvardyti, kuo bitės serga, sunku, nes nėra pakankamai specialistų. Net bitininkai, mokęsi bitininkystės paslapčių, nuolat dalyvaujantys mokymuose, seminaruose, ne visada teisingai nustato šių vabzdžių negalavimų ar keisto elgesio priežastis, nes kai kurių ligų simptomai labai panašūs. Veterinarijos gydytojai taip pat ne visada gali padėti, nes specializuojasi su stambių arba naminių gyvūnų ligų diagnostika.
„Rasų“ korespondentė Jurga SAJENKIENĖ
Romos Mačienės nuotraukos
Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.