Neariamoji žemdirbystė – prioritetas dirvai ar technikai?

Lietuvos ūkininkai galės įsigyti energetiškai efektyvių ir aplinkai draugiškų neariamųjų technologijų padargų – tiesioginių ir juostinių sėjamųjų. Tam iš Europos Sąjungos (ES) Modernizavimo fondo skiriami 8 mln. Eur paramos. Iš viso per ateinančius penkerius metus iš šio fondo neariamajai žemdirbystei skatinti numatyta skirti 30 mln. Eur. Vienai sėjamajai įsigyti numatoma skirti iki 40 tūkst. Eur paramos, o didžiausia paramos suma bus skiriama neviršijant 40 proc. sėjamosios įsigijimo kainos. Pagrindinis paramos gavėjų įsipareigojimas – sutaupyti po 40 litrų degalų kiekvienam hektarui. Šiandien „Ūkininko patarėjas“ savo pašnekovų teiraujasi: ar tai pakankama paskata žemdirbiams pereiti prie neariamosios žemdirbystės?

Rokiškio r. ūkininkas, Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos vadovas Jonas VENSLOVAS: „Neariamoji žemdirbystė yra pati geriausia ūkininkavimo technologija, populiari pasaulyje ir palengva populiarėjanti Lietuvoje. Intensyvi ariamoji žemdirbystė lemia didelę dirvožemio degradaciją, o neariamoji žemdirbystė tausoja žemę, kurioje knibžda gyvybė. Todėl neariamoji žemdirbystė gali būti vienas svarbiausių būdų kovoti su aplinkai ir žmogui pražūtingomis dirvožemio degradacijos pasekmėmis. Žemę dirbant 1 cm gyliu, viename hektare sujudinama 100 kub. m (150 t) žemės. Didžiausias tiesioginės sėjos privalumas – anglies dioksido mažinimas, laiko taupymas, išlaidų mažinimas. Taikant neariamąją („No till“) technologiją, yra tik viena operacija – sėja. Laikas, skirtas 1 ha pasėti, žymiai mažesnis nei ariant. Taupomi ir degalai: sėjant tiesiogiai dyzelino sunaudojama 4 l/ha, sėjant tradiciškai – 15 l/ha. Arimas mūsų dirvoms – peilis, plūgas palaidoja, sunaikina visą žemės gyvybę. Mūsų armens sluoksnis yra labai plonas ir mes negalime iš jo tyčiotis. Lietuvoje neariamosios žemės technologiją taiko nemažai šalies ūkininkų dvidešimtyje rajonų. Tiesioginių ir juostinių sėjamųjų pasirinkimas labai platus. Galima tokį agregatą įsigyti ir už 20 tūkst. Eur, ir už daugiau nei 100 tūkst. Eur. Pirmus kelerius metus augalininkystės ūkyje, taikant neariamąją žemdirbystę, derliai būna mažesni, bet vėliau jie auga.“

UAB „Rovaltra“ vadovas Romualdas TRAINAITIS: „Mane stebina vienas dalykas: prieš dešimtį metų visą Lietuvą mokėme, kaip reikia arti, akėti. Mokslininkai, kurie šiandien kalba apie neariamąją žemdirbystę, pūtė miglą apie arimo technologijas, kaip apverčiant velėną kvėpuoja žemė, veisiasi sliekai ir pan. Dabar tie patys mokslininkai vėl aiškina, kad neariamoji žemdirbystė naudinga. Imsimės neariamosios žemdirbystės, nors niekas mums neparodė mokslinių studijų, patvirtinančių šios technologijos naudą? Kodėl žemdirbys turi dirbti pagal Vilniaus ar Briuselio valdininkų komandas? Abejoju, ar sutaupyti degalai atsvers derliaus praradimus. Manau, neariamoji technologija – eilinė propaganda, pinigų dalybos neatsiperkančiam verslui. Ūkininkas privalo pats nuspręsti. Įsivaizduokime, kad savo darže noriu auginti agurkus, bet man liepia auginti ridikėlius. Ten, kur į ūkiškus dalykus ima kištis valdininkas, gero nelauk. Tiesioginės sėjos agregatu ūkininkas vienu važiavimu žemę sujudino – ir taip penkerius metus. Laukas taps grindiniu, augalus užpuls ligos. Tūkstančius metų arklas buvo žemdirbystės pažangos vardiklis.“

Nusipelnęs agronomas, buvęs ilgametis Lietuvos artojų asociacijos prezidentas Alfonsas MALINAUSKAS: „Neariamoji žemdirbystė – geras dalykas, bet tik tam tikrame dirvožemyje. Ne visur ją galima taikyti, dėl to kai kurie nusivilia. Neariamoji žemdirbystė tinkamesnė lengvesnėms dirvoms. Pavyzdžiui, Pasvalio krašto žemėms ji netinka. Kai sausi laikotarpiai, trūksta drėgmės, neariamoji žemės dirbimo technologija visai gerai, bet jei drėgmės pakanka, jos taikyti nepatartina. Manau, jeigu neariamoji žemdirbystė būtų labai naudinga, pasaulyje niekas žemės neartų, nenaudotų plūgų.

Išimtis taikoma tose šalyse, kur vyrauja sausros. Pavyzdžiui, JAV Oregono valstijoje apie arimą niekas negalvoja, nes ten nėra kritulių. Derliai ten nedideli, o ūkininkai turi po 10–15 tūkst. ha žemės. Jie išgyvena dėl neariamosios žemdirbystės. Lietuvoje agrarinės krypties mokslininkai įrodė, kad žemę dirbant neariamosios žemdirbystės agregatais (tiesioginėmis ir juostinėmis sėjamosiomis), kas 3–4 metus tą žemę reikia suarti plūgais arba sujudinti giluminiais kultivatoriais, nes kitaip žemė labai suspaudžiama. Lietuvoje neariamoji žemdirbystė populiarėja dėl aplinkosauginių reikalavimų, nes technologijos leidžia taupyti gamybos kaštus. Tačiau jos plitimą stabdo labai brangi technika. Iš ES Modernizavimo fondo siūloma 40 tūkst. Eur parama vienai sėjamajai įsigyti (kompensuojant 40 proc. kainos), tačiau jos kaina gali būti keletą kartų didesnė, ne kiekvienas ūkininkas tam ryžtųsi.“

UAB „Agroplanas“ vadovė Vaida KROPAITIENĖ: „Neariamoji žemdirbystė nėra kokia nors panacėja šalies žemės ūkiui, tačiau pastebiu, kad susidomėjimas ja auga. Nemanau, kad visi Lietuvos ūkininkai puls prie neariamosios žemdirbystės, juolab pirkti sėjamąsias, pasinaudodami paramos lėšomis. Nors vis daugiau ūkininkų supranta, kad reikia saugoti dirvožemį, keisti pastaruosius dešimtmečius įprastą žemdirbystės rutiną. Dažniausiai neariamosios technologijos imasi jaunimas. Taikant tiesioginę sėją yra taupomi degalai, sumažėja paruošiamųjų ir sėjos darbų laiko sąnaudos, reikia mažiau sintetinių trąšų, augalų apsaugos produktų, dirvožemyje didėja organinių medžiagų kiekis, jame skatinama biologinė įvairovė. Jaunieji ūkininkai pasisako už naujoves, skaičiuoja gamybos kaštus, sąnaudas. Neariamoji žemdirbystė atsispindi ūkio biudžeto balanse: kiek išlaidų ir kiek pajamų. Tiesioginės ir juostinės sėjamosios nėra pigios, gali kainuoti ir 150 tūkst. Eur. Tačiau jos nėra tas pirkinys, kurį įsigyji ir iškart naudoji. Pirmiausia turi pasikeisti požiūris į ūkininkavimą, turi išmanyti agronomiją, suprasti, kas yra sėjomaina, mokėti kaitalioti augalus ir nebijoti daryti klaidų, nes ne visais metais pasiseka. Sunkiausia – pakeisti ūkininko mąstymą, atsisakant agroverslo stereotipų – arti, skusti, kultivuoti, pjauti, sėti, purkšti, tręšti bet kiek ir laukti gero derliaus.“

Algimanto SNARSKIO piešinys

2022.06.13

ŪP korespondentas - Justinas ADOMAITIS

Susijusios temos - skaitykite: ES modernizavimo fondas; sėjamoji; ES parama; smulkieji ūkininkai;  neariamoji žemdirbystė;