Neišmanymas gimdo klaidingas teorijas

Tikslas – pakeisti nuomonę

Pradėkime nuo pradžių. Man pasirodė perdėtas Seimo narės Monikos Ošmianskienės susirūpinimas, kad po nesėkmingo bandymo sutrukdyti naktinių taikiklių naudojimo medžioklėje klausimą pateikti svarstymui Seime, atsistatydino aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis. Kai atsistatydina žmogus, kuris nenori išgirsti 30 000 narių turinčios Lietuvos bendruomenės nuomonės ir kuris save laiko ekspertu, nors akivaizdžiai neturi nei patirties medžioklės ūkyje, nei yra ką nors gero padaręs, kad medžiojamų gyvūnų populiacija klestėtų, Lietuvai atstovaujančios valdžios atstovei tai atrodo didelis praradimas. O tai, kad kartu su savo šeimomis 100 000 žmonių sudaranti medžiotojų bendruomenė yra puolama be argumentų ir galimai vien siekiant asmeninio žinomumo ir iš to kylančios naudos, Seimo narei neatrodo skaldantis veiksmas.

Todėl ir nutariau parašyti asmeninį atsakymą, kurio pagrindinis tikslas – pakeisti informacinių technologijų išsilavinimą ir programuotojos patirties turinčios Seimo narės nuomonę apie medžiotojų bendruomenės naudą. Noriu sukurti prielaidą atstovauti mums – medžiotojams. Pabandysiu argumentuoti, kad toks atstovavimas turės tik teigiamų pasekmių ir visiškai nepakenks Lietuvos pasirinktai gyvūnų gerovės politikai.

Gyvūnų gerovė žemės ūkyje ir laukinėje gamtoje

Būtent nuo gyvūnų gerovės ir reikėtų pradėti, nes žmonėms, nedirbantiems žemės ūkio šakoje, kurioje auginami gyvūnai maistui, ar nepriklausantiems vienam iš 900 medžiotojų juridinių vienetų (asociacijų), yra labai keblu suprasti, kas ta gyvūnų gerovė ir kuo ji žemės ūkyje skiriasi nuo laukinėje gamtoje gyvenančių gyvūnų gerovės. Taip jau sutapo, kad pastaruosius penkerius metus dirbau didžiausio Baltijos šalyse paukštininkystės ūkio vadovu ir buvau Lietuvos paukštininkystės asociacijos tarybos narys. Mūsų ūkis per metus išaugina 40 mln. mėsinių viščiukų ir bent pusę šio kiekio parduoda aukštą gyvūnų gerovės kultūrą pripažįstančiose Skandinavijos šalyse, taip pat Didžiojoje Britanijoje, kitose Vakarų Europos valstybėse. Turėjome praeiti daug tarptautinių auditų ir tai man leidžia vadintis šios srities ekspertu.

Noriu atkreipti visų teisėkūros atstovų ir Seimo narės dėmesį, kad gyvūnų gerovei pasiekti žemės ūkyje ir medžioklės ūkyje yra ir turi būti taikomi skirtingi principai:

1. Žemės ūkyje žmogus privalo gana intensyviai kištis į biologinį procesą, nes reikia sureguliuoti auginamų gyvūnų sveikatingumą. Tam, kad gyvūnai nesikankintų, nesirgtų ir nereikėtų jų gydyti antibiotikais, yra reguliuojamas jų tankumas tvarte, ypatingas dėmesys skiriamas mitybai, tvarto infrastruktūrai ir žmogaus priežiūrai. Ūkininkai turi nuolat ieškoti protingo balanso tarp gyvūnų gerovės ir ūkio našumo.

2. Gyvojoje gamtoje ir medžioklės ūkyje pagrindinė taisyklė – kuo mažiau kištis į biologinį procesą ir tik tiek, kiek to reikalauja populiacijos palaikymas, t. y. plėšrūnų valdymas bei žemės ir miškų savininkų teisėtų interesų apgynimas – medžiojamų gyvūnų daromos žalos minimizavimas.

Todėl mes, medžiotojai, mokome savo vaikus apie gyvosios gamtos ciklus ir kaip turime elgtis gamtoje. Pavyzdžiui, save gerbiantis medžiotojas niekada „nebraidys“ po miškus gyvūnų jauniklių vedimo laikotarpiu, niekada į mišką pasivaikščioti nesives palaido šuns. Nors daugumai atrodo, kad mes medžiojame miškuose, iš tikro 80 proc. medžioklių vyksta gyvūnų tykant ar sėlinant palaukėse prie žemės ūkio naudmenų ar viliojimo vietų. Ramybės drumstimo gyvūnams prasme didesnę žalą daro grybautojai, ragų ieškotojai, patys gamtininkai, fotografai, kurie, nors ir mokslo tikslais, bet kenkdami gyvūnų ramybei specialiai lenda į gyvūnų ir paukščių lizdavietes, palieka savo kvapus ir pasekmes, kurių nei dauguma Seimo narių, nei visuomenė negali įvertinti ir suprasti. Medžiotojo veikimas yra atvirkščias, mes patys siekiame išvilioti gyvūnus į medžiojimui skirtą vietą ir šventai laikomės gamtos nedrumstimo principo, ypač ramybės mėnesiais.

Yra tik vienas didelis panašumas tarp gyvūnų gerovės žemės ūkyje ir medžioklės ūkyje – gyvūnas turi būti nužudytas sukeliant kuo mažiau skausmo, o jo mėsa – suvartota maistui.

Visiems iš tikro ar tariamai besirūpinantiems gyvūnų gerove norisi palinkėti nepamiršti šių principų ir nesuplakti į vieną politiką. Dar didesnis gyvosios gamtos reguliavimas žmogaus pastangomis būtų pražūtingas. Medžiotojų bendruomenės per tūkstantmečius yra išmokusios šio balanso, todėl ten, kur yra gerai organizuoti medžioklės ūkiai, yra gausu gyvūnų ir užtikrinamas balansas tarp suinteresuotų žemių ir miškų savininkų. Belieka pasikartoti, kad šiandieninė Lietuvos medžiotojų bendruomenė – tai 900 gerai organizuotų klubų, turinčių savo ūkiskaitą, todėl neįmanoma, kad kas nors žinotų medžioklės ūkį geriau nei mes, medžiotojai.

Mitai ir tikrovė

Antrasis pagal svarbą Seimo narės argumentas – kontrolė. Brakonieriavimo kontrolė. Seimo narė mano, kad leidus naktinius taikiklius šernų, lapių ir mangutų medžioklei, patys medžiotojai išžudys visus gyvūnus, t. y. jie patys brakonieriaus. Jei nebūčiau medžiotojas, lengvai užkibčiau ant šios meškerės.

Pažiūrėkime, kaip viskas iš tikrųjų yra medžioklės klubuose. Visi pritaria, kad medžiotojai yra suinteresuoti gyvūnų gausa savo medžioklės plotuose, kitaip važinėti kelis šimtus kilometrų į medžioklę ir nepamatyti gyvūno būtų sunkiai paaiškinamas malonumas net ir ne medžiotojo logikai. Taigi, medžioklė vyksta kitaip, nei įsivaizduoja gerbiama parlamentarė. Visų pirma medžioklė organizuojama griežtai pagal įstatymus, klubo įstatus ir kitas visuotiniame narių susirinkime patvirtintas tvarkas, kurios yra privalomos visiems medžiotojams. Antra, kiekviena medžioklė turi paskirtą vadovą, kuris juridiškai atsako už jos saugumą, atitikimą įstatymams, sumedžiotus gyvūnus ir santykius tarp klubo narių. Ypač pastaruoju dešimtmečiu suklestėjo medžiotojų savireguliacijos procesas, išaugo nepakantumas linkusiems nusižengti ar bendro gėrio taisyklės nesilaikantiems nariams, daug tokių ginčų buvo nagrinėjami teismuose. Sunku įsivaizduoti medžiotojų klubą, kuris norėtų išžudyti, sunaikinti savo turtą, dar sunkiau įsivaizduoti medžioklės vadovą, kuris sutiktų asmeniškai rizikuoti dėl kito asmens veiksmų. Taigi, šis mitas apie medžiotojus, bandančius pakenkti sau, turi būti pamirštas visiems laikams.

Tačiau yra kitas stereotipas, kuris lygiai toks pats neteisingas, – jog brakonieriavimą mažina aplinkos apsaugos pareigūnų kontrolė. Gerbiama Seimo nare, jūs esate matematikė. Paskaičiuokime tikimybę, kas labiau apsaugo medžioklės plotus nuo brakonieriavimo. Lietuvoje yra apie 450 etatinių gamtos apsaugos inspektorių, kurie kartą ar du kartus per metus aplanko medžioklės plotus (30 metų vidurkis iš asmeninės patirties) ir 30 000 medžiotojų, kurie savo medžioklės plotuose vidutiniškai būna 2–3 kartus per savaitę. Brakonieriams galioja ta pati taisyklė kaip ir vagims, – jie siekia nesaugomo turto. Jei turtas gerai saugomas, brakonieriavimui erdvės nėra. Todėl buvimas medžioklės plotuose yra efektyviausia priemonė prieš brakonieriavimą. Tiesa, dar parlamento narei atrodo, kad brakonieriai neturi ir nenaudoja naktinio matymo prietaisų. Siekdamas pakeisti tokią nuomonę siūlau paskaityti sugautų brakonierių istorijas. Nusikaltėlis visada stengiasi būti technologiškai pranašesnis už medžiotoją, todėl šis politikės argumentas yra atmestinas.

Tęsiant savo argumentus noriu pacituoti gerbiamą Seimo narę: „Tai bus būtent tai – gyvūnų žudymas, nepaliekant vietos jokiai medžioklės etikai ar moralei ir duodant kelią beatodairiškam gyvūnijos populiacijų naikinimui dieną ir naktį.“ Matyti, kad M. Ošmianskienė myli gyvūnus ir gamtą, bet sutikite, kad šiuo atveju negalime leisti „aklos meilės“, nes mano aprašytas medžioklės ūkio veikimas tikrai paneigia Seimo narės jausmus ir jos epitetai atrodo netikslūs. Dar daugiau, tokie epitetai yra klaidinantys ir įžeidžiantys bendruomenę, kuri iš savo atlyginimų kasmet skiria 50 mln. Eur tam, kad laukinė gyvūnija Lietuvoje klestėtų ir jie ją galėtų naudoti rekreacijos ir mitybos tikslais. Jau nekalbant apie šimtus tūkstančių darbo valandų gamtoje, visų pirma – saugant fauną nuo brakonierių.

Nepasisakysiu, kiek naktinių taikiklių turėjimas lems medžiotojų norą ginti Tėvynę, nes tai labai individualu, bet jei šie prietaisai būtų legalūs, per eilę metų dauguma medžiotojų juos tikrai įsigytų vietoje dabar naudojamų medžioklinių prožektorių. Labai norėčiau, kad mes Lietuvoje jų turėtume ir prireikus galėtume naudoti Tėvynės gynybai. Nematant praktinės naudos, joks žmogus nepirks tokio brangaus daikto dėti į spintą dulkėti.

Čia artėju prie vienintelio naktinių taikiklių tikslo medžiok­lėje. Tegul kritikai, ekspertai ir vadinamieji gamtos mylėtojai neįsižeidžia, šis technologinis patobulinimas privalo pakeisti šviesos prožektorius ir padėti kuo humaniškiau nukauti gyvūną, kuris yra aktyvus naktį, o todėl ir medžiotinas naktį. Dabar pagal įstatymą tamsiu paros metu medžiojami šernai, lapės ir mangutai. Kitų gyvūnų medžioklei šių įrankių nereikia, nes jų medžioklė naktį yra uždrausta.

Dariaus GUDAČIAUSKO nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.