Neišsenkantis gamtos lobis – bičių produktai

Bitininkas – meistras be instrumentų

Šilalės krašte daugelis turi bent nedidelį žemės lopinėlį ir labai dažnai laiko po kelias bičių šeimas. Pasak A. Amšiejaus, bitės yra ypatingi, į bendruomenes panašiomis šeimomis gyvenantys vabzdžiai, iš kurių turėtų ko pasimokyti ir žmonės. Tačiau nors išmokti bitininkauti gali kiekvienas, tikrais bičiuliais tampa tik tie, ant kurių pirštų pagalvėlių yra taisyk­lingų reljefinių linijų ratukas.

„Aš tuos ratukus turiu net du. Mano mokytojas sakė, kad tai reiškia, jog ne tik bitininkausiu, bet ir mokslų dar pačiupinėsiu. Rodos, taip ir nutiko, kas ant pirštų užrašyta“, – juokėsi mokslininkas, save vadinantis eksperimentatoriumi, kuriam medaus kiekis nėra svarbus.

A. Amšiejus pastaraisiais metais specializuojasi selekcijos srityje – augina bičių motinėles, netgi atsivežė jų į Bilionius, kur susirinko ne tik nemažas būrys smalsuolių, bet ir bend­raminčio pasiilgusių bičiulių.

Studijas baigęs ir 1977 m. nuo 100 šeimų pradėjęs bitininkau­ti A. Amšiejus vadina save didžiausios įmonės direktoriumi, nes kiekvienoje šeimoje yra po 60–70 tūkst. bičių. Jų motinėlė gyvena 4–5 metus, o bitės darbininkės – tik 30–40 dienų. Jos sveria 100 miligramų, tačiau kūno viduje, medaus pūslėje, gali panešti pusę savo svorio – 50 mg – nektaro. Viena bitė per savo gyvenimą pusant­ro karto apskrieja žemės rutulį ir pagamina apie dešimtadalį arbatinio šaukštelio medaus. Vos prieš kelis metus buvo ištirta, kad surinkusi chemikalais užterštą nektarą, bitė žūsta – nebeįstengia pakelti galvos.

A. Amšiejus neslėpė, jog prižiūrėti bites yra sunkus ama­tas, nes nėra jokių instrumentų, viską reikia daryti rankomis, turint tik dūminę ir kaltą aviliui atidaryti. Mokslininko dažniausiai klausiama, kaip atskirti gerą medų nuo prasto.

„Bitės blogo medaus neneša, blogą jį gali padaryti tik bitininkas. Kuo daugiau meduje gliukozės, tuo jis greičiau kristalizuojasi. Jei ant medaus yra baltas šokis ir balta putelė, medus yra natūralus ir nekaitintas. Prastame ar pakaitintame tas baltas šokis nesusidaro“, – paaiškino profesionalas.

Medus – visų produktų karalius

Nors bičių produktai yra nau­dingi sveikatai, o pikis ir nuodai laikomi net vaistais, dauguma žmonių bites laiko dėl medaus.

„Medus yra lengviausiai gaunamas, jį netgi vadina bičių produktų karaliumi, nes visiems jo reikia. Gydytojas Alvydas Uni­kauskas televizijos laidoje kažkada sakė, jog medus yra toks pat saldiklis kaip cukrus. Buvau susiruošęs jį už tai duoti į teismą. Tada į laidą pakvietė mokslininkę iš Santariškių klinikų pasikalbėti apie bičių produktus, ji paaiškino, kuo ypatingas medus. Taip, medus yra angliavandeniai – labai greitai veikiantys, jėgas atstatantys. Bet meduje yra glikogeno rūgštis, kuri padeda kasai suskaidyti cukrų. Medus žmogaus organizmui reikalingas kaip me­džiagų pernešėjas“, – sa­kė A. Am­šiejus.

Kad medus iš maisto taptų vaistu, jį reikia kuo ilgiau laikyti burnoje – pamažu sučiulpti, nes pačios svarbiausios jo medžiagos į kraują patenka per burnoje esančius receptorius.

„Jei vaistus užsigertume meduotu vandeniu, organizmas pasisavintų 10–15 kartų daugiau juose esančių veikliųjų me­džiagų“, – patarė A. Amšiejus.

Norintiems sutramdyti per didelį apetitą, išsaugoti figūrą, bitininkas siūlė baigus valgyti užsitepti medumi nedidelę riekelę juodos duonos ir lėtai sukramtyti. Taip darydavo mūsų senoliai, norėję ilgiau išsaugoti sotumą – medus, kaip katalizatorius, padeda pasisavinti maistą, todėl nekyla noras užkandžiauti. Net diabetikams galima valgyti grikių medų – iki 7 šaukštelių per parą. Aštraus skonio ir tamsios spalvos grikių medus neatrodo patrauklus, tačiau yra labai naudingas dėl didelio kiekio rutino, kuris reikalingas kraujagyslių elastingumui išsaugoti. Grikių medus apsaugo kraujagysles nuo kalkėjimo, tirpdo cholesterolį ir neleidžia susidaryti vėžinėms ląstelėms. Klysta tie, pasak bitininko, kurie beverčiu laiko rapsų medų. Jis aktyvina kepenų veik­lą, mažina skrandžio rūgštingumą. Savotiško skonio dobilų medus gelbsti nuo fizinio bei protinio išsekimo, gerina virškinimą ir kepenų veiklą. Kiaulpienių medus tinka vartoti nuo skausmo, kvėpavimo takų uždegimų, mažina skrandžio rūgštingumą, o vaismedžių medus stiprina plaukus. Liepų ir aviečių meduje yra natūralaus aspirino, tokio medaus nereikėtų valgyti rytais, bet jis labai tinkamas kraujui skystinti.

Lipčius – miško augalų medus

Turguje yra daugybės rūšių medaus – visokių spalvų, nuo balto iki juodo. Tačiau jei bitininkas nepateikia sertifikato, kiek ir kokių augalų žiedadulkių yra jo parduodamame meduje, negalima tikėti, kad medų bitės suneša būtent iš jų.

„Bitė skrenda aplink kelioliką kilometrų, jai nenurodysi, į kurį lauką sukti ir ant kurio medžio tūpti. Viename avilyje – nesuskaičiuojama daugybė spalvų, o kiek spalvų, ant tiek augalų bitė buvo nutūpusi, iš tiek ir nektarą surinko. Bet jei dominuoja vieno augalo žiedadulkės, galima pasakyti, koks medus. Rapsų medų pripažįsta tik tada, jeigu jame randa daugiau kaip 80 proc. rapso žiedadulkių. Liepų meduje užtenka 20 proc. žiedadulkių, nes šio medžio žiedai išskiria labai mažai žiedadulkių. Grikių meduje irgi užtenka rasti 20 proc. žiedadulkių, o facelijų meduje jų turi būti 60 proc. Tam nustatyti laboratorijose daromi sudėtingi tyrimai“, – aiškino A. Amšiejus.

Maltoje nusipirkęs čiobrelių medaus, docentas jį ištyrė ir rado tik 7 proc. šio augalo žiedadulkių. Tačiau nebuvo ir jokių kitų – taip paaiškėjo, kad tai lipčius su čiob­relių žiedadulkėmis. Juodas me­dus, kurį bitininkai parduoda kaip ypatingą produktą, irgi yra lipčius, surinktas nuo miško augalų.

„Sako, miško medus – iš pu­šų. Ar ant pušų matėte žiedus? O bites ant jų? Aš gyvenime nemačiau nei ant eglių, nei ant pušų. Arba siūlo ąžuolinio medaus. Jei ir matė kas ąžuolų žiedus, tai tik vyriškus – žirginius, o žiedas kaip lazdyno – rausvas tik pats galiukas, bitė ant jo neatsitupia“, – dėstė A. Amšiejus.

Pasak docento, miško medus yra lipčius, o lipčius yra amarų išskyros. Amarai siurbia augalų sultis ir nevirškina angliavandenių – cukraus. Per sifoną, kurį turi šone arba ant pilvuko, nesuvirškintus angliavandenius išpurškia. Dėl to liepų lapai yra lipnūs. Mokslininkas tikino, jog prie miško apgyvendintos bitės lipčiaus suneša labai daug, jis yra geras, nes švarus. Daug retesnis augalinės kilmės lipčius, kurį bitės renka nuo vikių, pupų prielapių, saldžiųjų kukurūzų stiebų. Lipčius vertinamas dėl to, kad nesikristalizuoja, gali ilgai išlikti skystos konsistencijos. Ilgai nesikristalizuoja ir akacijų medus, nes jame yra daug fruktozės ir mažai gliukozės.

Naudingas, bet Lietuvoje nežinomas

Tačiau bitininkystė, pasak doc. A. Amšiejaus, nėra vien tik medus. Kiti bičių produktai yra net naudingesni, tik ne visi apie juos žino.

„Kai kurie bičiuliai specializuojasi rinkti žiedadulkes. Meduje užkonservuotos žiedadulkės, vadinamos bičių duonele, turi gyvybiškai svarbių amino rūgščių, kurių žmogaus organizmas nepasigamina. Bičių pienelis suteikia neįtikėtinai daug jėgų, sureguliuoja imuninę sistemą, o pikis arba jo spiritinis tirpalas propolis yra vaistas“, – sakė A. Amšiejus.

Anot mokslininko, bičių pienelis yra pats didžiausias organizmo imunomoduliatorius, padeda į vietas sudėlioti visas reikalingas medžiagas. Jame yra net 8 proc. deceno rūgšties, randamos tik gervuogių ir šilauogių uogose. Tai labai stiprus antioksidantas, o būtent dėl šios medžiagos, naikinančios vėžį sukeliančius laisvuosius radikalus, japonai bičių pienelį naudoja vėžio profilaktikai. Bet tai nėra vaistas. Vaistas yra tik pikis arba propolis, užmušantis visus virusus, veikiantis kaip analgetikas, tačiau nepaliekantis kepenyse „skylių“.

A. Amšiejaus žentas, irgi bitininkas, per metus surenka apie 10–12 kg bičių pienelio, bet Lietuvoje jo parduoda tik apie 1,5 kg. Produktą perka anglai, japonai, ypač vertina lenkų medikai, gydantys juo netgi negalinčiuosius susilaukti vaikų.

„Vartoju dukart per metus po buteliuką, nes negaliu sirgti – turiu medelyną, reikia medelius kasti. Tai mano energijos paslaptis – galiu užnešti moterį į devintą aukštą neuždusęs“, – juokėsi bitininkas, įspėjęs, kad nors bičių produktai ir natūralūs, su jais reikia elgtis atsargiai.

Sveikas žmogus gali suvalgyti per metus ne daugiau kaip 15 gramų pienelio – nuo ryžio grūdelio dydžio dozės pirmas keturias dienas iki žaliojo žirnelio dydžio kamuoliuko, bet tik išbandžius poveikį ir įsitikinus, kad organizmui tai tinka.

Vaikščiojančia sodininkystės bei bitininkystės enciklopedija vadinamas biomedicinos mokslų daktaras A. Amšie­jus apie bites, jų gyvenimą, produktų naudą gali pasakoti valandų valandas ir vis tiek prisimins kažko nepasakęs, nes vaistai iš natūralios gamtos, pasak jo, yra neišsenkantis lobis.

Daiva BARTKIENĖ/ŠILALĖS ARTOJAS

AUTORĖS nuotr.