Ilgus metus Šalčininkų rajono ūkininkų pasėlius niokoja sulaukėjusių galvijų banda. Didžiulius nuostolius patyrę žemdirbiai pagalbos kreipėsi į įvairias institucijas, tačiau rezultatai visada likdavo tokie patys – galvijai ir toliau nevaldomai siautėjo.
Nieko negali padaryti
10 metų Šalčininkų rajone Dieveniškių kaime ūkininkaujantis Jaroslavas Ščikno su pasėlių niokojimu susidūrė prieš kelerius metus. „2018 metų rudenį susiruošėme sėti rugius. Dešimtys galvijų pradėjo ėsti atvežtą sėklą, o pasėjus ištrypė lauką. Paskambinau šeimininkui ir pasakiau, kad jų gyvuliai niokoja pasėlius, tačiau sulaukiau ne pagalbos ar bent atsiprašymo už padarytą žalą, o filosofavimo apie javų auginimą. Esą sovietų laikais prieš žiemą leisdavo gyvuliams laisvai vaikščioti po pasėlius, neva taip javai geriau augdavo pavasarį, tad pasėlių trypimas nieko baisaus. Taip viskas ir liko, jų mūsų problemos nedomino“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo J. Ščikno.
Ūkininkas vylėsi, kad kitąmet problemos nebeliks, tačiau klydo. Istorija pasikartojo – pavasarį vieni rugių želmenys buvo nuėsti, kiti – sutrypti, tarsi buldozeriu būtų pervažiuota, ir ši situacija tęsiasi iki šiol. Nesuvaldomų gyvulių siautėjimo problema dar labiau paaštrėjo, kai pernai mirė jų šeimininkas, jei taip galima vadinti žmogų, kuris norėjo turėti gyvulių, bet jais rūpintis – ne. „Rūpestį“ ūkiu perėmė negalią turintis jo sūnus, tęsdamas tėvo tradicijas ir keldamas grėsmę visiems, kas tik bandydavo pasikalbėti su juo dėl gyvulių nepriežiūros ir daromos žalos.
„Vasarą karvės ganosi ūkininkų laukuose ir pamiškėse, o žiemą gyvena miškuose, pačios sau susiradusios užuovėją. Pernai iš 34 ha ploto javų, kuriuos suniokojo gyvuliai, nukūlėme tik 20 t grūdų“, – sakė 225 ha žemės, kurioje augina rugius, avižas, grikius, rapsus, dirbantis vyras.
Anot J. Ščikno, savivaldybė priėmė skundą dėl žalos, bet viskas tuo ir baigėsi. Valdininkai aiškino, kad karvės niekam nepriklauso, jos areštuotos, todėl nieko negalima padaryti.
Be policijos – pavojinga
Minėta problema Šalčininkų rajono savivaldybės administracijai gerai žinoma. „Čia labai didelė bėda dar nuo rusų laikų, ir jos niekaip neįmanoma išspręsti. Faktiškai nėra įstatymų, kaip susitvarkyti su tais gyvuliais. Šeimininkas, kuriam priklausė gyvuliai, miręs, buvusiame jo name gyvena sūnus, su kuriuo dėl negalios neįmanoma susikalbėti. Prie jo sodybos net privažiuoti pavojinga, nes akmenimis mėto, su kirviu laksto, net policijai su juos susitvarkyti sudėtinga. Likus maždaug kilometrui iki namų ant medžių išraižyti kryžiai ir ženklai, kad nelįskit, neikit, nes būsit užmušti. Ūkininkai skundžiasi, važiuojame, žiūrime, ir bėgome nuo jo, visko buvo. Neįtikėtina, kad XXI amžiuje taip yra ir negali nieko padaryti“, – neeilinę situaciją redakcijai apibūdino Šalčininkų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Stanislavas Lebedis.
Anot S. Lebedžio, jam pradėjus dirbti 1995 m. panaši situacija buvo ir su negalią turinčio vyro tėvu. Didžiulė galvijų banda gyveno kaip gyvenosi, nes šeimininkas neruošdavo žiemai šieno, laikė juos palaidus, todėl gyvuliai neretai nusiaubdavo miškus ir pasėlius. Miškininkai nelabai kreipdavosi, tačiau ūkininkai dėl padarytos žalos nebuvo linkę tylėti, tik su jos atlyginimu reikalai būdavo nekokie.
„Vienas žmogus, pamatęs, kad nepavyks apsaugoti nei pasėlių, nei išsireikalauti žalos atlyginimo, atsisakė ūkininkavimo. Kiti žemės savininkai netoli jų namų pasodino mišką, bet galvijai jį nusiaubė. Kreipėsi į teismą, teismas priteisė, tačiau viskas tuo ir baigėsi“, – vardijo nukentėjusių ūkininkų istorijas S. Lebedis.
Algimanto SNARSKIO piešinysGyvena kaip prieš šimtmečius
Savivaldybė stengėsi padėti ne tik nukentėjusiems ūkininkams, bet ir galvijų šeimininkams, iki šiol gyvenantiems protu sunkiai suvokiamomis sąlygomis. Nutiesė kelią, kad iš miške esančio vienkiemio galėtų patogiai susisiekti su aplinkiniais, kaimais ir miesteliais. Tačiau elektrifikuoti keistuolių sodybos nepavyko iki šiol.
Kadangi nebuvo atvesta elektros linija, atvežė elektros generatorius ir įvedė elektrą. Deja, šiuo darbu džiaugėsi tik patys elektrikai ir valdininkai. Sodybos šeimininkai labai greitai viską išdaužė ir toliau gyveno be elektros. Visgi savivaldybė nepasidavė – pasinaudojusi Europos Sąjungos fondų lėšomis, atvežė elektros stulpus, pasiryžusi gyventojams įvesti elektrą. Ir vėl nieko nepešė, teko susirinkti stulpus ir išsivežti. Paaiškėjo, kad, norint įvesti elektrą, būtina namo registracija, kad šeimininkui būtų galima siųsti sąskaitas už suteiktas paslaugas. Sodybos šeimininkas atsisakė įregistruoti namą. Taip ir liko vienintelė neelektrifikuota sodyba Šalčininkų rajone.
Šeima taip gyvena ne vieną dešimtmetį, dar kolūkių laikais netoli jų sodybos numelioravo pievas, bet kolūkis niekada jomis nepasinaudojo, nes tas žmogus jas nuganydavo. Gyvuliai kaip lakstė po miškus, taip ir laksto, nes yra sulaukėję, klauso tik šeimininkų komandų. S. Lebedžio žiniomis, yra tik viena melžiama karvė, kitų karvių pieną išžinda veršiukai. Be keliasdešimties galvijų dar yra apie 60 avių banda ir keletas arklių. Iš parduotuvės maisto produktų vyras perka minimaliai. Maitinasi iš savo ūkio – pasimelžia karvę, pasipjauna kiaulę.
Su dabartinio galvijų „šeimininko“ tėvu dar buvo galima susikalbėti, o prie sūnaus žmonės bijo prieiti, nes jei atsitiktų nelaimė, niekas neatsakytų. Nukentėjusysis net pasiskųsti neturėtų kam ir, ko gero, liktų kaltas, kad atvažiavo prie jo namų ir kalbino. „Kol jo nejudini, nelieti jo gyvulių, jis ramiai sau sėdi vienas, tačiau viskas turi vykti pagal jo supratimą“, – ŪP sakė S. Lebedis.
Dieveniškių seniūnė Česlava Marcinkevič taip pat pripažino, kad su problemišku gyvulių augintoju rasti bendrą kalbą labai sunku. Ji įsitikinusi, kad šios situacijos nei savivaldybė, nei teismai neišspręs „Jis ligotas žmogus ir turi savo nuomonę, kaip auginti galvijus. Išvežti jį į kokį nors pensionatą ne mano, o gydytojų reikalas. Seniūne dirbu 20 metų ir tiek pat laiko tęsiasi ši problema. Su juo niekas neranda bendros kalbos“, – jokios išeities iš situacijos neįžvelgė seniūnė.
Šviesa tunelio gale
Kaip ir viskas gyvenime turi pabaigą, taip ir ši istorija artėja prie finišo. ŪP optimistišką žinią pranešė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus departamento Šalčininkų skyriaus vedėjas-valstybinis veterinarijos inspektorius Gerardas Stonkus: „Neseniai gavome informaciją iš antstolių kontoros, kad buvusio neatsakingo šeimininko turtas su visomis skolomis nacionalizuotas – perimtas valstybės žinion. Dabar antstoliai turi organizuoti gyvulių paėmimą: užtikrinti sugavimą, pardavimą ir realizavimą.“
G. Stonkus paaiškino, kad ši procedūra užtruko dėl objektyvių priežasčių. Antstoliai dar iki šeimininko mirties buvo areštavę turtą, o pagal teisės aktus, pusę metų negalima liesti mirusio žmogaus turto, tad procesas automatiškai sustojo. Tik pasibaigus šiam terminui, viskas buvo atnaujinta. Nors neįgalus vyras laiko save viso turto šeimininku, turtas jam nepriklauso, nes jo tėvas nebuvo sutvarkęs nuosavybės dokumentų.
Anot G. Stonkaus, tokios problemos – vienetiniai atvejai, tačiau jos sunkiai sprendžiamos. Šalčininkų skyriaus vedėjas patikino, kad paskatins antstolius šį reikalą greičiau užbaigti. Vienintelis kelias J. Ščikno gauti atlygį už padarytą žalą – kreiptis į teismą, tačiau ar pasinaudos šia galimybe, vyras dar neapsisprendė. „Gali nutikti taip, kad patirsime tik bylinėjimosi išlaidas, sugaišime laiką, bet žalos niekas neatlygins“, – svarstė ūkininkas, džiaugdamasis tuo, kad šis pavasaris buvo paskutinis, kai jo pasėlius nuniokojo sulaukėjusių galvijų banda.
Jaroslavo Ščikno nuotrauka ir Algimanto Snarskio piešinys
2022.05.16 ŪP korespondentė - Rita KRUŠINSKAITĖ Susijusios temos - skaitykite: galvijai; Šalčininkų r.; žemdirbiai;