Nematomi priešai

Aplinkos pokyčiai ir kiti ekologiniai veiksniai, daugiausia nulemti intensyvios žmogaus veiklos, gali reikšmingai padidinti parazitų plitimo riziką. Šie procesai sudaro sąlygas ligų sukėlėjams lengviau persikelti iš miškų ar ūkių į žmonių gyvenamąją aplinką ir net patekti į maisto grandinę. Papildomą riziką kelia ir laukinių plėšrūnų gebėjimas prisitaikyti prie miesto sąlygų. Jie vis dažniau aptinkami šalia ūkininkų fermų, gyvenamųjų kiemų ar vienkiemių, o kartais – ir tiesioginėje žmonių kaimynystėje. Tokia artima aplinka sudaro palankias sąlygas plisti įvairioms ligoms ir pabrėžia būtinybę parazitines ligas vertinti kaip svarbią visuomenės sveikatos ir ekologijos problemą.

Viena iš plika akimi „nematomų“ parazitinių ligų yra sarkocistozė – infekcija, kurią sukelia Sarcocystis genties pirmuonys, šeimininko organizme formuojantys įvairių tipų cistas. Šių parazitų gyvavimo ciklas sudėtingas ir reikalauja dviejų skirtingų šeimininkų. Galutiniais šeimininkais dažniausiai tampa mėsėdžiai gyvūnai – vilkai, lapės, šunys, katės ar žmonės, o tarpiniai šeimininkai yra žolėdžiai ar visaėdžiai gyvūnai, tarp jų ir žemės ūkio gyvuliai: galvijai, arkliai, kiaulės, avys bei ožkos. Galutiniai šeimininkai užsikrečia suėdę tarpinio šeimininko raumenų ar nervinį audinį, kuriame yra Sarcocystis parazitų. O tarpiniai šeimininkai tampa infekuoti per maistą ar vandenį, užterštą galutinio šeimininko išmatomis, su kuriomis į aplinką patenka kitos parazito formos. Nors žmonėms sarkocistozė dažniausiai nesukelia ryškių klinikinių simptomų, tarpiniai šeimininkai šią infekciją patiria kur kas sunkiau. Ūmių infekcijų metu gyvuliams gali sumažėti produkcijos kiekis, pavyzdžiui, vilnos ar pieno išeiga, pasireikšti įvairūs fiziologiniai sutrikimai, o sunkiais atvejais liga gali baigtis gyvulio žūtimi. Be to, Sarcocystis parazitais užkrėsta mėsa gali būti pripažinta netinkama vartoti ir taip sukelti reikšmingų ekonominių nuostolių bei mažinti ūkiuose auginamų gyvulių vertę.

Šių parazitų plitimo mechanizmus Lietuvoje tiria VMTI GTC Molekulinės ekologijos laboratorijos mokslininkai, įgyvendindami Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą CANIFELI pagal projekto sutartį Nr. S-MIP-23-3., skirtą įvertinti naminių ir laukinių šuninių bei katinių plėšrūnų vaidmenį platinant Sarcocystis parazitus. Tyrimų metu renkami įvairių šių šeimų atstovų mėginiai tiek laukinėje gamtoje, tiek urbanizuotose teritorijose. Parazitų rūšys identifikuojamos analizuojant dirvožemio, ekskrementų ir žarnyno nuograndų mėginius, taip pat tiriama Sarcocystis rūšinė įvairovė žemės ūkio gyvuliuose.

Laboratorinių tyrimų rezultatai rodo, kad Lietuvoje cirkuliuoja pagrindinės žemės ūkio gyvuliuose parazituojančios Sarcocystis rūšys: Sarcocystis arieticanis ir Sarcocystis tenella avyse, Sarcocystis bertrami arkliuose, Sarcocystis cruzi ir Sarcocystis bovifelis galvijuose, Sarcocystis miescheriana kiaulėse bei Sarcocystis capracanis ožkose. Visos šios rūšys yra patogeniškos atitinkamiems tarpiniams šeimininkams ir taip pat buvo nustatytos tiriant galutinių šeimininkų – vilkų ir lapių – mėginius.

Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad Sarcocystis parazitams ribos tarp laukinės gamtos ir ūkio aplinkos praktiškai neegzistuoja. Per įvairius šeimininkus jie gali lengvai migruoti tarp skirtingų ekosistemų, glaudžiai susiedami miško ir žemės ūkio aplinkas į vieną bendrą parazitų plitimo tinklą.

Keletą metų visoje Lietuvoje buvo sistemingai renkami pilkųjų vilkų ir rudųjų lapių ekskrementų bei žarnyno nuograndų mėginiai, siekiant įvertinti plėšrūnų vaidmenį platinant Sarcocystis genties parazitus. Tyrimų rezultatai atskleidė aiškius šių plėšrūnų užsikrėtimo dėsningumus. Vilkuose dažniausiai buvo aptinkamos Sarcocystis arieticanis (38,5 proc.) ir Sarcocystis miescheriana (30,8 proc.) rūšys, o lapių mėginiuose dominavo Sarcocystis tenella (42,9 proc.), Sarcocystis capracanis (21,4 proc.) ir Sarcocystis miescheriana (21,4 proc.). Šie duomenys glaudžiai siejasi su ankstesnių tyrimų rezultatais, rodančiais itin didelį Sarcocystis paplitimą Lietuvos žemės ūkio gyvuliuose.

Tiriant žemės ūkio gyvulių raumens audinius, nustatyta, kad naminės avys buvo 100 proc. užsikrėtusios S. tenella sarkocistomis, ožkos – S. capracanis (33,3 proc.), galvijai – S. cruzi (96,1 proc.), S. bovifelis (71,6 proc.) ir zoonozine, žmogui pavojinga S. hominis rūšimi (13,7 proc.). Kiaulėse dažniausiai buvo aptinkama S. miescheriana (81,5 proc.). Ūkininkai gali prisidėti prie šių parazitų plitimo stabdymo tinkamai utilizuodami gyvulių gaišenas, kad prie jų negalėtų prieiti laukiniai plėšrūnai. Taip pat žmonės neturėtų valgyti žalios ar nepakankamai termiškai apdorotos mėsos, tokia mėsa nederėtų šerti savo augintinių. Prieš vartojimą mėsą būtina kruopščiai termiškai apdoroti, užšaldyti arba sūdyti bei griežtai laikytis higienos taisyklių, nes tokiais būdais parazitai yra sunaikinami.

Kitas ne mažiau svarbus, tačiau taip pat plika akimi nematomas parazitas yra Trichinella – apvalioji kirmėlė, sukelianti ligą, vadinamą trichinelioze. Skirtingai nei Sarcocystis parazitai, trichineliozė žemės ūkio gyvuliams kelia mažesnę grėsmę, tačiau ji itin pavojinga žmogui, nes yra beveik nepagydoma. Trichinelėmis užsikrečiama suvalgius termiškai netinkamai apdorotos mėsos, dažniausiai kiaulienos ar medžiojamųjų gyvūnų mėsos, kurioje yra gyvybingų Trichinella parazitų lervų. Patekusios į žmogaus organizmą, vystosi žarnyne ir sukelia sutrikimus, panašius į apsinuodijimą maistu, pasireiškia pykinimas, viduriavimas, pilvo skausmai. Vėliau naujagimės Trichinella lervos migruoja į raumenis, sukeldamos pažeidimus ir alergines reakcijas šeimininko organizme. Dėl raumenyse padarytų žaizdų žmonėms dažnai sunku kvėpuoti, kramtyti ar vaikščioti. Prarijus daug Trichinella lervų, gali pakilti kūno temperatūra, pasireikšti svaigimas, spengimas ausyse, miokarditas ar centrinės nervų sistemos sutrikimai.

Dėl šios priežasties Trichinella parazitai yra griežtai kontroliuojami maisto saugos sistemoje, o mėsos patikra ir tinkamas terminis apdorojimas išlieka svarbiausiomis prevencijos priemonėmis tiek visuomenės sveikatai, tiek gyvulininkystės sektoriui.

Trichinella genties parazitai aptinkami beveik visuose pasaulio žemynuose.

Šiuo metu yra žinoma 13 Trichinella genties rūšių ir genotipų. Keturios rūšys: Trichinella britovi, Trichinella nativa, Trichinella pseudospiralis ir Trichinella spiralis, yra aptinkamos Europoje. Trichinella genties parazitai suskirstyti į dvi pagrindines grupes: rūšys ir genotipai, kurių lervos įsiskverbusios į šeimininko raumenis sudaro kolagenines kapsules (T. britovi, T. chanchalensis, T. murrelli, T. nativa, T. nelsoni, T. patagoniensis, T. spiralis ir Trichinella genotipai T6, T8, T9) ir rūšys, nesudarančios kolageninių kapsulių (T. papuae, T. pseudospiralis ir T. zimbabwensis).

Trichinella genties kirmėlės yra perduodamos dviem gamtoje palaikomais ciklais: laukiniu ir naminiu ciklu. Absoliuti dauguma šios genties parazitų pirmiausia yra laukinių gyvūnų parazitai, o naminiuose gyvūnuose ši infekcija cirkuliuoja atsitiktinai. Laukiniam vystymosi ciklui priskiriami labai įvairūs gyvūnai, pavyzdžiui, šernai, pilkieji vilkai, rudosios lapės, paprastosios lūšys, usūriniai šunys, barsukai. Laukiniai gyvūnai yra svarbiausias infekcijos šaltinis kiaulėms, kurios savo ruožtu yra pagrindinis kitų naminių gyvūnų ir žmonių infekcijos šaltinis. Plėšriųjų gyvūnų migracija tarp skirtingų šalių, laukinėje gamtoje bei vis didesnis kontaktas su naminiais gyvūnais ar žmogumi yra vieni iš daugumos zoonozinių ligų, įskaitant ir Trichinella spp., plitimo būdų.

Naujausi tyrimai, atlikti (GTC) Molekulinės ekologijos laboratorijoje, parodė, kad, nepaisant daugybės pastangų kontroliuoti trichineliozę, ji vis dar išlieka didele problema mūsų laukinėje gamtoje. Tyrimo metu buvo ištirti 62 šuninių šeimos žinduoliai, iš kurių 25 (40,3 proc.) buvo nustatyta Trichinella genties parazitų infekcija. Užsikrėtimo Trichinella parazitais rodikliai vilkams gerokai aukštesni (81,3 proc.) nei lapėms (26,1 proc.). Kadangi Trichinella genties rūšių morfologiškai atskirti beveik neįmanoma, buvo atlikti molekuliniai tyrimai. Nustatyta, kad Lietuvoje pilkuosiuose vilkuose ir rudosiose lapėse paplitusi T. britovi rūšis, kuri dažniausiai aptinkama laukiniame cikle. Rezultatai rodo, kad laukiniai žinduoliai, jų skerdena gali būti trichineliozės šaltinis kitiems gyvūnams. Prie Trichinella rūšių plitimo iš laukinių gyvūnų į naminius prisideda ir sinantropiniai gyvūnai, t. y. žiurkės, katės, šunys ir kt. Papildomi trichineliozės perdavimo tarp šių dviejų ciklų būdai galėtų būti keli:

a) termiškai neapdorotos mėsos vartojimas,

b) netinkamas medžiojamų gyvūnų mėsos utilizavimas,

c) laukinių gyvūnų mėsos kaip maisto naudojimas naminiams ar ūkiuose auginamiems gyvūnams,

d) užkrėstos mėsos naudojimas, kaip priemonė privilioti kitus laukinius gyvūnus. Stiprėjant laukinio ir naminio ciklo kontaktui, kuris yra pavojingas žmonėms, svarbu toliau atlikti trichineliozės nustatymo tyrimus, suprasti epidemiologiją ir riziką žmonėms.

Vis dėlto tai nereiškia, kad parazitų keliamos problemos paliekamos likimo valiai. Europos Sąjungoje (ES) galioja bendras principas: žmonėms skirta mėsa turi būti saugi ir be parazitų. Tai numato ES reglamentas (EB) Nr. 627/2019. Jei mėsos apžiūros metu pastebimi įtartini pakitimai, pavyzdžiui, cistos ar audinių pažeidimai, galintys rodyti Sarcocystis ar Trichinella parazitų buvimą – tokia mėsa paprasčiausiai nepasiekia parduotuvių lentynų. Nors dauguma šių parazitų yra per smulkūs, kad būtų lengvai pastebimi, pati taisyklė veikia kaip papildomas saugiklis, padedantis užtikrinti, jog vartotojus pasiektų tik saugus maistas.

Valstybinio mokslinių tyrimų instituto (VMTI) Gamtos tyrimų centro (GTC) Molekulinės ekologijos laboratorijos mokslo darbuotojai dokt. Naglis GUDIŠKIS, dokt. Evelina MAZILIAUSKAITĖ,  Mingailė STANIONYTĖ

Evelinos MAZILIAUSKAITĖS ir Naglio GUDIŠKIO nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.