Nepelnytai primiršti kambariniai smidrai

Renkamės pagal rūšį

Smidrai (Asparagus) – dekoratyvinės, daugiametės žolės, puskrūmiai ar lianos, natūraliai augančios Pietų Afrikoje. Tikslus rūšių skaičius gentyje nežinomas, mano­ma, kad jų yra nuo 120 iki 300. Lietuvoje smidras paplitęs kaip kambarinis augalas, puošiantis interjerą žalios spalvos lapais ir skirtingomis faktūromis. Daugelis gal net neįsivaizduoja, kokių skirtingų rūšių gali būti kambariniai smidrai.

Tankiažiedis smidras (Asparagus densiflorus) – viena populiariausių ant namų palangių auginamų rūšių. Stiebai ilgi, tankiai apaugę smulkiais kladodžiais (pakitusiais stiebais), panašiais į siaurus, lancetiškus lapelius-šakutes. Žiedai maži, balti, kvapūs. Žydi vasarą. Vaisius – rau­dona uoga.

Dažniausiai auginama veislė ‘Sprengeri’, kurią puikiai pažįstame iš močiučių kam­barinių augalų kolekcijų. Augalo aukštis 50–150 cm, plotis 60–90 cm. Stiebai, apkibę žaliais linijiškais lapeliais, svyra žemyn, o naudojant atramas – kyla į viršų kaip vijokliai.

Dabar vis dažniau parduodama ir itin augintojų mėgstama veislė ‘Meyersii’. Jos šakelės panašios į ilgas, cigaro pavidalo plunksnas, kurios iš pradžių auga tiesios, o vėliau nuo svorio nusvyra žemyn. Šis smidras gerai auga ir pavėsyje.

Plunksnašakis smidras (Asparagus plumosus Baker.) – antra pagal populiaru­mą rūšis. Plumosus vardas kilęs iš lotyniško žodžio „plume“ – plunksna – dėl pakitusių stiebų, panašių į plunksną. Stiebai vijokli­niai, gausiai dygliuoti, jų dygliai kieti. Ūgliai adatiški, labai švelnūs, smulkūs, tamsiai žali. Žiedai smulkūs, balti. Vaisius – uoga, iš pradžių raudona, o subrendusi juoda.

Lenktadyglis smidras (Asparagus fal­catus L.) – stiebas dygliuotas, labai šakotas, laikui bėgant sumedėja. Lapai – kladodžiai (lapo funkcijas atlieka pakitęs stiebas), lance­tiški, odiški, tamsiai žali, 5–8 cm ilgio, 0,5 cm pločio, puošnūs, tankiai apaugę stiebą. Žiedai balti, susitelkę į gana retas šluoteles.

Apskritalapis smidras (Asparagus asparagoides (L.) Weight) – auginamas rečiau, bet dekoratyvumu nenusileidžia kitiems. Šios rūšies smidrų stiebai silpni, svyrantys, iki 1 m ilgio, gausiai apaugę kladodžiais – jie ovalo formos, lygiais kraštais, šviesiai žali, žvilgantys, 2–3 cm ilgio. Žiedai balti. Dauginami sėklomis ir šakniastiebio dalimis.

Laužtinis smidras (Asparagus retrof­ractus) – dar viena mūsų namuose rečiau sutinkama rūšis. Šie smidrai tankūs, keras svyrantis, užaugantis iki 3 m ilgio. Stiebai labai šakoti, ploni, ilgainiui sumedėja, jauni ūgliai šiek tiek briaunoti, nuo balkšvos iki šviesiai pilkos spalvos ir dažniausiai zigzagiški. Lapai smulkūs, adatiniai arba linijiniai, 10–30 mm ilgio, išlenkti. Viršutinės šakelės tankios ir sudaro purius kuokštus, panašius į debesėlius.

Saugokite nuo saulės spindulių

Kambariniai smidrai daugiausia žydi rudenį. Žiedai beveik nepastebimi, balti, neišvaizdūs. Nužydėję augalai išaugina uogas. Jos gali būti juodos, žalios, retai raudonos, prinoksta apie sausį, subrandina sėklas. Uogos nevalgomos, nuodingos naminiams gyvūnams. Kambariniai smidrai užaugina požeminius gumbus, kurie kaupia drėgmę savyje. Po kiek laiko jie išlenda į paviršių, ir tai reiškia, kad atėjo metas augalą persodinti į didesnį vazoną.

Šis augalas yra pakankamai tvirtas ir nereikalauja išskirtinės priežiūros – jam nekenkia nei saulėta vieta (kaip ir dauguma augalų, nemėgsta tik tiesioginių spindulių), nei pusiau pavėsis, nei žemesnė tempera­tūra, kuri gali būti iki 10 °C. Mėgsta gausų laistymą, bet jei žemė ir išdžiūva, nereikėtų bijoti. Šis kambarinis augalas pakenčia net sausą kambario orą. Kai substrate nepakanka drėgmės ar vandens, augalo lapeliai pagelsta ir nukrinta.

Geriausiai smidrai jaučiasi ant rytinių ar vakarinių palangių. Vasarą šiuos augalus galima išnešti į lauką, tik reikėtų saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių ir parinkti vietą, kurioje būtų pakankamai daug išsisklai­džiusios šviesos. Jei augalas pradeda tįsti, stiebai auga ilgi, ploni ir be lapų, tai reiškia, kad jam trūksta šviesos. Žiemą temperatūra palaikoma ne mažesnė nei 10–12 °C, o va­sarą – ne didesnė kaip 25 °C. Optimaliausia augimo temperatūra yra 15–20 °C. Augalas netoleruoja skersvėjų.

Mėgsta lengvą dušą

Kaip minėjau, smidrai labai mėgsta van­denį, todėl juos nuo pavasario iki rudens būtina laistyti reguliariai. Laistykite minkštu vandeniu. Kai viršutinis substrato sluoksnis išdžiūsta, jo drėgnumą galima patikrinti pirštu. Liejama gausiai, kol vanduo pradeda tekėti per vazono skylutes dugne. Laistyti reikėtų bent kartą per savaitę. Kaip ir dau­guma kambarinių augalų, smidrai nemėgsta užmirkimo, todėl labai svarbu pasirūpinti tinkamu drenažo sluoksniu vazone. Žiemą reikėtų laistyti mažiau ir rečiau.

Skystomis trąšomis tręšti rekomenduo­jama kartą per mėnesį. Jei tręšiate trąšų granulėmis, tai daryti reikėtų tris kartus per metus: pavasarį, vasarą ir rudenį. Jeigu augalui trūksta maisto medžiagų, jis praranda spalvos intensyvumą. Kai ant vazono šonų susikaupia mineralinių druskų, jas būtina pašalinti.

Smidrai nereikalauja didelės aplinkos drėgmės, bet ji turėtų būti ne mažesnė nei 40–50 proc. Augalų lapus vandeniu galima apipurkšti kiekvieną dieną – papildoma drėgmė skatina greitą, sveiką augimą ir neleidžia augalui išdžiūti.

Kambaryje auginamiems smidrams substratas turi būti derlingas ir laidus vandeniui. Tinkamas substratas – rūgštus (pH 6,2–6,5) su papildomomis mineralinė­mis trąšomis. Sodinti naudojamas mišinys iš kompostinės žemės, durpių, smėlio ir perlito, viską maišant lygiomis dalimis.

Augindami smidrus ant palangės nepa­mirškite jiems leisti pailsėti – poilsio metas yra nuo lapkričio iki vasario mėnesio, šiuo laikotarpiu laistykite rečiau.

Tinka gilesnis vazonas

Pavasariop smidrai persodinami: jauni kasmet, brandesni kas 2–3 metus. Tinka­miausias laikas – kovas, prasidėjus augalo vegetacijai. Kerą aštriu peiliu dalinkite į dalis, tik svarbu, kad jos būtų su keliais ūgliais. Persodinant būtina apžiūrėti augalo šaknis – pažeistas, parudavusias ir minkštas nukirpkite. Dalį jų pašalinkite, apkirpkite stiebus, tada augalas išleis daug naujų šakų, bus tankesnis ir atrodys dekoratyviau.

Vazonas parenkamas atsižvelgiant į augalo šaknų sistemos dydį. Nepamirškite, kad reikia palikti vietos drenažui įrengti, tad vazonas gali būti šiek tiek gilesnis. Jei netinkamai įrengsite drenažą ar supilsite per mažą jo sluoksnį, gali pasireikšti šaknų puvimo požymiai: pagels lapai, augimas sustos ir atsiras raudonos spalvos pakitimų ant stiebo pagrindo.

Tinkamai persodinti nėra sudėtinga – pirmiausia įrengiamas drenažo sluoksnis vazono dugne, pusė vazono užpildoma substratu, įsodinamas smidras ir šaknys užpilamos likusiu substratu. Persodindami smidrą galite padalyti – taip pasidauginsite naujų augalų.

Smidrus ligos ir kenkėjai puola retai, tačiau gali kėsintis voratinklinė erkė, mil­tuotasis skydamaris.

Galimos nesėkmės

• Blogai šakojasi stiebai – per aukšta tem­peratūra, šviesos trūkumas. Patartina išnešti į šviesesnę patalpą, persodinant išgenėti.
• Lapai maži, geltonuoja – per drėgnas substratas. Mažiau laistykite, leiskite substratui pradžiūti, persodinkite ir įrenkite tinkamą drenažo sluoksnį.
• Iškilūs kauburėliai ant lapų ir stiebų – skydamarių ženklas: kenkėjai veisiasi, kai kambaryje sausa ir karšta. Augalus reikėtų kas dvi savaites purkšti insekticidais.

Vilniaus kolegijos Dekoratyvinių augalų ir želdinimo centro „VikoFlora“ vadovas Tomas ČIŽOKAS

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.