„Nepriklausomybė buvo neišvengiama“: pokalbis su Kovo 11-osios signataru Jonu Prapiesčiu

Diskusiją vedęs Saulius Spurga pristatė svečią kaip žmogų, kurio biografijoje susipina akademinė, teisinė ir politinė veikla – nuo Aukščiausiosios Tarybos deputato iki teisingumo ministro, Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo teisėjo.

Vaikystė sovietmečio Lietuvoje: tarp kasdienybės ir istorijos šešėlių

Pats profesorius pokalbį pradėjo prisimindamas savo vaikystę Kupiškyje – laikotarpį, kuris, nepaisant sudėtingų istorinių aplinkybių, jam išliko šviesus.

„Vaikystė buvo nuostabi vien dėl to, kad vaikystė“, – sakė jis, prisimindamas mažo miestelio gyvenimą, žaidimus stadione, žvejybą Lėvens ir Kupos upėse bei laisvės pojūtį, kurį suteikė nedidelė bendruomenė.

Tačiau už šių kasdienybės prisiminimų slypėjo sudėtinga pokario realybė – represijos, tremtys ir nuolatinė kontrolė. Profesorius pasakojo, kad jo šeima buvo susijusi su partizanų judėjimu, o tėvas dėl to patyrė sovietinių struktūrų smurtą.

„Jis sakė: akmenį perkeldavo į keliuką – taip perspėdavo, kad atvažiavo stribai“, – prisiminė Prapiestis. Vėliau tėvas buvo žiauriai sumuštas, bandant išgauti informaciją apie partizanus. „Kai ėjau per kaimą po to, sako, niekas manęs nepažino, taip buvau sumuštas“, – citavo jis tėvo pasakojimą.

Kelias į teisę: atsitiktinis pasirinkimas, tapęs gyvenimo misija

Šios patirtys ilgainiui paskatino domėtis teise ir teisingumu. Nors jaunystėje svarstė apie medicinos ar kitą profesiją, studijų pasirinkimą nulėmė atsitiktinumų ir aplinkybių derinys.

„Atsitiktinai pasirinkau studijuot teisę“, – prisipažino profesorius.

Vis dėlto studijos Vilniaus universitete tapo svarbiu pamatu jo profesiniam keliui. Studijų metais susiformavo ir stipri bendraminčių bendruomenė – tarp kurso draugų buvo vėliau žinomi Lietuvos teisės mokslininkai.

„Puikiai gyvenom ir puikus kursas buvo“, – sakė Prapiestis, pabrėždamas studijų aplinkos svarbą būsimiems teisininkams.

Mokslas, cenzūra ir pirmieji teisingumo paieškos žingsniai

Vienu svarbiausių jo gyvenimo etapų tapo mokslinė veikla ir disertacijos rengimas Maskvos universitete. Ten jis gilinosi į baudžiamosios teisės problemas ir pareigūnų atsakomybę.

Profesorius prisiminė, kad kai kurios jo idėjos sovietmečiu buvo sutinkamos atsargiai. Vienas straipsnis apie pareigūnų atsakomybę Lietuvoje net nebuvo publikuotas be papildomo leidimo.

„Man pasiūlė eiti į Centro komitetą, kad gaučiau leidimą spausdinti“, – pasakojo jis apie tuometinės cenzūros realijas.

Vis dėlto būtent šios patirtys paskatino jį dar aktyviau domėtis istorinės teisingumo problemomis. Dar sovietmečiu jis parengė atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą įstatymo projektą, kuris atkreipė Sąjūdžio lyderių dėmesį.

Sąjūdžio metai ir kelias į Aukščiausiąją Tarybą

Profesorius pripažino, kad į politiką pateko ne iš anksto planuodamas, o dėl susiklosčiusių aplinkybių.

„Nei disidentas, nei kažkoks kovotojas buvau – tiesiog taip aplinkybės susiklostė“, – sakė jis.

Sąjūdžio laikotarpiu jis buvo pakviestas dalyvauti rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą. Nors konkurencija buvo didelė, rinkėjų palaikymas leido jam tapti deputatu ir prisidėti prie valstybės atkūrimo proceso.

Kovo 11-oji: istorinis sprendimas ir neapibrėžta ateitis

Prisiminęs Kovo 11-osios įvykius, profesorius pabrėžė, kad nepriklausomybės paskelbimas nebuvo netikėtas.

„Kad nepriklausomybė bus skelbiama, tai niekam nebuvo paslaptis – klausimas buvo tik kada“, – teigė jis.

Pats paskelbimo momentas jam išliko kaip ypatingo pakilimo akimirka. „Nuotaika buvo ypatinga – skrist norisi, džiaugtis norisi“, – prisiminė signataras.

Tačiau kartu su džiaugsmu atėjo ir atsakomybė – valstybė buvo paskelbta, tačiau dar reikėjo sukurti jos institucijas ir teisinę sistemą.

Nepriklausomos valstybės teisiniai pamatai

Aukščiausiojoje Taryboje prof. dr.  J. Prapiestis vadovavo Teisinės sistemos komisijai ir aktyviai dalyvavo kuriant nepriklausomos Lietuvos teisinę sistemą. Vienu svarbiausių darbų tapo Policijos akademijos įkūrimas bei Lietuvos policijos įstatymo rengimas.

Profesorius prisiminė, kad tuo metu parlamentas dar susidūrė su sovietinio mąstymo palikimu. Kai kurie deputatai siūlė paprastus, bet nerealistiškus sprendimus sudėtingoms ekonominėms problemoms.

„Kodėl tu neuždarai Gariūnų? Kodėl nesugaudai spekuliantų?“ – tokius klausimus vidaus reikalų ministrui keldavo kai kurie parlamentarai.

Nepaisant politinių diskusijų ir skirtingų požiūrių, buvo siekiama sukurti modernią ir nepriklausomą teisinę sistemą.

Valstybės kūrimas kaip asmeninė atsakomybė

Pokalbio pabaigoje profesorius priminė, kad istorinius sprendimus lemia ne tik politinės aplinkybės, bet ir žmonių vertybės bei atsakomybė.

Jo gyvenimo kelias – nuo vaikystės Kupiškyje iki aukščiausių valstybės institucijų – atspindi visos Lietuvos istoriją: valstybės atkūrimą, jos institucijų kūrimą ir pastangas įtvirtinti teisės viršenybę.

Susitikimas tapo proga iš pirmų lūpų išgirsti pasakojimus apie laikotarpį, kai buvo kuriami nepriklausomos Lietuvos pamatai. Tokie pokalbiai leidžia naujai pažvelgti į istorinius sprendimus ir žmones, kurie prisiėmė atsakomybę už valstybės ateitį.

MRU informacija