Nereikia nei arti, nei akėti, tik pasėti – ir derlius bus. Ar tai įmanoma?

Kantriai ir ištikimai

J. Venslovo augalininkystės ūkis yra išskirtinis – nuo 2007 m. laukuose taikoma neariamoji technologija, o nuo 2014 m. pereita prie tiesioginės sėjos. Tokio ūkininkavimo pavyzdį rokiškėnas aptiko Latvijoje, Daugpilyje. Iš ten ir sėklas jau daugelį metų perka. Jokių skutiklių, tik sėjamoji žemei minimaliai pajudinti ir sėklai įterpti. Visi 1 200 ha žemės be išimčių jau dešimtį metų nėra ariami. Dabar čia auginami kviečiai, grikiai, pupos. Sėjomainai užtikrinti, kad laukai pailsėtų, naudojamas žaliasis pūdymas arba auginami aliejiniai ridikai sėklai. Rapsų neaugina, anot ūkininko, jų auginimui reikėtų naudoti daugiau chemijos produktų, o tai prieštarauja ūkio filosofijai. Ir žirnių nepripažįsta – keblus darbas nuimant derlių.

Kokia yra ūkininko J. Venslovo filosofija? Kokią naudą jis gauna iš tokio ūkininkavimo?

Ūkininkas neslepia – didelių, rekordinių derlių toks ūkininkavimo būdas negarantuoja, kviečių jo ūkyje prikuliama 4–5 t/ha, pupų – 3–3,5 t/ha. Taigi ir pajamų yra ne tiek, kiek galėtų būti intensyviame ūkyje. „Nematau piniguose laimės. Nematau reikalo spausti iš žemės paskutinį lašą, kankinti ją, skurdinti dirvožemį. Ir gaminti žmogaus sveikatą žalojantį maistą, nes juk viskas susiję“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo ūkio šeimininkas, kai važiavome apžiūrėti jo laukų Kamajų seniūnijoje.

Pravažiavome gražiai žaliuojančią pievą Dviragio ežero pakrantėje. Jam priklauso. Galėtų ten sėti, auginti ką nors, efektyviai išnaudoti žemę, bet laiko dyką, kad prie vandens būtų švaru, jokia tarša, jokia chemija ten nepakliūtų. Kitas laukas – žiemkenčių pasėliai po pernai augintų ridikų. Gal neužleis jie vietos šiemečiams „naujakuriams“ – kviečiams? „Eikit, žiūrėkit, kaip atrodo, gal atrasit“, – užtikrintai juokavo šeimininkas, nes per dešimtmetį ūkyje jau įsitikinta, kad gamtos cikluose geba susitvarkyti pati gamta, pati žemė ir augalai, kurie visi yra ir konkuruojantys, ir bendradarbiaujantys. Žmogus į jų gyvenimą gali įsiterpti minimaliai, padėdamas tiek, kad nepakenktų visai kitai gyvasčiai.

Ūkininkai galėjo įvertinti kviečių pasėlių savitumus, kai jie pasėti rugsėjo pradžioje dviejų savaičių skirtumu, buvusiame pūdyme ir po grikių auginimo, o kitame lauke – po pupų. Prie kviečių lauko buvo atgabenta ir juostinė sėjamoji, kad akivaizdžiai parodytų, kaip ir kokiu gyliu kaltiniai noragėliai įterpia sėklą į dirvą. Laukų šeimininkas pripažino, kad ne visada ir ne kiekviename lauke pavyksta griežtai laikytis suplanuotos sėjomainos, bet daugiametė patirtis leidžia nuspręsti, koks variantas iš blogesnių bus geresnis.

„Bet labai pykstu, kai ŽŪM klerkai nurodinėja, ką ir po ko sėti – aš pats geriau savo laukus pažįstu. Vienur yra molis, kitur – smėlis, dar kitur – durpinga žemė. Yra laukas, žemę pirkau iš žmogaus, kuris 30 metų laikė karves ir ten buvo ganykla, maniau, kad nieko gero nebus, bet jau antraisiais metais grūdų derlius buvo normalus“, – pasakojo savąsias patirtis rokiškėnas.

Prisipažino turintis nuodėmingą pyktį ant ekologinių ūkių. Anot J. Venslovo, tokie ūkiai nėra joks gėris, jie aplink platina ne tik piktžoles, bet ir jų produktai apkrėsti įvairiomis ligomis. Prancūzijoje į tai jau atkreiptas dėmesys, požiūris keičiasi ir kai kuriose kitose šalyse, tad daugiau proto reikėtų ir pas mus. Valgytojai šiais laikais dažnai netoleruoja glitimo, tad reikia naudoti mažiau chemijos, mažiau tręšti – tokio tikslo yra siekiama šiame ūkyje. „Mintyse laikomės įsipareigojimo saugoti gamtą. Jei nors vienas papildomas grūdas tarp milijono grūdų bus sveikas, aš ramiau miegosiu“, – taip kalbėjo ūkininkas J. Venslovas.

Dėl šių siekių jau užsakyta pagaminti naują patobulintą sėjamąją, su specialiu disku priekyje perpjauti žalienai. Ja bus galima sėti įvairesnius tarpinius augalus, jie, šaknimis skverbdamiesi gilyn, purens dirvą, sukurs palankesnę aplinką visai dirvožemio gyvybei.

Šiandienos pasirinkimai – investicijos į ateitį

Jeigu neariamoji žemdirbystė tokia palanki gamtai ir žmogui, tausojanti žemę, gerinanti dirvožemį, reaguojanti į klimato kaitą, mažinanti atmosferos taršą, CO2 išmetimus, tai kodėl ji į praktiką žengia tokiais mažais ir atsargiais žingsneliais? LNTŽA pirmininkas Tautvydas Beinoras savo pranešime išsamiai apžvelgė situaciją, pateikdamas patirties pavyzdžių iš užsienio šalių (JAV, Kanados, Naujosios Zelandijos), mokslininkų atliktų maisto produktų tyrimų, akcentuodamas žemės tausojimo, gamtos saugojimo, racionalaus ūkininkavimo ir sveiko, tokiomis sąlygomis užauginto maisto sąsajas. Taip pat pristatydamas ir savo paties kelių dešimtmečių neariamosios technologijos taikymo rezultatus. Deja, metai ar keleri, net penkmečiai kitokio pasirinkto ūkininkavimo metodo efektyvumo dar neparodo. J. Venslovo ūkio patirtis liudija, kad reikia dešimtmečio ir daugiau. O dabarties laiko akcentai yra nuolatinė skuba ir siekis šiandienės kuo didesnės naudos. Nebeužtenka tėvų, senolių patirties, reikia naujų žinių, reikia susitarimų.

Net terminus reikia aiškintis – kas yra neariamoji žemdirbystė, ar galima bent kiek žemę įdirbti, paviršių suardyti, ar reikia tai daryti palaipsniui, ar galima kardinaliai iš karto atsisakyti plūgų, skutiklių? Ar pabandyti nuo atskirų pasirinktų laukų, sekti pokyčius ir tik tada apsispręsti?

Kad žemdirbys galėtų apsispręsti, jis turi išmanyti, kaupti žinias, žinoti, kur jų ieškoti. Asociacija skatina ūkininkų smalsumą ir pasitikėjimą, rengdama seminarus, lauko dienas, diskusijas. Bet žinojimas lemia ne viską. Yra dar vienas svarbus aspektas, kurį ūkininkas J. Venslovas pavadino ūkininkavimo filosofija, vertybėmis.

T. Beinoras aptarė neariamojo ūkininkavimo ypatumus, išvardydamas tikslus, privalumus, ne tik ekonominius, kurie leidžia ūkininkui sutaupyti medžiagų, resursų, laiko, bet ir aplinkosauginius, socialinius, kurie skatina kurti geresnes sąlygas visai gamtai, jos įvairovei, žmonių visavertei mitybai ir sveikatai. Svarbus faktas – nuo 1970-ųjų, per 50 metų, intensyviai užaugintoje mėsoje ir daržovėse ryškiai sumažėjo mineralų kiekis, todėl prastėja žmonių sveikata, silpsta kaulai, dantys. Užuot didinus žemės ūkio produkcijos gamybą, anot pranešėjo, racionaliau būtų auginti vertingesnį maistą, mažiau jo iššvaistyti.

Tad užauginti sveikam grūdui reikia, kad dirva būtų visavertė, su visa bioįvairove, kad sliekai, visokie vabalėliai, voragyviai, mikroorganizmai ten gyventų, reikia augmenijos, kad ji purentų dirvožemį, prie šaknų lengviau prieitų deguonis, nes dirvožemiuose jo trūksta. Ekosistemose viskas yra susiję, vienas kitą maitina, bendradarbiauja, padeda.

Reikia laukuose, ne tik pakelėse, žydinčių augalų juostų, nes ten gyvenanti gyvybė maitindamasi sunaikina kenkėjus, nebereikės chemijos, nes piktžolių sėklos irgi yra maistas įvairiems padarėliams. Neariamoji žemdirbystė neįmanoma be sėjomainos, o jai svarbūs gyvuliai – jie gali ganytis tarpiniuose pasėliuose, o dirvoje liks organinė trąša.

J. Venslovas teigė, kad jo laukai net ir per didžiausias liūtis nepaskęsta, nors melioracija kai kur atlikta tik 1962 m. Kodėl taip yra? Nes neariant, nevartant dirvos, nesuslegiamas dirvožemis, vanduo tolygiai susigeria, nėra susidariusio armens pado, o jis yra tradicinės intensyvios žemdirbystės išdava.

Vis dėlto LNTŽA pirmininkas T. Beinoras pripažino, kad žemės ūkio ateities prognozės turi per daug nežinomųjų, todėl ūkininkavimo pasirinkimai turi būti su išlygomis, pasiliekant žingsnio į šalį rezervą.

Parama yra, bet...

Tad neariamoji žemės dirbimo technologija turi daug privalumų, galėtų jos entuziastų būti gerokai daugiau nei yra. Valstybės politika skatina ją plėtoti, numatydama investicijas. Aplinkos valdymo projektų agentūros vadybininkas Andrius Venckus pristatė paramos priemones, skirtas įsigyti sėjamąsias neariamajai žemdirbystei. Nuo 2023 m. birželio jau buvo paskelbti keturi kvietimai teikti paraiškas. Gauta 468 paraiškų už beveik 30 mln. Eur, iki šiol įgyvendintas 151 projektas. Žemdirbiai daugiausia perka juostines sėjamąsias.

ŽŪM Augalininkystės ir žaliųjų technologijų skyriaus patarėjas Zigmas Medingis pateikė statistinių duomenų – neariamąja technologija šalyje dirbama 1,441 mln. ha, tiesioginė sėja taikoma tik 105 tūkst. ha. Tikėtina, ši sritis dar laukia žemdirbių bendruomenės suvokimo, supratimo ir susitarimų.

Lauko dienos dalyvių diskusijose bandyta suvokti, kaip reikėtų keisti paramos žemdirbiams sąlygas, kokio dydžio galėtų būti išmokos, kokie ūkininkų įsipareigojimai.

Ūkininkai akcentavo valdžios sprendimų kompleksiškumą, tęstinumą ir stabilumą, kad ŽŪM kasmet nekaitaliotų  tvarkos ir sąlygų paramai gauti. Pasak žemdirbių, reikėtų svariau paremti naujus pretendentus ir skirti didesnes išmokas už neariamosios technologijos naudojimą.

Autorės nuotraukos

Nr. 113/7

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.