Nerijui ūkio vairą patikėjo tėvas

Radviliškio rajono Šeduvos seniūnijos jaunasis ūkininkas Nerijus Liutkevičius ūkininkauti pradėjo tik pabaigęs vidurinę mokyklą. Jo tėvui pašlijo sveikata, todėl savo ūkį patikėjo sūnui. Nerijus jau 12 metų sėkmingai plėtoja augalininkystės ir pienininkystės ūkį.

Ūkininkauti išmokė tėvas

Nerijus tvirtina, kad ūkininkavimas jam yra ne tik darbas ir verslas, bet ir gyvenimo būdas. Dar mokydamasis mokykloje jis vasaromis tėvui padėdavo dirbti ūkio darbus, įdėmiai klausėsi jo pamokymų. Viskas, ko išmokė tėvas, pradedančiajam ūkininkui labai pravertė, tėvo ūkininkavimo pamokos buvo itin naudingos.

Kaip ir visiems tik pradėjusiems savarankiškai dirbti žemę, buvo įvairių sunkumų, bet tvirtas pasiryžimas ūkininkauti ir tęsti tėvo pradėtus darbus Nerijui suteikė pasitikėjimo. Savarankiškai ūkininkaudamas jis įgijo patirties, be to, domėjosi agroverslo naujovėmis, skaitė įvairią literatūrą, lankė ūkininkams skirtus seminarus, susipažino su rinkos peripetijomis ir pokyčiais.

Šiuo metu N. Liutkevičius deklaruoja 180 ha, didžiausi plotai skirti kviečiams ir miežiams, augina ir rapsus, o 25 ha užima pievos. Jaunasis ūkininkas laiko 13 melžiamų karvių.

Nerijaus ūkio centras yra netoli esančioje tėvų sodyboje. Ten laiko turimą techniką, tvarte – pieno centras, čia jo piendavės. Grūdams sandėliuoti turi seną sandėlį, kuriame laiko tik pašarams ir sėklai skirtus grūdus. Didžiąją derliaus dalį parduoda iš laukų – iškultus grūdus veža tiesiai į elevatorių. Jaunasis ūkininkas planuoja įsigyti naują purkštuvą ir sėjamąją, pasistatyti naują grūdų sandėlį.

Diegia naujas technologijas

Jaunasis ūkininkas sako, kad ūkininkavimas dabar yra kitoks, nei buvo prieš dvidešimt ar daugiau metų. Kelią sparčiai skinasi naujos technologijos. Tradiciniais plūgais Nerijus aria tik nedidelius plotus, daugiausia sėja į skutiku minimaliai įdirbtą žemę. Pernai rapsams sėti pasirinko neariminę technologiją – sėjo tiesiai į ražienas. „Taip sėti pabandžiau pirmą kartą, stebėsiu, kokie užaugs rapsai, o tada nuspręsiu, ar verta įsigyti tiesioginės sėjos sėjamąją. Praėjusiais metais įsigijau traktorių, kuriame įrengta automatinio vairavimo įranga. Naši technika padės sutaupyti laiko, degalų, trąšų ir pesticidų, be to, bus daug spartesnis darbas“, – apie ekonomiškesnį žemės dirbimą ir spartesnę sėją pasakojo Nerijus.

Naujovišką ir modernią ūkininkavimo kryptį pasirinkęs N. Liutkevičius tausoja dirvožemį, tręšia saikingai. Kad pagerintų dirvožemio struktūrą, sėja tarpinius augalus – garstyčias, ridikus, taiko sėjomainą, prieš keletą metų pradėjo naudoti ir biologinius preparatus. Nerijus laikosi tokio principo: kai brangsta trąšos ir didėja produktų kokybės reikalavimai, ūkininkavimas turi būti ekonomiškai naudingas ir ekologiškai palankus aplinkai. Norėdamas padidinti mineralinių trąšų efektyvumą, praėjusiais metais jis pradėjo dirbamus laukus kalkinti.

Jo nuomone, Lietuva yra viena žaliausių šalių, užaugina mažiausiai užterštą produkciją, todėl naująją ES strategiją – Europos žaliąjį kursą – vertina gana skeptiškai. Esą tai politikų teoriniai pamąstymai, nežinia, kiek tai turės realios naudos. Naujoves žemės ūkyje, pasak Nerijaus, reikia įdiegti apgalvotai, pirma reikia viską išbandyti praktiškai, apibendrinti ir įvertinti, tik tada galima imtis kardinalių reformų ir teigti, kad būtent toks kelias yra pažangus.

Pieno ūkis – nuostolingas

Kai Nerijus perėmė daugiašakį tėvo ūkį, tęsė jo pradėtus darbus. Kadangi tėvas turėjo tik 50 ha, laikė gyvulių, kurių iki pat šiol jaunasis ūkininkas neatsisakė, stengėsi derinti dvi ūkio kryptis – augalininkystę ir gyvulininkystę. Po 12 ūkininkavimo metų Nerijui jau norisi melžiamų karvių nebelaikyti. Priežastis aiški – pieno ūkis nuostolingas. Šias metais ūkininkas parduos melžiamas karves. Jis plėtos tik augalininkystės ūkį.

Dabar Nerijus drąsiai kalba, jeigu pačiam būtų tekę kurti savo ūkį, jokių galvijų nebūtų laikęs. Lietuvoje pieno sektoriaus padėtis sudėtinga, laikyti melžiamų karvių neapsimoka – pieno gamybos kaštai dideli, be to, sunkus kasdienis darbas, o žaliavinio pieno supirkimo kaina juokingai maža. Dabar už kilogramą žaliavinio pieno perdirbėjai jaunajam ūkininkui moka tik 0,19 Eur. Nerijus sako, jog tai – tik savikaina, jokio pelno, normali kaina būtų, jeigu supirkėjai mokėtų 0,30 Eur/kg.

Ūkininkas laiko 13 melžiamų karvių, per mėnesį parduoda vidutiniškai po 8 t žaliavinio kokybiško pieno.

Visus ūkio darbus Nerijus dirba kartu su žmona Gintaute, kuri tuomečiame Aleksandro Stulginskio universitete baigė žemės ūkio buhalterinės apskaitos ir finansų studijas. Derlių nuimti padeda Nerijaus brolis, per šienapjūtę į talką atskuba seserys su šeimomis, pagal galimybes padeda tėvas.

Kaimas supriešintas su miestu

Pasidžiaugęs Radviliškio rajono ūkininkų vieningumu ir aktyvumu, Nerijus apgailestavo, kad įtampa kaista tarp Žemės ūkio rūmų ir kitų žemdirbių savivaldos organizacijų. Nesusikalbėjimas tikriausiai tęsis tol, kol valdžios atstovai nebendraus su ūkininkais. Bendraudami geriau suprastų esamą agrarinio sektoriaus padėtį, žemdirbių problemas, o tik tada galėtų priimti adekvačius sprendimus.

Jaunasis ūkininkas kalbėjo apie valdininkų atitrūkimą nuo realybės. Dabar susidaro įspūdis, kad yra valdininkų, kurie net gyvos karvės nėra matę, o sprendimus priima vadovaudamiesi statistikos duomenimis, dažnai neatitinkančiais realybės.

Kita jautri tema – kaimas supriešintas su miestu. Jaunasis ūkininkas pastebi ydingą tendenciją: daugelis miestiečių mano, jog kaimo žmonės nieko neveikia, tik prašo išmokų, paramos ir lengvatų. Nerijus ne vienam pasipūtusiam miestiečiui yra pasiūlęs ateiti gyventi į kaimą ir dirbti žemę, melžti karves, tegul tampa tikru ūkininku, o tada sužinos, kiek kainuoja pienas, duona, patirs visus kaimo malonumus. Nė vienas ponaitis lakuotų batų nenori iškeisti į purvabridžius aulinius batus. Ūkininkai, kurie laiko galvijus, dirba be išeiginių, pluša ir švenčių dienomis, dirba neskaičiuodami valandų. Deja, daugeliui miestiečių tai sunku suvokti.

Jauna šeima ir kaimo privalumai

Nerijus ir Gintautė džiaugiasi, kad gyvena gamtos apsuptyje, jiems visi metų laikai yra savaip gražūs ir ypatingi. Jie įsikūrė Šeduvos seniūnijos Vardukšnių kaime. Tai – Nerijaus gimtinė. Jauna šeima vardijo kaimo privalumus: turi savo kiemą, daug erdvės, kvėpuoja grynu oru, valgo pačių ekologiškai užaugintas daržoves.

Jaunojo ūkininko šeima neseniai iš tėvų namų persikėlė į naują namą. Įsikūrė labai gražioje vietoje – aplinkui plyti laukai, daug miškų. Nedidelis Vardukšnių kaimas, tik penkios sodybos. Namui statyti įsigijo apleistą sodybą. Sutvarkė aplinką, išrovė visus krūmus, išardė senus pamatus ir pasistatė savo svajonių namą. Netoli iškasė nemažą tvenkinį. Nerijus patenkintas, kad artimiausi kaimynai yra jo tėvai, kurie gyvena vos už 200 metrų.

Suderinę visus ūkio darbus, Nerijus su žmona Gintaute ir penktuosius metus einančia dukryte Goda išsiruošia į keliones po Lietuvą, trumpai atsikvėpti nuvažiuoja prie ežero arba į pramogų parką.

Aldona SIREIKIENĖ

ŪP korespondentė

LIUTKEVIČIŲ šeimos nuotrauka

2021-02-07