Neturi dušo tvarte – paršelio neparduosi

Panašu, kad Lietuvoje nedaug beliko laukti, kol įveiksime afrikinį kiaulių marą (AKM) – kai dėl ribojimų neliks kriuksių ūkiuose, pasitrauks ir virusas. Tik ar tikrai būsime laimėję dvi amžiaus pergales? Valdininkai guodžia, kad prievolės kiaulių augintojams yra supaprastintos – auginant savo reikmėms dušai tvartuose jau nebūtini, bet jeigu tokių patogumų nėra, paršelių parduoti kaimynui – nevalia. „Ūkininko patarėjas“ Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) siūlo išsikelti tikslą – aprūpinti Lietuvą lietuviška kiauliena.

Kitokia elgsena ar politika?

Kova su AKM papildė liaudies anekdotų kraitę – sodiečiai tebejuokauja, kad nauja liga turėjo pagerinti kaimo gyvenimo kokybę, nes kiaulių augintojai privalėjo įsirengti dušus tvartuose. Tokių patogumų nėra dar daugelyje sodybų, o štai tvartuose jie buvo būtini, jeigu žmonės norėjo laikyti šeimų maitintojas – kriukses. Nesunku atspėti tokių reikalavimų pasekmes – kaimo gyventojai greičiau atsisakė kiaulių, nei pradėjo įsirenginėti dušus ir praustis tvartuose.

Dabar valdininkai su palengvėjimu konstatuoja: mūsų sodiečiai atprato laikyti riestauodeges, kiaulienos nusiperka parduotuvėse. Nėra ūkių – nėra problemos. O štai lenkams, danams, vokiečiams ir kitiems tai vis dar pragyvenimo šaltinis. Jie tik apsidžiaugs, jeigu Lietuvoje, savo laiku garsėjusioje bekonų eksportu, iki galo laimės kaimiškų kvapų nemėgstantys piliečiai, o ant prekystalių liks tik atvežtinė produkcija. Jau dabar daugiau nei pusė suvartojamos kiaulienos yra importinė.

Kad taip neatsitiktų, Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) gegužės pabaigoje vykusiame suvažiavime priimtoje rezoliucijoje įtvirtino siūlymą – supaprastinti kiaulių laikymo, auginimo sąlygas smulkiuose ūkiuose ir surasti galimybę skatinti ūkininkus vėl jas auginti. Kodėl lenkai gali jos prisiauginti ir dar kitų šalių prekystalius užversti, o lietuviai – jau nebe?

To paklausus ŽŪM Gyvulininkystės ir gyvūnų gerovės skyriaus vedėjo Arūno Šileikos, šiam išsprūdo, kad Lenkijoje kitokia politika. Paskui susigriebęs jis pridūrė, kad pas lenkus kitokia ne politika, o žmonių elgsena: esą lenkai augina, o lietuviai jau atprato. „Dėl AKM pas mus išnyko smulkūs augintojai. Kodėl neišnyko Lenkijoje? Pas juos vidutinis kiaulių ūkis – per 1 000 vienetų, o pas mus tokių nėra“, – aiškino ŽŪM atstovas.

Neišmano, ką dar palengvinti

A. Šileika teigė nebeišmanantis, ką dar būtų galima palengvinti smulkiesiems augintojams – esą laikymo sąlygos jiems jau kiek įmanoma supaprastintos. „Tiems, kurie laiko iki 10 kiaulių savo reikmėms, beveik neliko ribojimų – tereikia dezomatų ir tiek. Aišku, nusiplauti rankas, persiauti batus, neįsileisti vabzdžių, kurie perneša ligą“, – aiškino jis. Ar dušų įrenginėti tvartuose jau nebereikalaujama? ŽŪM Gyvulininkystės ir gyvūnų gerovės skyriaus vedėjas pripažino, kad mažuose ūkiuose reikalauti dušų tvartuose turbūt buvo nesąmonė, todėl tokia prievolė panaikinta.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Skubios veiklos skyriaus vyriausiasis veterinarijos gydytojas-valstybinis veterinarijos inspektorius Vaidas Jonušaitis ŪP tikino, kad niekas nedraudžia auginti kiaulių – smulkiems ūkiams reikalavimai minimalūs ir labai paprasti. „Ar labai sudėtinga įdėti tinklelį, kad ventiliuojant pro langą į vidų neįskristų vabzdžių? Ar sunku apsaugoti tvartelį, kad nepatektų pašaliniai asmenys? Mažuose tvartuose vasarą karšta, atidaromos durys, todėl reikia aptverti, užrakinti vartelius. Atskirti bei aptverti reikėtų ir mėšlidę. Žinoma, reikia apsirengti darbinį chalatą, persiauti ir naudoti dezinfekcines priemones“, – privalomas sąlygas nekomerciniams ūkiams vardijo VMVT atstovas.

Viskas lyg ir aišku, tik liko retorinis klausimas, kaip sulaikyti tuos nenaudėlius vabzdžius, kai vasarą tvartų durys plačiai atlapotos. Čia užrakinti varteliai nebepadės.

Komerciniai – pagal vieną kurpalį

Kita kalba apie komercinius ūkius. Tokiais vadinami ne tik dešimtis tūkstančių kiaulių laikantys stambūs kiaulininkystės kompleksai, bet ir tie ūkeliai, kurie keletą paršelių per metus parduoda kaimynams. „Jeigu ir iki 10 kiaulių laiko, bet jas parduoda, toks ūkis priskiriamas komerciniam“, – ŪP paaiškino VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjas Egidijus Mecelis.

Komerciniams ūkiams privalomi jau ne tik dušai, turi būti ribojami transporto, darbuotojų srautai, įrengti dezinfekciniai barjerai, tvoros, privalomas tinkamas gaišenų tvarkymas ir kt. – tai, kas ir priklauso šiuolaikiniams ūkiams, dirbantiems AKM plitimo sąlygomis.

Kitaip atrodo, jeigu tokie patys reikalavimai taikomi nedideliems, bet jau komerciniais vadinamiems ūkiams. Ir čia jau, kaip prasitarė ŽŪM atstovas, yra politika, nulemianti, kad ne tik mūsų miestiečiai, bet jau ir sodiečiai valgo ne savo išaugintą, o importinę kiaulieną.

Grėsmingas nepakantumas

Kėdainių r. ūkininkas Donatas Vaitelis įsitikinęs, kad Lietuva pati neapsirūpina kiauliena dėl perdėtų reikalavimų, kurie pakirto smulkius ir vidutinius ūkius. „Gal ir buvo toks planas – vienus sunaikinti, kitus sustambinti? Gal dėl padidintų prievolių ir ES pirštas pridėtas, kad senbuvės šalys galėtų lengviau parduoti savo kiaulieną“, – svarstė ekologinio ūkio savininkas.

Jis neabejoja, kad sodiečiams reikia leisti laisviau laikyti kiaules ir dėl menkniekių nepersekioti, jeigu norime įpūsti bent kiek daugiau gyvybės kaimui. „Tie reikalavimai beletristiniai ir nieko nekeičiantys. Manau, kad tos perteklinės priemonės pakenkė labiau nei AKM. Virusų visada buvo ir bus, jeigu dėl jų išnaikinsime visą gamybą, tai nebus protinga. Mes per daug uoliai reikalaujame, baudžiame, nors kitos šalys tik rekomenduoja. Tuo įsitikinau lankydamasis Prancūzijoje, kur kitoks požiūris, pavyzdžiui, į mėšlą ir kitus ūkinius dalykus“, – teigė Donatas, pats savo kailiu pajutęs mūsų aplinkosaugininkų uolumą.

Mėsinius galvijus auginantis vyras prisiminė, kaip užpernai buvo nubaustas vos pradėjęs vežti mėšlą į laukus. „Krovėme sausą kraikinį mėšlą, beveik vien šiaudus, bet kažkas paskundė, o aplinkosaugininkai skyrė baudą. Aiškinau, kad dar tik pradedame dirbti, nežinau, kokio dydžio rietuvę daryti, kol visko nesuvežėme. Bet jie neklausė, surašė protokolą. Sakiau, kad rašytų iškart du, nes ir kitąmet taip bus“, – apie jau grėsmingą lietuvišką nepakantumą žemės ūkiui pasakojo kėdainiškis.

Verčiama aukštyn kojomis

D. Vaitelis mano, kad situaciją niekada nevėlu taisyti ir kiaulių auginimą galima būtų atgaivinti, tik tai reikia daryti ne lozungais, o realiomis priemonėmis. Jeigu norint parduoti keletą paršelių tvarte reikės dušo, nėra ko ir pradėti kalbėti apie kiaulininkystės gaivinimą. „Daug kur pas sodiečius namuose nėra nei tualeto, nei dušo, o to reikalaujame tvartuose. Tokiu būdu ne tik perlenkiame lazdą, bet ir paminame žmogiškumą“, – įsitikinęs ūkininkas.

Jis siūlytų smulkiesiems augintojams nepagailėti subsidijų, kad tik jie laikytų kiaules. „Tegu augina 5 ar 10 riestauodegių, turėtų sau ir kitiems parduotų. Kartu dar ir kibirą braškių ar agurkų, kiaušinių pridėtų. Miestiečiai pirktų ir džiaugtųsi“, – svarstė D. Vaitelis. Pats Donatas tai puikiai žino. Kai dar iki AKM išplitimo jis lauko sąlygomis ekologiškai augino Lietuvos baltąsias kiaules, žmonės važiavo ne tik kiaulienos įsigyti, bet ir pasižiūrėti, vaikams parodyti, kaip kriuksės laikomos joms įrengtuose nameliuose.  Ūkininkas apgailestauja, kad mūsų šalyje viskas verčiama aukštyn kojomis. „Mėšlo kratyti savaitgaliais negali, o chemikalais purkšti galima. Natūralumo bijome, visaip ribojame. Tūkstančius metų žmonės ūkiuose pjovė gyvulius, namuose rūkė, sūdė, gamino ir valgė natūralų maistą. O dabar viską nori uždrausti. Tokiu būdu nuo lauko iki stalo nepriartėsime“, – kalbėjo jis.

Būtina patiems apsirūpinti

Lietuvos socialinių mokslų centro Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto ekonomistas analitikas Albertas Gapšys ne kartą yra siūlęs gaivinti kiaulininkystę, skatinant statyti nedideles fermas pagal tipinius projektus. „Ir dabar manau, kad tai reikėtų daryti. Mes jau gal pripratome, kad yra stambūs kiaulininkystės kompleksai, bet gali būti ir kitokios fermos. Kiaulių skaičius kompleksuose didėja, jiems nelieka atsvaros. AKM privertė smulkiuosius užsidaryti. Juos būtina atgaivinti, kad nereikėtų importuoti tiek kiaulienos“, – samprotavo analitikas.

Jo nuomone, siekis patiems apsirūpinti savo kiauliena mums gyvybiškai reikalingas. „Prisiminkime, kai karantino metu trumpam buvo uždarytos sienos, mums nestigo savų produktų, išskyrus kiaulienos. Lenkams tik keletui dienų užvėrus sieną, prekyboje jos jau pritrūko. Tai ženklas, kad reikia pasistengti užpildyti šią nišą. Tam būtinai reikalinga parama, nes, nepaisant didžiulės patirties šioje srityje, greitai galime užmiršti, kaip reikia auginti kiaules“, – aiškino A. Gapšys.

Baidosi tvarto kvapų

A. Šileika teigė neprarandąs vilties, kad smulkieji ūkiai atgis. Anot jo, Lietuvoje yra tuščių kiaulių fermų, kur galėtų kriuksėti riestauodegės. Kartu pastebėjo, kad dabar, kai pašarai stipriai pabrango, nėra pats geriausias metas kiaulių augintojams. Jis priminė dar vieną problemą – gyventojų nepakantumą fermų kvapams. Jei į kaimą atsikelia miestietis ir užuodžia tvarto kvapą, iškart piktinasi, protestuoja, skambina aplinkosaugininkams. Gal Lietuvai metas priimti įstatymą, kuris įteisintų kaimui būdingus garsus ir kvapus? Prancūzijoje ir kitose šalyse kaimo gyventojai jau tokiu būdu bando gintis. „Tai kuruoja kitos ministerijos“, – netikėto pasiūlymo nusipurtė ŽŪM atstovas.

Vakciną kuria 40 metų

Bandoma sukurti vakciną nuo AKM, tačiau kol kas patikimų rezultatų nėra. Vakcinos sukūrimo procesas ganėtinai ilgas, bandymai tęsiami virš 40 metų. Deja, jie visi buvo nesėkmingi, nes AKM virusas yra labai unikalus. JAV kuriama tokia vakcina, jau baigiami lauko bandymai, tačiau nėra daug vilčių, kad artimiausiu laiku bus užtikrintas tinkamas imunitetas kiaulėms ir šernams.

Mums pavyksta kontroliuoti AKM, tačiau jį įveikti sudėtinga. Tiesa, ES yra dvi sėkmės istorijos: Čekijai ir Belgijai pavyko suvaldyti AKM protrūkius laukinėje gamtoje, nes buvo užkrėsta labai nedidelė teritorija ir ten virusui nebuvo galimybės patekti iš aplinkinių valstybių.

Redakcijos nuotraukos, Algimanto SNARSKIO piešinys